Kelių tiesimo ekspertų teigimu, paplitę mitai apie „pataupytą asfaltą“ ar „darbus ne pagal standartą“ juos verčia nebent nusišypsoti – esą dėl akylos kontrolės, reglamentų, didžiulių baudų, reputacinės žalos ir aštrios konkurencijos tokie dalykai sunkiai įsivaizduojami.
„Kokybės kontrolė kelių sektoriuje vykdoma išties labai griežtai ir dažniausiai mums, gyventojams, tai nematoma ir nežinoma. Galime girdėti, kad toks nežinojimas kartais sukelia žmonėms abejonių dėl kokybės, klausimų, kodėl naujame kelyje jau galima matyti kokią nors smulkią duobutę ar panašiai. Norisi, kad tokių abejonių būtų kuo mažiau. Tuo tikslu reikšminga atskleisti darbų užkulisius, kurie išties neeiliniai – tam, kad kelias būtų nutiestas, bene kiekvienas jo sluoksnio centimetras yra tikrinamas“, – komentuoja asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas Šarūnas Frolenko.
Sertifikuotas net žvyras
Kelių ir tiltų tiesimo įmonės „Alkesta“ technikos direktorius Irmantas Karalevičius pasakoja, kad kelio tiesimas susidaro iš gausybės sluoksnių, o kiekvieno jų specifika – savita.
„Kelio tiesimas pradedamas nuo sankasos, arba kitaip – pamato. Po to pilamas šalčiui atsparus sluoksnis, skaldos arba žvyro sluoksniai, o viskas užbaigiama asfalto pagrindu. Kiekvienas šių sluoksnių turi atitikti griežtas specifikacijas, kad būtų užtikrintas ilgaamžiškumas ir saugumas“, – dėsto specialistas.
Jis pasakoja, kad bet kuri naudojama medžiaga turi būti išbandyta, patvirtintas jos tinkamumas.
„Nėra taip, kad nuvažiavome, pasikasėme mums reikiamo žvyro karjere ir viskas, naudojame. Tikrai ne – pirma reikia įvertinti jo granuliometriją, užterštumą, laidumą vandeniui. Šiuos ir kitus tinkamumo bandymus atliekame savo įmonės akredituotoje laboratorijoje. Turime įsitikinti, kad mūsų naudojamos medžiagos atitinka joms keliamus kokybinius parametrus, nes tolesniuose procesuose užsakovas tirs pakartotinai ir vis tiek pamatys, jei naudojamos medžiagos bus netinkamos“, – sako I. Karalevičius.
Kelių ir gatvių statybos įmonės „Kerista“ techninis direktorius Mindaugas Petrauskas pritaria, kad kelio statybos procesai reikalauja kruopštaus planavimo ir priežiūros – kito pasirinkimo tiesiog negali būti.
„Kiekvienai medžiagai ir sluoksniui įrengti rasime labai konkrečius reikalavimus, kaip tai turi būti įrengta ir kaip tai turi būti pamatuota bei laboratorijoje ištirta. Visi šie bandymų standartai yra tarptautiniai, ne mūsų pačių sugalvoti. Kiekvienam sluoksniui techninis prižiūrėtojas iš esmės uždega žalią arba raudoną šviesą – kol neištirta medžiaga laboratorijoje ir negauti tenkinantys bandymų rezultatai, aukštesnis sluoksnis negali būti net pradėtas. Taip po truputį ir auga tas kelio „sumuštinis“, – sako M. Petrauskas.
Ekspertas pamini, kad ir patys rangovai įprastai turi ir naudoja techniką, kuri seka ne vieną kokybinį parametrą, o dalis savikontrolės vyksta automatiškai, neįsikišant žmogui, taip mažinant klaidos tikimybę.
Trijų pakopų sistema
M. Petrauskas pasakoja, kad kelių statyboje taikomi trys kontrolės etapai kiekvienai kelio konstrukcijos daliai ir jų medžiagoms: tinkamumo, vidinės kontrolės ir kontroliniai, atliekami užsakovo.
„Darbai prasideda gerokai anksčiau, nei jūs matote kelyje. Dar prieš perkant medžiagas tiekėjai privalo pateikti gaminio eksploatacinių savybių deklaraciją, kuri užtikrina, kad tas gaminys visada bus toks pat, kitoje partijoje nepasitaikys „siurprizų“. Darbų metu mes paprastai savikontrolės bandymais dar kartą tai tikriname, kad viskuo įsitikintume, o vėliau galėtume ramiai priduoti darbus“, – teigia M. Petrauskas.
Toliau, jau darbams prasidėjus, atliekama virtinė vidinės kokybės kontrolės bandymų, užtikrinančių, kad visi procesai atliekami tinkamai.
„Galiausiai vyksta kontroliniai bandymai, atliekami užsakovo, kuriais jis nustato, ar panaudotų medžiagų savybės ir atlikti kelio statybos darbai atitinka projekto ir norminių dokumentų reikalavimus. Pavyzdžiui, galima atkreipti dėmesį į naujai paklotuose keliuose išgręžtas nedideles cilindro formos duobeles – tai ir yra tie mėginiai, kurie ištiriami užsakovo parinktoje laboratorijoje“, – teigia I. Karalevičius.
Anot jo, šių esminių bandymų metu, nors ir nedažnai, neatitikimų pasitaiko.
„Pavyzdžiui, asfalto sluoksnio sutankinimas turi būti bent 98 proc. Iki 95,6 proc. dar galima priimti projektą, bet rangovas gauna piniginę išskaitą. Jei dar žemiau ribos – darbai nepriimami, tektų perdaryti. Patikėkite, tai tikrai kainuotų tokius pinigus, dėl kurių nuokrypiai atidžiai stebimi viso proceso metu“, – sako specialistas.
Pašnekovas priduria, kad kai kurie bandymai galėtų būtų atliekami neardant kelio dangos atsitiktiniu būdu, o ardančiuosius metodus naudojant tik ten, kur kyla įtarimų.
„Lietuvoje dar ne taip plačiai, bet Skandinavijoje paplitusios programinės sistemos, padedančios nustatyti galimai netinkamas asfalto klojimo vietas. Tai leidžia greičiau, efektyviau ir pigiau patikrinti pakloto asfalto sluoksnį, jo neardant. Užsakovas netgi gali matyti, kur tiksliai ir kiek kartų pravažiavo vadinamasis volas, kokia jo temperatūra tankinimo metu buvo. Galima tiksliau nustatyti, kur galėjo būti sutankinta nekokybiškai“, – užsienio patirtimi dalijasi I. Karalevičius.
Neištyrus, darbų tęsti negalima
Žilvinas Smalskys, valstybės įmonės „Viamatika“, atliekančios kelio statybose naudojamų medžiagų laboratorinius bandymus, techninės priežiūros skyriaus vadovas, pasakoja, kad kelias – tai ne tik gatvės, bet ir tiltai, viadukai, pralaidos, estakados, gyvūnų perėjos ir kita, todėl tikrinti tikrai yra ką.
„Mūsų techninės priežiūros ekspertai atlieka statybų priežiūrą, kad tiltų, kelių, vandens ir oro uostų naudotojai, – tai yra mes, visi gyventojai, – naudotumės saugia ir kokybiška infrastruktūra“, – pasakoja Ž. Smalskys.
Atstovo teigimu, šie techniniai prižiūrėtojai turi įvertinti ir nustatyti, ar rangovui apskritai gali leisti tęsti darbus. Pavyzdžiui, formuojant sankasą, prižiūrėtojai turi patys ją pamatyti, specialiais prietaisais atlikti įvairius matavimus, o mėginius siųsti į laboratoriją, kur išbandomas jų stiprumas ir kitos savybės, ir tik tada leidžiama pradėti pilti kitus sluoksnius. O tai, kad rangovai ieško būdų darbus atlikti pigiau, vadina mitu.
„Netikiu, kad gali būti tyčinių medžiagų sutaupymų ar nuokrypių nuo projekto tam, jog rangovas sutaupytų. Tai labai rizikinga, o vėliau tam pačiam rangovui gali kainuoti milžiniškus pinigus – viską patikrinti nesunku. Laboratorijoje kiaurai visus sluoksnius turime kaip ant delno, vertiname juos pagal gausybę parametrų, kurie persiunčiami rangovui, o jis pats dažniausiai jau kitą dieną po tyrimų viską mato kompiuteryje“, – teigia Ž. Smalskys.
Laboratorijos – ir ant ratų
Už valstybinės reikšmės kelių tiesimą ir priežiūrą atsakingos bendrovės „Via Lietuva“ pateiktais duomenimis, pagal paskutinių trejų metų statistiką vidutiniškai per metus patikrinami 267 objektai.
„Nepaisant griežtų pradinių bandymų ir statybos standartų, pastaraisiais metais naujai vykdomų projektų pirminių patikrinimų metu dangos defektų vis tiek aptinkama, tiesa, didesnė dalis jų – nedideli. Tai rodo, kad kokybės kontrolė yra būtina ir ji veikia – laiku pastebėti net ir mažiausi neatitikimai pataisomi dar prieš naudojantis keliais“, – sako „Via Lietuva“ Infrastruktūros ir palaikymo grupės vadovas Martynas Gedaminskas.
„Via Lietuva“ bandymus vykdo mobilia tyrimų laboratorija, leidžiančia greičiau, tiksliau ir objektyviau įvertinti kelių būklę, atliktų darbų kokybę.
„Mobiliąja kelių laboratorija atliekami tyrimai iki minimumo sumažina žmogaus įtaką vertinant kelio dangos būklę. Mums atlikus tyrimus objektai, taikant dvigubą kontrolę, pakartotinai tikrinami akredituotos ir nepriklausomos tyrimų laboratorijos“, – teigia M. Gedaminskas.
Visus kelio dangos konstrukcijos įrengimo etapus stebi pasamdytas nepriklausomas atestuotas techninis prižiūrėtojas. Jis priima darbus prieš tai užsakęs kokybei užtikrinti reikalingus kontrolinius tyrimus ir bandymus priklausomai nuo įrengtos kelio dangos konstrukcijos dalies.
