Liekantieji šios žemės ūkio šakos versle kabinasi už vilties, jog sumažėjusi konkurencija galbūt padės jiems nežlugti.
Anykščių rajono savivaldybės Žemės ūkio skyrius neturi duomenų, kiek visame rajone pastaruoju metu galėjo būti panaikinta pieno ūkių. Pasak skyriaus vedėjo Antano Bauros, ūkininkai neprivalo teikti tokios informacijos.
„Ūkininko patarėjui“ pavyko sužinoti, kad Svėdasų seniūnijoje savo pieno ūkius po Naujųjų metų likviduoti tvirtai apsisprendė du ūkininkai – Virginijus Budreika iš Kunigiškių kaimo ir Virginijus Vaičionis iš Kraštų kaimo.
Du dešimtmečius plėtojamame V. Budreikos pieno ūkyje – 100 melžiamų karvių. Iki Naujųjų metų ūkininkas turi tam tikrų įsipareigojimų – tiek laiko jo tvartuose dar mūks piendavės, o po to bus parduotos. „Tai rimtas, tvirtas sprendimas. Šiuo metu tokios pieno supirkimo kainos... Naikinu pieno ūkį dėl perdirbėjų nesąžiningumo. Nusibodo“, – neslepia „ŪP“ pašnekovas. 52 metų žemdirbys savo ūkį pasuks augalininkystės kryptimi.
Svėdasų seniūnijoje savo pieno ūkius po Naujųjų metų likviduoti tvirtai apsisprendė du ūkininkai – Virginijus Budreika iš Kunigiškių kaimo ir Virginijus Vaičionis iš Kraštų kaimo.
Taip pat pasielgti apsisprendė ir V. Vaičionis. Pasak A. Bauros, V. Vaičionis ūkininkauti pradėjo vos atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, vienas pirmųjų šalyje įkūrė specializuotą pieno ūkį, pirmasis pasinaudojo Žemės ūkio paskolų garantijų fondu, išradingai vystė savo ūkį.
V. Vaičionis paprastai laikydavo apie 100 melžiamų karvių. Šiuo metu jų beturi 70. Kaip pats ūkininkas vertina savo nueitą kelią ir kokios jo sprendimo atsisakyti pienininkystės priežastys?
„18 metų plėtojau pieno ūkį ir nuolat girdėjau tik pažadus, pavyzdžiui: įstosime į ES – bus gera pieno supirkimo kaina. Per visus tuos metus patyrėme tik kelių pusmečių prošvaistes, kai tikrai buvo gera pieno supirkimo kaina. Tada galėjome dirbti, investuoti, nesukdami galvos dėl rytojaus. Tačiau 80 procentų viso laiko, kiek ūkininkauju, – numirti neduoda, bet gyventi neleidžia. Ir čia tikrai viskas susiję su mūsų perdirbėjais, atvirai sakau – per didelis jų gobšumas“, – rėžia V. Vaičionis.
Jis nemano, kad perdirbėjai, dėl katastrofiškai smukusių pieno kainų visą kaltę sukorę ant Rusijos embargo, iš tiesų turi daug perteklinio pieno. Lietuvių pienininkams akis bado ir tai, kad lenkų ūkininkams brangiau mokama už žaliavinį pieną, tačiau Lenkijos parduotuvėse pieno produktai pigesni nei Lietuvoje.
Pardavęs ūkį, išvengs nuolatinio žeminimo
„Esu visiškai nusivylęs pieno ūkiu kaip žemės ūkio verslo šaka. Keliami labai aukšti reikalavimai, jiems įgyvendinti reikia didelių pinigų, darbo daug visus metus, tačiau mes negauname tiek, kiek iš tikrųjų pienas yra vertas. Tai kam skolintis pinigus, kad išlaikytum karvę? Yra paprasčiausias žmogaus žeminimas, jei kiekvieną mėnesį turi perdirbėjui skambinti ir maldauti: „Gal susimildamas kokį centelį pridėsi?“ Kad visai neuždustum, mesteli atliekamą eurą“, – taip sako daug nuoskaudų sukaupęs ūkininkas.
Pieno ūkiams nekokią ateitį lemia ir tai, kad mažėja padorių samdomų darbuotojų, norinčių dirbti su gyvuliais.
Valstybės deklaracija apie pienininkystę kaip prioritetinę žemės ūkio šaką esą nedavusi nieko apčiuopiama, tik papildomų balų, siekiant ES paramos.
Pieno ūkiams nekokią ateitį lemia ir tai, kad mažėja padorių samdomų darbuotojų, norinčių dirbti su gyvuliais. O dirbti technika atsiranda norinčių ir jaunų žmonių. „Gyvulininkystei reikia suprantančių, tvarkingų, kruopščių darbuotojų. Sulaužytą traktorių pataisysi – jis ir vėl važiuos, o gyvulį sugadinai ir viskas – vežk į skerdyklą“, – sako „ŪP“ pašnekovas.
Štai tokiame kontekste Virginijaus šeima – žmona, sūnus bei dvi dukros – ir priėjo prie išvados, kad paprasčiau ūkininkauti auginant javus, juolab kad šeima visąlaik turėjo ir apie 300 ha augalininkystės ūkį. Todėl mano, jog kitąmet labai didelių pokyčių nepatirs, prie dirbamų laukų pridėję dar 150 ha, naudotų gyvulininkystėje. Nereikės atleisti ir visų penkių dabar samdomų darbuotojų, jų prireiks toliau ūkininkaujant.
Šimto karvių ūkis, V. Vaičionio manymu, yra vidutinis tarp ES ūkių. Norint išlikti pienininkystėje, esą reikia arba laikyti mažiausiai 200–300 melžiamų karvių, arba išvis „užrišti“ šią veiklą.
„Šiuo metu labai rimtai deruosi su būsimu pirkėju, jeigu derybos pavyks, tada viską, kas susiję su pieno ūkiu – galvijus, įrangą, techniką – parduosiu“, – sako Kraštų kaimo ūkininkas.
Nuo žlugimo gelbėjasi taupydami pašarams
Alvyra ir Laimutis Žiliai iš Aulelių kaimo toje pačioje Svėdasų seniūnijoje neturi šimtų karvių. Jų fermoje, įsigytoje per pusę su kaimynu, melžiama 60 piendavių, dar apie 40 „galvų“ yra prieauglio.
O jeigu susirgtume, žlugtume labai greitai.
Šio pieno ūkio savininkai, auginantys keturis vaikus, iš kurių mažiausiajai – vos pusantrų metukų, visiškai nėra garantuoti dėl savo ateities ir atsarginio varianto kol kas neturi. Jei būtų normalios žaliavinio pieno kainos, tokio ūkio jų šeimai išgyventi užtektų. „Tačiau situacija tik blogėja. Paskolų neturime – tuo ir džiaugiamės. O jeigu susirgtume, žlugtume labai greitai“, – sako Alvyra, su savo vyru pradėjusi ūkininkauti nuo vienos tėvų atiduotos karvutės maždaug prieš 15 metų.
Per metus Žiliai primelžia per 300 t pieno. Jį parduoda „Rokiškio sūriui“, šiuo metu – po 17 euro centų už litrą. „Juokinga suma“, – tarsteli pašnekovai ir priduria, jog iš pieno dabar gauna „nulį pajamų“. O laikosi taupydami pašarams. Galvijams šerti nebeperka įvairių naudingų priedų – rapsų išspaudų, palmių aliejaus, tik minimaliai karvėms duoda mineralų, kad šios nenusilptų.
Ūkininkai samdo tik vieną melžėją, per išeigines ją pakeičia Alvyra. Kitus ūkio darbus atlieka Laimutis. Tėvams daug padeda vyriausiosios dukros – 18-metė Živilė ir 15 metų Erika. Pieno ūkis šeimininkus prie savęs pririša be pertraukų. Per 18 santuokinio gyvenimo metų šiemet pirmą kartą dviem dienoms visa Žilių šeima buvo išvykusi pailsėti į Palangą. Bet ir tada sulaukė nerimą kėlusių skambučių iš ūkio.
Gal išgelbės mažėjanti konkurencija?
Žiliai su nerimu priėmė žinią, kad stipresni už jų Budreikų ir Vaičionių pieno ūkiai ruošiami išparduoti. Bet guodžiasi ir mintimi: gal jiems patiems bus nuo to kiek geriau, kai sumažės konkurentų?
Nežinome, kuo daugiau galėtume užsiimti ir nuo ko turėtume pradėti.
„Mes dar nenorime persimesti ir auginti mėsinių galvijų. Gaila parduoti karves. Laikysimės, kol išsilaikysime. Gal sugrįš geresni laikai... Prieš porą metų buvo labai gerai. Vienu metu po 1,20 lito mokėjo už litrą pieno. Dabar, galima sakyti, kainos per pusę smuko. Gal perdirbėjai pamanė, kad per daug gerai gyvename?“ – svarsto keturių vaikų mama.
Žiliai yra bandę ieškoti kitų pieno supirkėjų, bet esamieji perkalbėdavę, šiek tiek pakeldavę kainą. Deja, ją palaikydavę tik trumpam, o paskui vėl numušdavę. Žiliams keista, kodėl taip pigiai iš vietos ūkininkų superkantys pieną Lietuvos perdirbėjai jį vežasi iš Estijos, Latvijos, mokėdami kur kas brangiau. Kokia tokio verslo logika, bando suprasti anykštėnai, nors į tą klausimą jau seniai ieško ir neranda atsakymo daugelis Lietuvos ūkininkų.
„Nežinome, kuo daugiau galėtume užsiimti ir nuo ko turėtume pradėti. Kad ir sunku, pieno ūkyje žinome, ką ir kaip dirbti. Bet svajoti apie nieką negalime, nes gyvenimas planus suardo“, – sako per 40 metų perkopusi pora, turinti apie 150 ha nuosavos žemės.
