Vilionėms – smalsumą žadinantis paslapties šydas
Vis dažniau girdime apie Lietuvoje besikuriančius biodinaminius ūkius, propaguojančius senovinės žemdirbystės tradicijas. Atrodytų, puikus dalykas – auginti švarų maistą be jokių cheminių papildų, žemę tręšti tik kompostu ir ūkio karvių mėšlu. Taip, kaip darė mūsų močiutės ir promočiutės.
Tiesa, iš Vokietijos ir Šveicarijos atkeliavęs ūkininkavimo būdas turi ir keletą esminių skirtumų – mėšlą reikia dėti į karvių ragus, tuos ragus užkasti atliekant ritualinius judesius ir pašūkaliojimus. O žolelių mišinius privalu brandinti būtinai rudojo elnio pūslėje. Ir užkasti tą pūslę reikia šalia tekančio vandens. Dar labai svarbi trąša – į karvės kaukolę prikimštų ir žemėje kuriam laikui užkastų žolelių mišinys.
Ragai, kaukolės, kosmoso jėgos, šūkavimo ritualai, žemės virpesiai. Skamba keistokai. Na, bet jeigu mokslininkai nustatė, kad tokiu būdu gautos trąšos padeda augalams – kodėl gi ne? Viskas puiku.
Jums labai pasisekė. Prieš kongresą dalyvausite mišiose, kur išgirsite arkangelo Mykolo laišką. Čia jums ne koks „Tėve mūsų“.
Štai tokios pradinės žinios mus pasiekia apie biodinamiką – žmogaus, gamtos ir kosmoso jėgomis puoselėjamą žemdirbystę.
Bet tai tik fasadinė biodinaminio ūkininkavimo pusė. Su smalsumą žadinančiu paslapties šydu. Tačiau šydą praskleidus, pradeda aiškėti tikrieji šio mistinio spektaklio užsakovai, jų tikslai ir veiklos metodai.
Mišios ir karsto formos šviestuvai
Ankstus rytas Dornacho (Šveicarija) geležinkelio stotyje. Gatvelių grindiniu darda lagaminų ratukai – žmonės renkasi į biodinaminį kongresą, kuris vyks dvasiniame antroposofijos judėjimo centre „Goetheanum“. Biodinaminė žemdirbystė – vienas šio judėjimo kūdikių.
Žmonės kyla į kalną, kur aukščiausioje miestelio vietoje stūkso didžiulis betoninis keistų formų statinys vadinamas „Goetheanum“. Teko dalyvauti įvairiuose kongresuose, bet pastarasis atrodė itin keistas – jau pats statinys priminė kokio nors išprotėjusio diktatoriaus bunkerį. Keistai atrodė ir kongreso dalyviai – į akis pirmiausia krito netvarkinga daugelio žmonių apranga ir išvaizda.
Susėdome nesuprantamais piešiniais ir žmogystomis išpaišytoje salėje be langų. Tyla.
„Jums labai pasisekė. Prieš kongresą dalyvausite mišiose, kur išgirsite arkangelo Mykolo laišką. Čia jums ne koks „Tėve mūsų“, – mįslingai šyptelėjo grupės iš Lietuvos vadovė.
Po šių žodžių raktas paslapties spynoje pasisuko – biodinaminiu ūkininkavimu besidomintiems lietuviams atėjo metas susipažinti ne tik su komposto, trąšų gamyba ar mėšlo vartymu, bet ir sąmoningai integruotis į pačią antroposofų bendruomenę. Tiksliau sakant – šios išvykos tikslas buvo atskirti, išbandyti, kurie žmonės tinka ir gali būti tos bendruomenės dalimi.
Grupės vadovė visiems išdalijo, kaip ji sakė, pernakt iš vokiečių kalbos į lietuvių išverstą arkangelo laišką. Ir dar pridūrė, kad „anksčiau mišiose galėjo dalyvauti tik įšventintieji bendruomenės nariai – ekstrasensai. Bet dabar jau gali dalyvauti ir svečiai“. „Taigi, jums labai pasisekė“, – pakartojo.
„Nu va. Papuolėm“, – mane nusmelkė aiškia tikrove virtusi abejonė. Iš tribūnos kažkoks vyras skaitė laišką, priešais sėdėjęs jaunuolis nudriskusiu megztiniu palaimingai žiūrėjo į vieną tašką, o galvą spaudė piešiniai ant lubų – kažkoks indėnas, skraidanti plunksna ir karsto formos šviestuvai.
Vėliau paaiškėjo, kad karsto formos šviestuvai yra ne tik šiame centre, bet ir svečių namuose, kurie priklauso antroposofijos judėjimui. Judėjimo valdytojai jau išsipirko didelę dalį Dornacho miestelio pastatų, kur ir apgyvendina keistuosius atvykėlius.
Hipnozės seansai ir Liuciferis danguje
Po mišių vyko vadinamasis kongresas. Kelios paskaitos. Tarp jų – ekskursija po „Goetheanum“ ir antroposofijos judėjimo ideologo Rudolfo Steinerio skulptūros „Žmogus-representantas“ aplankymas.
Įėjome į daug mažesnę tamsią salę, kurios gale pastatyta medinė ryškiai apšviesta skulptūra – žmogysta, iškėlusi ranką. Jos fone – daugybė smulkių, iš toli sunkiai matomų pabaisų.
Ant kėdžių priešais altorėliu paverstą skulptūrą sėdi į gilią meditaciją panirę keletas kongreso dalyvių. Pašnibždomis paaiškinama, kad ši skulptūra geriausiai atspindi antroposofijos esmę – žmogus tvirtai stovi ant žemės ir kovoja su požemio pabaisomis ir danguje esančiu Liuciferiu.
Bandžiau paprieštarauti, kad danguje turėtų būti ne Liuciferis. Man liepta patylėti, nes esame labai sakralioje antroposofams vietoje.
Užkalbėjimo pratimai tęsėsi toliau.
Dabar mes jau ilgame ir plačiame „Goetheanum“ koridoriuje. Lietuvos biodinaminių ūkių kuratorius vietinis šveicaras atsistoja prieš lango šviesą viename koridoriaus gale, o mums liepia eiti į tamsųjį koridoriaus galą. Staiga jis iškelia ranką ir atsistoja tokia poza, kokia stovi R.Steinerio skulptūra. Surinka „Žiūrėkite čia“ ir pradeda eiti mūsų pusėn. „Ar jaučiate ką nors?“ – klausiamai šūkteli.
Tai jau buvo atviras manipuliavimas ir užkalbėjimas. Tik vėliau paaiškėjo, kad okultizmas yra vienas pagrindinių šio judėjimo atributų. Po šio masinės hipnozės seanso abejonių, kad antroposofinis judėjimas yra tikrų tikriausia sekta, nebeliko. Paslapties šydas nukrito.
Nežinia, ar pavyko Lietuvos biodinaminių ūkių kuratoriui ką nors užburti, bet po to mūsų grupė skilo. Vieni pareiškė, kad į „Goetheanum“ rūmus daugiau nebekels kojos, kiti liko paklusnesni.
Sunku aprašyti, ką jautėme dalyvaudami šiuose hipnozės seansuose. Baimė, aiškiai suvokiama, atrodytų, duobe virtusi dvasinė tuštuma, šaltis, sunkumas ir noras bėgti iš ten kuo toliau. Tik išeidami pro bunkerio duris išgirdome, kad visus čia pasitinka ir išlydi labai keistas periodiškai besikartojantis žemas garsas, panašus į gongo ir kažkokio gyvūno staugimo sintezę.
Laisvė. Tai buvo tikra, džiugi, lengva ir šilta laisvė, apie kurią rašo poetai. Mes pasileidome per miestelį, aplankėme bažnyčią, užkopėme į pilį, gėrėjomės Alpių gamta. Palengvėjo.
Tik grįždami pastebėjome, kad „Goetheanum“ iš visų pusių vietos gyventojai apstatė kryžiais. Ir kas valandą skamba visų bažnyčių varpai. Taip vietos gyventojai ginasi nuo čia įsitvirtinusių ir vis labiau miestelį okupuojančių sektos valdytojų ir sekėjų.
Klasikinis sektos ideologijos pavyzdys
Vėliau ėmė aiškėti ir šios sektos ideologija bei pasaulėžiūra. Pagal antroposofus, ir žmogaus kūnas, ir dvasia yra mirtingi. Nėra jokio išsigelbėjimo. Tai yra juodąją mirties ideologiją išpažįstanti bendruomenė. Būtent todėl visur dominuoja karsto ir mirties tematika.
Bet yra vienas „bet“ – šios sektos niša, kuri ir yra pagrindinė idėja, tapusi pelningo verslo šaltiniu.
Tai yra juodąją mirties ideologiją išpažįstanti bendruomenė. Būtent todėl visur dominuoja karsto ir mirties tematika.
Pasirodo, pagal antroposofus, tarp žmogaus kūno ir dvasios yra dar kažkoks eterinis kūnas. Jis turi būti šviesus. O šviesus jis gali būti tik valgant švarų, biodinaminį maistą. Jeigu jūs valgote tokį maistą ir šviesinate savo eterinį kūną, tai jūs dar turite vilties galutinai nepražūti, bet šio eterinio kūno pagalba atgimti į kokią nors būtybę.
Jūs turite viltį. Bet kartu esate visiškai priklausomi nuo bendruomenės vadovų – klasikinis sektos ideologijos pavyzdys. Na, o toliau prasideda verslas pagal gerai sudėliotą struktūrą.
Keistosios ūkių bendruomenės
Mūsų nepaklusnumas jau atsiliepė – su mumis bendraujama itin šaltai, piktai ir net pakeltu balsu.
Prasideda kelionės po Vokietijos biodinaminius ūkius. Visur mus pasitinka ir pasakoja beveik tą patį – ūkis labai daug dėmesio skiria neįgaliems vaikams, jie dažniausiai ateina iš Valdorfo mokyklų ir integruojasi dirbti ūkyje. Va tai tau. Tikėjomės sužinoti ką nors nauja apie ūkininkavimą, o čia vėl – apie kažkokius neaiškius dvasinius saitus.
Ką pirmiausia gali paklausti lietuvis? Žinoma, apie darbuotojų atlyginimus. Šis klausimas itin sunervina ūkio šeimininkus. Atsakymas nuskambėjo maždaug taip – Vokietijoje atlyginimo minimumo nėra, be to, žmonės gauna valgyti švaraus maisto, todėl atlygis nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia – būti antroposofinės-biodinaminės bendruomenės dalimi.
Skamba mįslingai. Pradedame atidžiau stebėti ir dairytis.
Ūkių darbuotojai dažnai taip pat apsileidę, kaip ir kongreso dalyviai. Japonai, indėnai, jaunos vokiečių šeimos – visiška maišalynė. Gyvena namukuose arba bendrabutyje pačiame ūkyje, gauna pavalgyti. Šalia namų – didžiulė netvarka, o prie kiekvieno namo durų pritaisyta kažkokio raguočio kaukolė.
Rytas ūkyje. Tėvas veda vaiką į šalia esantį Valdorfo darželį-mokyklėlę. Vaikui pasiūlome saldainių. Reakcija tokia, lyg vaikas saldainius matytų pirmą kartą. Pasirodė labai keista. Po to sužinojome, kad biodinamika ir Valdorfo pedagogika – to paties lizdo paukščiai.
Ūkyje jau verda darbas. Ten yra labai aiškus darbų pasidalijimas. Tarkim, Hansas turi nuvairuoti traktorių iš taško A į tašką B. Tai tame taške B jis tą traktorių ir paliks. Ir eis dirbti kitų darbų. Traktorių iš taško B į tašką C parvairuos jau kitas darbuotojas. Efektyvu.
Taip, pavyzdžiui, vairuotojas mus nuvežė į paskaitą kitame ūkyje ir dingo. Kaip grįžti – nežinia. Gerai, kad bent raktus paliko – namo teko vairuoti patiems. Kitą rytą kažkaip stebuklingai atsirado kitas vairuotojas ir atsiėmė transporto priemonę.
Apie atlyginimus tų keistų darbuotojų daugiau nebeklausinėjame. O ir kalbėti jie turbūt neturi teisės – viską aiškina vyresnieji. Bet ne vieni, o dažniausiai prižiūrimi dar aukštesnes pareigas turinčių kolegų. Gal, kad nelepteltų kokios nesąmonės, kad nepasakytų, kad čia bendruomenės nariai dirba galbūt tik už maistą. Lyg savanoriai vergai.
Panašias bendruomenes jau bandoma kurti ir Lietuvos ūkiuose.
Su šviesos šaknimi – porcija moteriškų hormonų
Ar užtenka biodinaminės bendruomenės savanoriams tik hipnozės ar kitokios įtaigos, kad jie būtų paklusnūs ir nekeltų nereikalingų klausimų? Pasirodo, ne. Reikia ir maisto papildo.
Šis papildas – vienas pagrindinių sektos pajamų šaltinių. Tai – „Yam“ šaknis, čia dar vadinama šviesos šaknimi, nes ji neva šviesina eterinį kūną. Supratot? Nepamirškit visos verslo grandinės.
Šią šaknį R.Steineris rado kažkur Kinijoje ir dabar biodinaminiai ūkiai ją augina. Bet ji labai ilga – užauga iki 2 metrų. Todėl nuspręsta ją auginti žemės paviršiuje aukštose medinėse dėžėse.
Biodinaminiuose ūkiuose išauginta „Yam“ šaknis smulkiai supjaustoma, išdžiovinama, sutrinama ir tampa kone milteliais. Ji, kaip ir druska ar cukrus, dedama į daugelį gaminių ir kepinių. Žodžiu, naudojama kasdien ir daug.
Šioje šaknyje yra daug moteriškų hormonų, o neribojamas nuolatinis jų vartojimas sukelia visiškai neaiškias pasekmes. Kodėl šią šaknį reikia nuolat vartoti, nesugebėjo rišliai paaiškinti ir lektoriai. Ar tai sukelia priklausomybę? Sunku atsakyti. Bet matant keistuosius ūkių darbuotojus, minčių kyla visokių.
Kad ji labai brangi ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme, įsitikinome patys – išvykdami kongreso dalyviai lyg didžiausią turtą po pažastimi nešėsi po „Yam“ šaknį. Lyg priklausomybės įtvirtinimo simbolį. Kongresas baigėsi.
Vietoj atsakymų – tik nauji klausimai
O kur yra tas eterinis kūnas, kaip jį galima pamatyti? Šitas klausimas jau nedavė ramybės abiem skilusios lietuvių grupės pusėms.
Atsakymas, kaip ir visa kita buvo keistas – vienas lektorius sakė, kad reikia labai daug dirbti, pavargti ir tuomet, vos nealpstant, galima pajusti eterinį kūną. Darbas išlaisvina. Nieko neprimena?
Kitas gi mokytojas buvo radikalesnis – pareiškė, kad eterinis kūnas pajuntamas, kai smarkiai sutrenki galvą į ką nors kieto ir pasimato žiežirbos. Gal tai buvo pokštas? Sunku pasakyti.
„O ką man atsakyti, kai kolegos universitete šaiposi, kad aš su sektantais susidėjau?“ – lektoriaus paklausė moteris iš įtikėjusiųjų grupės.
„Lietuva dar tik 25 metus gyvena kaip nepriklausoma valstybė, todėl jai dar svetimos atviro pasaulio naujovės ir patirtis“, – atsakė ūkio vadovas.
„Ačiū. Jūs mane paguodėt“, – nudžiugo universiteto darbuotoja.
Lovos su kraujo dėmėmis ir antroposofinis vagonas
Ir tai dar ne pabaiga.
Antroposofiniuose svečių namuose mus pasitiko lovos su kraujo dėmėmis (raudonais dažais) galvūgaliuose, paveikslai su karstuose gulinčiais žmogeliukais ir labai keistų formų baldai.
Paveikslus ir lovų galvūgalius teko uždangstyti, nes užmigti tokiuose kambariuose būtų buvę sunku. Be to, niekas negalėjo pasakyti, ar čia okultizmo ar kitokio šamanizmo erdvė. Tik paaiškino, kad tai esą kažkokios ypatingos antroposofinės architektūros ir dizaino formos.
Tos formos persimetė net į geležinkelio vagonus. Važiuojame vienu tokių vagonų, kur vietoj įprastų lentynų lagaminams padėti – lentynos, tai einančios taisyklinga linija palei vagono sieną, tai staiga aštriu kampu išsišaunančios į vagonų vidurį. „Kokia čia dar nesąmonė?“ – klausiame.
„Mes važiuojame antroposofiniu vagonu. Vienas antroposofas buvo Vokietijos geležinkelių kompanijos valdybos nariu. Tai jis ir parūpino, kad atsirastų tokių vagonų. Jie buvo už dyką siūlomi ir „Lietuvos geležinkeliams“, bet šie atsisakė“, – paaiškino grupės vadovė.
Tai va, užburti gali ir per atstumą, nieko neįtariant važiuojant traukiniu. O kaip kitaip paaiškinti šių vagonų paskirtį?
Tai jau mūsų nebestebino – prieš akis vėrėsi nauji sektos užvaldyti horizontai. Pasirodo, yra ir bankas, kuris suteikia paskolas geromis sąlygomis. Bet tik tiems, kurie „žino ir supranta antroposofijos esmę“.
Naivios lietuvių viltys nepatekti į sektos tinklus
Pagaliau keliaujame namo. Džiaugiamės likę nepalaužti ir ištrūkę iš piktų, šaltų ir pavojingų veikėjų draugijos.
Kita vertus, liūdna. Nes tai, ką patyrėme, buvo netikėta, įžūlu ir net ekstremalu. Tikri X failai. Aiškiai suvokėme, kad mes tebuvome taikinys manipuliacijoms ir verbavimui. Pagalvojus apie tai, net nupurtydavo.
Grįžtant namo ir po kelionės Lietuvos biodinaminių ūkių savininkų bei vadovų klausiau, ar jie vis dar nori veltis į šį pavojingą žaidimą ir eiti su velniu obuoliauti.
Atsakymai buvo dviejų rūšių – arba „Aš nieko nežinojau apie tai“, arba „Aš toliau darysiu verslą, nes biodinaminė produkcija yra pati brangiausia, o jų filosofijos man nerūpi“.
Galima numanyti, kad pirmasis atsakymas tebuvo lengvas melas, o antrasis – naivi saviapgaulė. Bet turbūt nėra ko stebėtis – nenuoširdūs atsakymai ir neaiškumas yra vieni pagrindinių sektos bruožų.
Beje, kai kuriems Lietuvos ūkiams jau siūloma užsiimti ir šviesos šaknies auginimu. Lengvatikių ir verslo interesų pagalba antroposofai žingsnis po žingsnio kelia koją į Lietuvą.
