Pavaduoja sūnūs
„Kai turi planus, sistemą, struktūrą, tai ūkininkavimas nėra toks jau ir blogas dalykas. Smagu, kad kartu dirba ir mano sūnūs. Nesvarbu, kad jie dar nėra apsisprendę, bet prireikus jie jau gali likti ūkyje ir viską prižiūrėti, pavadovauti. Kai su žmona išvykstame kelioms dienoms, esu tikras, kad viskas bus sutvarkyta, nes galiu jais pasitikėti“, – sako R.Majauskas.
Antagynės kaime (Kauno r.) jis augina žieminius kviečius, žieminius rapsus, pavasarį sėja cukrinius runkelius, vasarinius rapsus, žirnius, truputį miežių. Laikosi sėjomainos, įvertina skirtingų kultūrų sėjamą kiekį ir savo galimybes nuimti derlių. Daug metų ūkyje taiko beariminę žemdirbystę.
Ištyrus, kad ūkio dirvose beveik nėra humuso, pabandė sėti žaliąją trąšą – baltąsias garstyčias. Tiesa, joms užarti jau prireiks plūgo, tačiau sprendimas priimtas, sprendžiant žalinimo ir dirvožemio humuso problemas, įvertinus veiklos sąnaudas ir naudą.
Savaitgaliais ilsisi
Atvykėlius R.Majauskas priima šviesiose, erdviose, neseniai suremontuotose kontoros patalpose. Moderni ūkio kontora įsikūrusi buvusioje žemės ūkio bendrovės tvarto vietoje. Už sienos – ūkio darbininkams skirtos buitinės patalpos, persirengimo kambariai – atskirai vyrams ir moterims.
Kartu su ūkininko šeimos nariais ūkyje dirba 10 asmenų. Žiemą, kai darbų laukuose nelieka, ūkio darbininkai pasirūpina malkomis iš nuosavo ūkininko miško, pavasariop remontuoja techniką. Tokiu būdu stengiamasi išlaikyti darbininkus, kurių prireiks per darbymetį.
Buhalterės išsilavinimą turinti žmona ūkininkui padeda visais organizaciniais klausimais, surenka dokumentus, pasirūpina anūkais ir senoliais. Ūkio aplinką tvarko apželdintojos profesiją turinti marti.
„Šeštadienį ir sekmadienį tinginiauju. Turime keletą avių, žirgą, iš Babtų pas mus mėgsta atvykti ir mūsų dešimties metų anūkas. Tai stengiamės ir su juo kokių pramogų prasimanyti – žiemą pačiūžas išsitraukiame, į Liepkalnį nuvykstame paslidinėti. Be to, esu medžiotojas. Labai patinka išeiti į mišką su kolegomis ir tiesiog pasivaikščioti“, – sako R.Majauskas.
Dirbo mokytoju
Antagynės ūkininkas yra kilęs iš kaimo. Jam yra tekę dirbti įvairiausius žemės ūkio darbus: ir ravėti, ir karves melžti, kai mamą pavaduodavo, ir mėšlą išmėžti. Kai tėvai kaime statėsi namą, dirbo statybose. Iš nedidelio ūkelio pajamų tėvai jį leido į mokslus. „Parsiveždavau į bendrabutį bulvių, lašinių“, – prisimena R.Majauskas.
Ūkininkauti pats pradėjo iš dalies dėl to, kad jį traukė kaimas ir gamta, iš dalies todėl, kad taip klostėsi aplinkybės.
„Kadangi žmona yra kilusi iš Babtų, atsidūrėme čia. Kurį laiką dirbau žemės ūkio įmonėje, kur mane pakvietė. Vėliau susiklosčius aplinkybėms atsirado galimybė padirbėti pedagogu. Mano specialybė inžinierius-pedagogas. Trejus metus dirbau Babtų vidurinėje mokykloje. Dėsčiau braižybą, technologijas, fizinę kultūrą, ir man visai neblogai sekėsi. Prasidėjus pertvarkoms, atsirado galimybė tapti ūkininku. Susigundėme keliese – buvome pažįstami nuo tada, kai kartu dirbome žemės ūkio bendrovėje. Mano kolegos gavo žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, o man, kadangi šiek tiek pasivėlinau, nebeliko. Tačiau bičiuliai pakvietė mane prisidėti, todėl galiausiai palikau mokyklą ir tapau bendro ūkio inžinieriumi. Kurį laiką dirbome kartu, o paskui, maždaug 1996–1997 metais, išsiskyrus mūsų požiūriams ir vizijoms, ėmėme ūkininkauti atskirai, – pasakoja R.Majauskas.
Posūkio taškas – futbolo aikštelėje
Nesiryždamas prisirišti vien tik prie ūkio, ūkininkas trejus metus buvo išėjęs tarnauti svetimiems. Ten patyrė, ką reiškia būti samdomu darbuotoju: nesijautė vertinamas pagal tikrąją vertę. Pasukti gyvenimą kitaip privertė nelaimingas atsitikimas.
„Bežaidžiant su vaikais futbolą nepasisekė – susilaužiau šeivikaulį. Pasigydęs grįžau į ūkį, įgyvendinau keletą projektų, nemažai investavome. Kartais gyvenimo posūkiai priklauso ne nuo noro, o nuo susiklosčiusių aplinkybių. Vyresnysis sūnus Mindaugas, kuriam dabar jau 32 metai, baigė Vytauto Didžiojo universitetą. Įsigijo ekonomisto-vadybininko profesiją. Sykį visiškai netikėtai, talkindamas ūkyje, susižeidė ranką. Nuo to karto apsiprato ir daug metų dirba čia. Galbūt, jei ne šis nelaimingas įvykis, būtų išvykęs į užsienį. Mes planuojame, o Dievas juokiasi“, – pasakoja ūkininkas.
Kitaip nutiko su jaunėliu Vyteniu – pasirinko žemės ūkio inžinerijos studijas Aleksandro Stulginskio universitete. Galbūt ir nenuostabu, nes nuo septynerių metų vairuoja įvairią techniką. Šiuo metu Vyteniui 27-eri. Dirba ūkyje, ir jam visai patinka už tai gauti atlygį.
„Jie man vis priekaištauja, kad dirba traktorininkais, o rimtesnio darbo ar pavadovauti netenka. Jiems atsakau, kad pirmiausia turėtų išmokti dirbti traktorininkais, tada – suvirinti, remontuoti techniką. Man irgi visokių darbų teko dirbti, ir dabar, kai prireikia, irgi dirbu. O kai numirsiu – galės dirbti, nes niekas kitas šio ūkio nepaveldės“, – pasakoja ūkininkas.
Bandė auginti daržoves
Paties ūkininko žodžiais tariant, jam sekasi visai neblogai. Nors Kauno rajone žemės geros ir konkurencija labai didelė, pavyko išlaikyti ūkio dydį. Nuo savarankiško ūkininkavimo pradžios šio ūkio dirbamos žemės plotų dydis svyravo apie 500–600 hektarų.
„Čia plėstis būtų sunku, bet ir tokio poreikio nejuntu. Šiuo metu dirbame 640 ha, didesnė dalis – nuomojama, nes žemė čia – brangi, o lėšų irgi viskam reikia. Hektaras čia kainuoja 4–5 tūkst. eurų. O juk pelno iš hektaro gerais metais galima gauti tik apie 200–300 eurų. Prastesniais – gal tik 100 eurų, o gal ir visai nieko. Praėjusieji metai, pavyzdžiui, buvo palyginti prasti. Tenka ir skolintis, ir kitaip suktis. Gerai tik, kad bankai į mus, turinčius gerą ūkio istoriją, žiūri palankiau. Žinodami, kad tiek metų dirbi ir laiku atsiskaitai, pasitiki. Apyvartinėms lėšoms galima pasiskolinti 70–80 proc. mūsų gaunamų išmokų dalies dydžio sumą“, – aiškina ūkininkas.
Per laiką nusistovėjo ir R. Majausko augalininkystės ūkio kryptys. „Kai buvau jaunesnis, turėjau daugiau energijos, bendravome su draugais iš Olandijos, jie labai akcentavo daržoves, naujas jų auginimo technologijas. Tad ryžomės pabandyti – 1998–1999 metais užauginome svogūnų iš sėklų. Užauginome nesunkiai, sunkiau buvo realizuoti. Sandėlis jiems – nepritaikytas, šaldytuvo neturime. Apie 200 tonų svogūnų tiesiog išmetėme į sąvartyną – apskaičiavome, kad juos išrūšiuoti bus brangiau nei parduoti.
Norėdamas auginti daržoves, turėjai arba ieškoti daugiau žmonių, kurie galėtų tą darbą dirbti, arba įsigyti specializuotos technikos – kombainų, fasavimo įrangos ir kt. Technika ypač svarbi, nes žmonių kaime vis mažėja“, – aiškina ūkininkas.
Naudoja modernias technologijas
Jau penkti metai, kai R.Majauskas tiria dirvą, kad galėtų savo ūkyje pritaikyti naujausias technologijas.
„Tiksliosios ūkininkavimo sistemos mums leidžia berti trąšas pagal konkretaus žemės plotelio poreikį. Skenuojame augalą, kad įsitikintume, ar konkretiems pasėliams reikia azoto trąšų, ar ne. Taikydami šias technologijas, tausojame dirvožemį. Dėl to kiekvienais metais ant savo 600 ha išpilu salietros net apie 50–60 tonų mažiau. Yra nustatyta, kad naudojant per daug azoto, jis išplaunamas į gilesnius dirvos sluoksnius, patenka į gruntinius vandenis“, – aiškina ūkininkas.
Kiek konkrečiai tręšti ūkio laukus, šiame ūkyje ilgą laiką sprendė profesionali ūkio agronomė. Ji žinojo, pavyzdžiui, kiek tonai kviečių reikia azoto, kalio ar fosforo.
„Pradžioje gaudavome 5 tonas kviečių ar 30 tonų cukrinių runkelių iš hektaro. Tuo tarpu dabar cukrinių runkelių iš hektaro gauname 70 tonų, kviečių – 8–9 tonas. Pagal senąsias teorijas trąšų turėtume pilti tiek, kokį susiplanuojame derlių. Bet kai Vokietijoje atlikome 200 hektarų žemės tyrimus, gavome žemėlapius, kuriuose nurodyta, kiek ir kur reikia suberti kalio ir fosforo, norint užauginti mūsų pasirinktą kultūrą ir gauti norimą derlių. Mums buvo pateiktas subalansuoto tręšimo planas, reikia tik teisingai ir tiksliai išberti pagal sudarytą žemėlapį“, – aiškina ūkininkas.
Sūnus remontuoja techniką
Ūkininko sūnaus Vytenio šaltuoju sezonu geriausia būtų ieškoti ūkio dirbtuvėse. Čia jis dirba pagal tikrąją savo inžinieriaus mechaniko specialybę – A. Stulginskio universitete yra išklausęs ketverių metų kursą, liko tik apsiginti bakalaurinį darbą.
„Su tėvais gyvenome, su jais kartu dirbome, pripratome prie technikos, netgi ją įsimylėjome: traktoriai – nauji, geri, smagu su jais dirbti, ypač naudojant navigacines sistemas. Tai labai palengvina darbą, o ir gaunama eurų suma nesiskundžiu. Niekur kitur kol kas nesinori“, – sako V.Majauskas.
Pasak Vytenio, nauji, modernūs traktoriai dabar labai panašūs į automobilius. Kabinose – klimato reguliavimo sistema, modernios sėdynės. Jis neslepia savo planų įsteigti nuosavą ūkį – tapti jaunuoju ūkininku. Jau įsigijo ir pirmuosius žemės hektarus. Tėvo ūkyje nusistovėjusios krypties – augalininkystės – keisti neketina. Gyvuliai, anot ūkininko sūnaus, per daug pririša.
„Mintis, kad galėčiau ūkį parduoti,manęs, žinoma, neapleidžia“, – prisipažįsta R.Majauskas. Tokia galimybė būtų svarstoma, jei nė vienas iš sūnų nenorėtų perimti ūkio. Vis dėlto jis tikisi, kas sūnūs ilgainiui dar labiau prisiriš prie žemės, kuri jau dabar yra jų maitintoja.
