Maestro Eduardo Kaniavos gyvenimas kupinas atsitiktinumų. Legendinis operos solistas tvirtina, kad jį globoja žvaigždė, kuri visuomet viską surikiuoja į vietas.
Vardas, pavardė: Eduardas Kaniava.
Gimimo data, vieta: 1937 07 01, Klaipėda. 72 m.
Šeima: žmona Barbora dirba dėstytoja Klaipėdos universitete; turi du sūnus: vyresnėlis Andrius yra aktorius ir dainininkas, o jaunėlis Eduardas - transporto vadybos specialistas.
Veikla: aktyviai koncertuojantis operos solistas; profesorius; Klaipėdos universiteto Menų fakultete dėsto vokalą.
Įvertino Kipras Petrauskas
Prieš 72 metus Klaipėdoje, muzikantų šeimoje, pasaulį išvydo maestro Eduardas. Jo tėvas grojo neseniai susikūrusioje Klaipėdos operoje. „Dėl tam tikrų aplinkybių mes persikėlėme į Šiaulius. Vėliau baigiau Kauno „Aušros" gimnaziją, paskui persikėliau į Vilnių", - apie pirmuosius mokslus pasakoja pašnekovas. E. Kaniava sako, jog baigęs gimnaziją jis ne iš karto nusprendė studijuoti solinį dainavimą Vilniaus konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje). Pirmiausia maestro svajojo tapti chirurgu. „Aš mokiausi vidutiniškai, o į Kauno medicinos institutą įstoti galėjo tik baigusieji puikiais pažymiais. Todėl iš pradžių įstojau į Lietuvos veterinarijos akademiją ir vėliau tikėjausi be konkurso pereiti į Kauno medicinos institutą", - pasakoja Eduardas. Tačiau gyvenimas maestro planus pakoregavo. Lietuvos veterinarijos akademija tuo metu garsėjo vyrų choru, į kurį buvo pakviestas ir E. Kaniava. Choro vadovas Andrius Kairys iš karto Eduardui patikėjo keletą solinių dainų. Kartą choro koncerto atėjo paklausyti garsus operos solistas Kipras Petrauskas. „Per pertrauką Kipras susirado mane ir pasakė žodžius, kuriuos iki šiol prisimenu: „Tau ne paskui karvių uodegas vaikščioti, o dainuoti reikia", - šypteli pašnekovas.
Įveikė kalbos defektą
K. Petrausko žodžiai buvo lemtingi: Eduardas tvirtai nusprendė studijuoti muzikos mokslus Vilniaus konservatorijoje. Tačiau jam trukdė įgimtas kalbos defektas - E. Kaniava neištardavo priebalsio „r". Operos solistui, kad jis galėtų dainuoti be jokių kalbos defektų, liepta per vienerius metus įveikti šią problemą. „Man paskelbė ultimatumą: arba aš normaliai ištariu raidę „r", arba palieku studijų suolą. Pradėjau dažnai lankytis pas logopedus, teko vykti į Sankt Peterburgą, konsultuotis Lietuvoje. Kiekvieną dieną po 8-9 valandas aš darydavau įvairius pratimus", - nelengvą laikotarpį prisimena E. Kaniava. Atkaklus operos solistas, padedamas specialistų, įveikė kalbos defektą. Tiesa, po kelerių metų Eduardas net per daug pabrėždavo priebalsę „r".
Dirbo dar studijuodamas
Dainavimo studijos Vilniaus konservatorijoje E. Kaniavai sekėsi puikiai. Studijuodamas trečiame kurse, 21-erių metų atlikėjas gavo darbą Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre. Netrukus maestro buvo patikėti pagrindiniai spektaklių vaidmenys. O taip nutiko dėl ypatingo maestro talento ir meilės menams. Dar vaikystėje domėjimąsi teatru Eduardui įskiepijo jo dėdė - žinomas tarpukario aktorius Juozas Palubinskas. „Dėdė mūsų giminėje buvo ypatinga asmenybė. Aš su juo daug bendravau. O meilę muzikai paveldėjau iš tėvo. Apie operą mūsų namuose buvo itin dažnai kalbama. Daug laiko praleisdavau muzikiniame teatre. Galima sakyti, kad aš užaugau su opera", - tvirtina scenos legenda. Matyt, visa tai turėjo įtakos ankstyvai E. Kaniavos artistinei veiklai, kuri tęsiasi jau daugiau nei 50 metų.
Santuokos
Maestro gali didžiuotis ne tik ilgai trunkančia muzikine karjera, bet ir sėkmingu asmeniniu gyvenimu. Tiesa, laimingu vyru operos solistas tapo vedęs antrą kartą. „Su pirmąja žmona Rūta išgyvenau devynerius metus, susilaukėme sūnaus Andriaus Kaniavos, bet vėliau išsiskyrėme. Žinoma, niekam skyrybos nesukelia malonių emocijų, tačiau toks jau tas gyvenimas, - sako pašnekovas. - Daugiau nei prieš 40 metų sutikau savo antrąją žmoną Barborą, su kuria iki šiol esame kartu ir turime bendrą sūnų Eduardą."
Kalbėdamas apie antrąją žmoną, maestro neslepia, kad jo gyvenime apstu lemtingų atsitiktinumų. „Su Barbora susitikome atsitiktinai, tiksliau - susipažinome bendrų bičiulių dėka. Susimatę po dviejų dienų, mes bendravome kaip seni geri draugai, o po pusės metų susituokėme. Kažkas įsikišo į mano gyvenimą ir viską už mane sureguliavo", - šypteli scenos legenda.
Deivis - jauniausias Eduardo sūnus?
Ilgą laiką apie E. Kaniavą daugiau žinojo vyresni žmonės ir operos mylėtojai, tačiau po maestro pažinties su atlikėju Deividu Norvilu (29) (dainininku Deiviu - aut. past.), tiek Eduardui, tiek Deiviui atsivėrė platesnė klausytojų auditorija. Beje, čia ir vėl daug ką lėmė laimingas atsitiktinumas... „Aš su Deividu susipažinau, kai jis pasiprašė į mano dainavimo klasę. Greitai su juo susidraugavome. Retai pasitaiko, kai studentas ir jo mokytojas tampa bičiuliais. Žinoma, mūsų draugystei nemažai įtakos turėjo kartu atlikta daina „Tu, kuris aukštai", po kurios sėkmės mes net įrašėme bendrą dainų albumą", - pasakoja pašnekovas.
E. Kaniava sako iki šiol dažnai susitinkantis, pabendraujantis ir susiskambinantis su D. Norvilu. Tiesa, ši draugystė apipinta įvairiomis kalbomis. Sklandė šnekų, esą Eduardas yra Deivio tėvas. „Net mano žmona, važiuodama troleibusu, kartą girdėjo, kaip viena moteris kitai tvirtino, kad D. Norvilas yra mano sūnus. Tačiau aš į tai žvelgiu su humoru, o Deivio prašiau, jog jis, kai jo paklaus apie giminystės ryšius, atsakytų esąs mano jauniausias sūnus", - nusijuokia humoro nestokojantis scenos veteranas.
Gyvena greitkelyje
Pastaruoju metu maestro daug laiko praleidžia tiek Lietuvos pajūryje, tiek sostinėje. Paklaustas, kur šiuo metu gyvena, E. Kaniava tik šypteli. „Gyvenu greitkelyje. Tiesą pasakius, mano kūrybinė veikla daugiausia verda Vilniuje, kur turiu savo būstą, o pedagoginį darbą dirbu Klaipėdos universitete, Menų fakultete. Tačiau gyvenu ne Klaipėdoje, o Palangoje", - pasakoja operos solistas. Eduardas sako, kad jis nepaprastai džiaugiasi turėdamas būstą Lietuvos pajūryje. „Beveik kasdien einu pasivaikščioti pajūriu, darau mankštą. Aš dievinu Palangą rugsėjo, spalio mėnesiais", - šypteli scenos legenda.
Jaunatviškumo paslaptys
Nors E. Kaniavai jau 72 metai, tačiau bendraujant su juo niekada to nepasakytumei. Maestro moka dirbti kompiuteriu, pats važinėja į savo koncertus, puikiai vairuoja automobilį, be to, jis visuomet kupinas jėgų ir geros nuotaikos. Kokia E. Kaniavos jaunatviškumo paslaptis?
„Tiesą pasakius, niekada negalvoju apie savo išvaizdą. Manau, energijos man teikia tai, kad iki šiol dirbu. Kiekvienas išėjimas į sceną suaktyvina mano kraujotaką. Be to, jėgų teikia ir pedagoginis darbas. Ne paslaptis, kad mano studentai - tai jaunimas, o su jaunais žmonėmis man labai patinka bendrauti. Tai geriausias dopingas!" - šypteli pašnekovas ir priduria, dar ilgai ketinantis dirbti pedagoginį darbą.
„Su Barbora susitikome atsitiktinai, tiksliau - susipažinome bendrų bičiulių dėka. Susimatę po dviejų dienų, mes bendravome kaip seni geri draugai, o po pusės metų susituokėme. Kažkas įsikišo į mano gyvenimą ir viską už mane sureguliavo."
Anekdotas apie E. Kaniavą
Vyksta archeologiniai kasinėjimai. Du archeologai netikėtai suranda sarkofagą. Jį paskubomis atidaro ir randa kitą sarkofagą. Atidaro ir pastarąjį. Jame randa Tutanchamoną. Jis pakelia galvą ir klausia: „Ar E. Kaniava dar dainuoja?"
Politikoje neužsibuvo
2000-2004 m. E. Kaniava paniro į politiką. Išrinktas į Seimą maestro dirbo vieną kadenciją. „Po šios kadencijos vienmandatėje apygardoje balotiravausi vėl į Seimą, bet nesėkmingai - rinkimų nelaimėjau. Tačiau dėl to labai nesisieloju, nes po darbo Seime mane pakvietė dirbti į Klaipėdos universitetą ir ryžausi iš Vilniaus persikelti į Klaipėdą. Dabar dėl šio priimto sprendimo esu labai laimingas ir patenkintas", - prisipažįsta Eduardas.
