Įkvėptas Guinnesso pasaulio rekordų knygos, Vytautas Navaitis įkūrė Lietuvos rekordų registravimo agentūrą „Factum", kurioje per aštuoniolika metų sukaupta per 3000 rekordų, garsinančių Lietuvos vardą visame pasaulyje.
Kaip kilo mintis registruoti rekordus?
1979 m. vasarą mano dėdienė Birutė Navickienė, gyvenusi JAV, turistinės kelionės į Lietuvą metu nelegaliai (kaip nedeklaruotą literatūrą) atvežė Guinnesso pasaulio rekordų knygą.
Ši knyga jus įkvėpė?
Pradėjau ją vartyti grynai iš įdomumo, rekordais tada dar nesidomėjau. Leidinys mane sudomino kaip pramoginė knyga, bet kai pamačiau jos apimtį, informacijos gausybę ir faktų pateikimo būdą, supratau, kad tai rimta.
Geras pavyzdys užkrečia?
Beveik (šypsosi). Kartą sklaidydamas „Švyturio" žurnalo numerį, įvairenybių skyrelyje perskaičiau apie tai, kad Prancūzijoje sugautas 42,6 kg svorio šamas. Tai buvo pateikta kaip sensacija. Buvau girdėjęs, neva Lietuvoje kažkada buvo sugautas didesnis šamas. Paskui ilgai sukau galvą, kodėl mes taip žavimės gerai išreklamuotais, bet menkesniais laimėjimais užsienyje ir nevertiname to, ką turime Lietuvoje. Deja, neturėjau tokių galimybių kaip seras H. Byveris (Guinnesso pasaulio rekordų knygos sumanytojas - aut. pastaba) ir į jokius ekspertus ar agentūras, kad surinktų duomenis apie įvairiausius Lietuvos rekordus, nesikreipiau.
Kaip vis dėlto atsirado Lietuvos rekordų knyga?
1985 m. vasarą, išstudijavęs Guinnesso pasaulio rekordų knygos struktūrą ir rekordų registravimo taisykles, pagal ten buvusio turinio, įvairių enciklopedijų ir žinynų pavyzdžius sudariau būsimosios Lietuvos rekordų knygos turinį, jos skyrius ir poskyrius, o ant skaičiavimo mašinų kartoninių kortelių, vadintų perfokortomis, pats pradėjau užrašinėti įvairiausius faktus ir jų skaitines reikšmes. Kaip dabar pasakytume, rinkti informaciją apie pretendentus į rekordininkus.
Kuo patogi ši sistema?
Kortelės patogios tuo, kad rekordų tekstus buvo lengva keisti neišardant pasirinktos sekos.
Kaip rinkote informaciją?
Duomenų ieškojau įvairiausiuose informaciniuose, statistiniuose bei periodiniuose leidiniuose, enciklopedijose. Kai susikaupė šiek tiek informacijos, ją tikslinau archyvuose, muziejuose, tariausi su įvairiausių sričių specialistais. Vėliau pasitvirtino kadaise girdėta žinia apie didžiausią Lietuvos šamą. Jis tikrai buvo kur kas didesnis už tą prancūzų.
Tai ir buvo pirmasis rekordas, kurį registravote?
Ne. Ir labai gaila, kad neužsirašiau, koks buvo pirmasis. Pamenu, kad pradėjau rinkti informaciją apie, kaip tada spėjau, „nekintančius" pasiekimus: aukščiausią kalną, ilgiausią upę, didžiausią ežerą ir pan. Ilgai buvau įsitikinęs, kad aukščiausia Lietuvos vietovė yra ir visą laiką bus 293,6 metrų virš jūros lygio iškilusi Juozapinės kalva, esanti Vilniaus rajone, tačiau geografai aptiko aukštesnę Lietuvos vietą, kurią pavadino Aukštoju. Kaip matote, net ir tokie dalykai kinta.
Norint registruoti rekordą, reikia ypatingo tikslumo. Ar pasitaiko klaidų, sukčiavimo atvejų ir pan.?
Labai retai. Žinoma, niekas neapsaugotas nuo apgavysčių. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms apie tai,
kaip buvo pasiektas rekordas arba kad buvo pateikti neteisingi įrodymai, gavus naujus Guinnesso išaiškinimus dėl specialiųjų taisyklių taikymo tos kategorijos rekordams neatsižvelgiant į tai, kad pasiekimas agentūros „Factum" buvo pripažintas rekordu, jis iš rekordų sąrašo gali būti išbrauktas.
Kokia yra rekordų registravimo procedūra?
Lietuvoje rekordai registruojami pagal klasikines Guinnesso pasaulio rekordų taisykles, bet jos yra šiek tiek papildytos ar patikslintos, pritaikytos mūsų agentūros darbo sąlygoms. Be to, žinote, kad beveik kiekviena veiklos sritis, kurioje galimi rekordai, yra reglamentuojama taisyklių. Jos tvirtinamos tarptautiniais susitarimais, valdžios organų arba kitų oficialių įstaigų ar organizacijų. Jei patvirtintų ar visuotinai pripažintų taisyklių nėra, potencialiam pretendentui siūloma iš anksto kreiptis į agentūrą „Factum", kad gautų reikiamą informaciją.
Kiek laiko gyvuoja agentūra „Factum"?
Agentūra „Factum" prie Lietuvos kultūros fondo įkurta tuo metu, kai Vilniaus gatvėmis važinėjo sovietų tankai - 1991 m. sausio 11 d. Tai nereiškia, kad rekordai registruojami tik nuo šios datos. Mes juokais sakome, kad rekordams registruoti senaties terminas negalioja.
Kiek per aštuoniolika metų sukaupta rekordų?
Šiuo metu dar tikslios apskaitos nėra. Pirmojoje Lietuvos rekordų knygoje aprašyta apie 700 rekordų, antrojoje - apie tūkstantį, trečiojoje - apie 1,5 tūkstančio rekordų.
Ar galėtumėte iš tokios rekordų gausos išskirti kokį nors ypatingą rekordą?
Manau, kad įsimintiniausias rekordas nekis taip greitai, kaip kinta „nepajudinami" rekordai. Tai protesto akcija „Baltijos kelias". Tuomet įregistruoti net 3 rekordai: ilgiausia rankomis susikibusių žmonių grandinė, ilgiausia transporto spūstis ir daugiausia viena kryptimi važiuojančių automobilių eilių.
Teko registruoti pasaulinio lygio rekordą?
Taip, teko. Šiuo metu pasaulio rekordų knygose įrašyta septyniolika Lietuvos, lietuvių ar su Lietuva susijusių rekordų. Labiausiai pasižymėjęs ir daugiausia kartų garsinęs Lietuvos vardą rekordininkas yra telšiškis Antanas Kontrimas. Jis savo barzda kelia vis sunkesnį ir sunkesnį svorį. Iki šiol rimtų jo konkurentų visame pasaulyje dar neatsirado.
Ar buvo itin keistų rekordų, kurių nesiėmėte registruoti?
Jei pretendento į rekordus pasiekimas atitinka rekordų registravimo taisykles, visada registruojame. Būna, kad žmogus siūlo pripažinti labai specifinį dalyką, kurio neįmanoma atkartoti kitur arba neįmanoma atkartoti tokių pat pasiekimo sąlygų. Toks pasiekimas nepripažįstamas rekordu.
Griežtos taisyklės nesumažina norinčiųjų registruoti rekordus skaičiaus?
Laikui bėgant vis daugiau žmonių atsikrato seno požiūrio į TASS suformuotą žmonių nuostatą apie rekordus. Kol Lietuva buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą, Lietuvos žmonėms visą informaciją apie užsienį pateikdavo buvusioji SSRS telegramų agentūra (TASS). Iš jos žinučių susidarydavo įspūdis, kad Guinnesso pasaulio rekordų knyga yra nuostabių, bet dažniausiai absurdiškų pasiekimų rinkinys ir kad aprašytos sensacijos yra pigios, dirbtinės, jų vaikosi tik šlovės ištroškę žmonės. Beveik visada TASS paminėdavo rekordą apie toliausiai nuspjautą arbūzo sėklą, bet niekada tuose pranešimuose nebūdavo to, kuo buvusioji Sovietų Sąjunga galėjo „didžiuotis" - pačiu didžiausiu pasaulyje kalėjimu, pačiu pavojingiausiu povandeniniu laivu ir kt.
Kaip manote, kodėl daugėja žmonių, norinčių registruoti savo rekordus?
Dabar žmonės nebijo parodyti ir netgi pasididžiuoti savais pasiekimais. Tai suteikia galimybę išgarsinti save, savo miestą ar kaimą, o gal net ir Lietuvą įrašant pasiekimą į Lietuvos ir pasaulio rekordų knygas.
Kaip kilo sumanymas leisti Lietuvos vaikų rekordų knygą?
Sportininkai seniai suskirstė įvairių sporto šakų rekordus pagal svorio kategorijas ar amžiaus grupes. Analogiškai teko pasielgti mums su vaikų pasiekimais.
Ar yra pasaulyje analogiška knyga?
Taip. Pirmoji vaikų rekordų knyga pasirodė Danijoje. Pamanėme, kodėl gi mums nepasekus jų pavyzdžiu ir neišleidus tokios Lietuvoje (šypsosi). Tikimės, kad ilgai laukti neteks ir išvysime Lietuvos vaikų rekordų knygą.
Kaip manote, kokie rekordai joje bus registruojami?
Lietuvos vaikų rekordų knyga visų pirma skirsis turiniu. Joje bus tik dešimt skyrių: didumo, mažumo, aukščio, ilgio, didžiausio skaičiaus, ištvermės, greičio, jaunumo ir kiti rekordai bei rekordinės kolekcijos.
Kokiam skaitytojui skirtos „Factum" agentūros leidžiamos knygos?
Lietuvos rekordų knygos ypač svarbios kiekvienam lietuviui, įsitikinusiam, kad jo tautiečiai neįdomūs, nepajėgūs ir t. t. Tereikia pavartyti ar perskaityti Lietuvos rekordų knygą, ir nuomonė pasikeis (šypsosi).
