Visos pasakos turi aiškią pradžią, siužetą ir pabaigą. Tik ne „Sliekas Bevardis“. Šios lietuviškos interaktyvios pasakos eigą lemia skaitytojai, todėl ji išsišakoja į daugybę skirtingų pabaigų, o istorijoje veikia įvairiausi personažai.
Vien pagrindinis veikėjas Sliekas Bevardis turi 4 charakterio puses – Protingąją, Narsuolę, Linksmuolę ir Svajoklę. O kur dar Meškerė, Gyslotis, sliekaitė Vardinė, Mažiausia Uogelė iš Lysvės kampo ir begalė kitų. Didžiąją daugumą jų skirtingomis intonacijoms ir nuotaikomis įgarsino vienas žmogus – TV3 laidų vedėja, puiki kulinarė ir dvejų metukų Elzės mama R.Šakalytė-Jakovleva.
Akivaizdu, kad talentingas įgarsinimas prisidėjo prie „Slieko Bevardžio“ sėkmės. Ši programėlė lietuviškoje „App store“ parduotuvėje jau keletą kartų užkopė į pirmą vietą mokamų aplikacijų kategorijoje. Taip pat pasaką galima parsisiųsti ir „Google Play“ sistemoje.
„Tai – be galo įdomi, linksma ir netikėta patirtis. Turbūt niekas nesitikėjo, kad galiu prašnekti 11-ika skirtingų balsų. Pati likau nustebinta!“ – juokiasi televizijos žvaigždė, artėjant didžiosioms metų šventėms sutikusi leistis į pokalbį apie stebuklingą ir nuolat kintantį pasakų pasaulį.
Ką jūsų gyvenime reiškia pasakos?
Tai – gražiausia, kas nutiko mano vaikystėje. Pasakų pasaulį atradau labai anksti: iš pradžių jas sekė močiutė su seneliu, mama. Kai pradėjau skaityti – beje, jau penkerių mokėjau visai neblogai, – knygos tapo neatsiejama kasdienybės dalimi.
Viskas buvo įdomu! Ir Hanso Christiano Anderseno pasakų lobynas, ir lietuvių liaudies pasakos, ir Pepė Ilgakojinė.
Skaitydama pasakas atitrūkdavau nuo realybės, kuri, deja, ne visada buvo džiuginanti… Kartais tik knygos suteikdavo jėgų nepalūžti, tapdavo užuovėja.
O dabar skaitymas man yra pats lengviausias būdas atsipalaiduoti, pailsėti, atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių.
Ar turite pačią mėgstamiausią pasaką?
Man iki šiol be galo patinka H.Ch.Anderseno pasakos ir Antoine‘o de Saint-Exupéry „Mažasis Princas“. Kiek šią knygą beskaityčiau, kaskart atrandu ką nors naujo, ko anksčiau, regis, nė nepastebėjau.
Pirma mintis, šovusi į galvą, kai sulaukėte pasiūlymo įgarsinti pasaką?
Oho!… Aš tikrai sugebėsiu?! O jei nuvilsiu?… Kodėl bičiulis (pasakos „Sliekas Bevardis“ autorius Gediminas Cibulskis – red. past.) įsivaizduoja, kad galiu tai daryti?
Kita vertus, aš juk visada troškau garsinti filmukus vaikams! Et, netiksiu – nieko tokio, ras ką nors kitą. Štai kokia minčių kakofonija šėlo galvoje. Laimė, sutikau pabandyti ir dėl to labai džiaugiuosi (šypsosi).
Ką atradote šio projekto metu: juk įgarsinote net 11 skirtingų herojų! Iš kur toks balso išradingumas? Ar pati galėjote įsivaizduoti, kad tiek daug skirtingų intonacijų galėtumėte perteikti?
Tai – be galo įdomi, linksma ir netikėta patirtis. Turbūt niekas nesitikėjo, kad galiu prašnekti 11-ka skirtingų balsų (juokiasi). Pati likau nustebinta savo sugebėjimų.
Gal ne viskas pavyko taip, kaip norėjosi, tačiau pirmas blynas tikrai neprisvilo! Ne vienus metus dirbu televizijoje: esu vedusi daugybę renginių, įgarsinusi reportažų. Regis, neturėtų stebinti savas balsas. Tačiau išgirdus pasakos personažo įgarsinimą apimdavo keistas jausmas – lyg tai būčiau ne aš! Galiausiai supratau, kad ten ir esu ne aš, nes tas balsas, tas charakteris jame, priklauso jau ne Renatai Šakalytei, o vienam iš „Slieko Bevardžio“ personažų.
Kaip manote, kas darė didžiausią įtaką, formavo įsivaizdavimą, kaip turėtų skambėti pasaka ir jos herojų charakteriai?
Pirmiausia – labai iliustratyvus pasakos autoriaus įsivaizdavimas. Gediminas puikiai apibūdino kiekvieną personažą, aiškiai žinojo, koks jis ar ji turėtų būti.
Be abejo, tam tikrais momentais korekcijų įvykdavo spontaniškai, nes išgirstos balso variacijos suteikdavo naujų atspalvių, įvairiapusiškesnių charakterio potėpių herojaus paveiksle. Džiaugiuosi, kad autorius nebuvo kategoriškas – lankstumas kūrybiniame darbe yra be galo svarbus.
Pasakoje veikia keturios Sliekas Bevardžio charakterio pusės. Kuri jums pati mieliausia, kurią buvo smagiausia garsinti?
Visos buvo labai skirtingos, tačiau artimiausia – Linksmuolė. Aš pati tokia esu gyvenime… Ir Gediminas iškart pasakė, kad Linksmuolė jam pirmiausia asocijuojasi su manimi (juokiasi). Matyt, todėl ir neturėjau vargo su šia Slieko Bevardžio charakterio puse.
Ar yra dar kuris nors personažas-favoritas?
Dar labai patiko Meškerė – ji tokia... fatališka būtybė! (juokiasi) Turėjau puikią progą pasijusti tuo, kuo nesu gyvenime. Nors gal kas nors galvoja priešingai.
Apskritai kiekvienas charakteris leido į save pažvelgti tarsi iš šalies, suvokti, kiek iš tikrųjų turiu spalvų, kokia galiu būti įvairi ir kaip dažnai gyvenu, tapydama kasdienybę viena spalva, džiaugsmą ir liūdesį reikšdama vienu balsu… Po galais, taip neturėtų būti!
Kaip vertinate pasakų transformacijas keičiantis laikmečiui: kintantį kūną, kai iš popieriaus persikeliama į išmaniuosius įrenginius, interaktyvumą, suteikiamą galimybę skaitytojui tapti ir pasakos kūrėju, nulemiančiu tolesnę jos tėkmę?
Tai neišvengiama. Galime nuo naujovių bėgti, pykti, tačiau inovacijos mus vis tiek įtrauks ir nepaleis. Svarbu žinoti, ko iš jų norime, ką galime pasiimti geriausio.
Pasakų interaktyvumas – puikus būdas vaikams parodyti, kad planšetėse, išmaniuosiuose telefonuose esama ne tik žaidimų ir kalbančių katinų, bet ir modernių pasakų, edukacinių įdomybių! Jei popierinės knygos vis mažiau traukia mažuosius, ką gi, tegul pasakas skaito kitose platformose! O kai įdomi istorija dar virsta ir žaidimu, kai gali pats tapti jos autoriumi – tuomet išvis fantastika.
Auginate dvejų dukrytę. Ar jau pastebėjote, ką technologijos reiškia tokio mažo žmogaus gyvenime?
Šeimoje juokaujame, kad Elzytė turbūt jau įsčiose žinojo, kaip braukti per išmaniojo telefono ekraną. Šiuolaikiniai vaikai ateina jau gebėdami valdyti naująsias technologijas.
Dukra mėgsta ir kompiuterį, ir televizorių. Kartu žiūrime nuotykių ar edukacinius filmukus, pasakas, klausomės muzikos. Tik visko – su saiku!
Įjungus pasaką „Sliekas Bevardis“ Elzė iškart suklūsta: mano balsą ji atpažįsta, net kai prabyla Meškerė ar Protingoji Slieko dalis (šypsosi).