Traukia kaip rūkymas
Sakoma, kad sunkiausia nuo kompiuterio atplėšti vyrus. Tai patvirtino bendrovės „Forrester Research“ Europoje atliktas tyrimas, nustatęs, kad naršančių internete moterų (54 proc.) yra mažiau nei vyrų (62 proc.). Pasidomėta ir tuo, ką kurios lyties atstovai veikia pasauliniame tinkle. Pasirodo, vyrai daugiausia laiko žaidžia ir domisi internetinėmis technologijomis, o moterys kalbasi su draugėmis, ką nors perka ar planuoja atostogas. Taigi net sėdėdami prie kompiuterio neprarandame gyvenimo vaidmenų.
„Šiandien sužinojau, kad sergu. Tiesą sakant, įtariau jau senokai, bet niekas tiesiai ir įžūliai man to nebuvo sakęs. O pasirodo, sergu tokia liga, kuriai nėra net lotyniško pavadinimo, – priklausomybe nuo interneto (internetophilus chronicus?)“, – prisipažįsta vienas interneto lankytojas.
Sakoma, kad sunkiausia nuo kompiuterio atplėšti vyrus. Tai patvirtino bendrovės „Forrester Research“ Europoje atliktas tyrimas, nustatęs, kad naršančių internete moterų (54 proc.) yra mažiau nei vyrų (62 proc.).
„Aš irgi esu priklausomas... Bet tai kaip koks rūkymas – stengiesi nugalėti save kaskart išmesdamas cigaretę, bet vėliau vėl prisidegi. Ilgą laiką nerūkant pradeda smaugti, kaip norisi dūmo. Tą patį galima pasakyti ir apie internetą: iš ryto reikia, per pertraukėles reikia, po darbo – irgi. Kankinamas nemigos sėdžiu iki paryčių. Arba nemiga atsiranda dėl to, kad man reikia virtualios realybės su pokalbių svetainėmis, forumais, pažinčių, naujienų ir humoristiniais tinklalapiais. Taip, tai yra priklausomybė, dėl kurios pasikeitė santykiai su kai kuriais žmonėmis. Jei reikėtų rinktis tarp interneto ir moters, pažintis su moterimi kaip visada būtų atidėta, bet aš gydytis nenoriu“, – sunkią ligos formą įvardija kitas.
„Sutuoktinė? Vaikai? Matyt, sergu sunkiau nei galima įsivaizduoti, nes nesimato nei vaikų, nei sutuoktinės. O kam jos reikia, kai yra internetas?! Tiesą sakant, priklausomybė nuo interneto tikrai egzistuoja. Yra žmonių, kurie gyvena ir kvėpuoja juo visą dieną, o ne varganas keturias valandas (aš – vienas iš jų). Juk darbe praleidžiu aštuonias valandas, troleibuse naršau mobiliuoju telefonu, namie „sėdžiu“ pokalbių svetainėje. Susidaro apie dvylika valandų per dieną“, – rašoma Petro Kudaro internetiniame dienoraštyje.
Ligos pripažinimas – pirmasis žingsnelis išgijimo link. Todėl šias išpažintis galima vertinti kaip savotišką psichoterapiją. Vis dėlto žymiai daugiau yra neigiančių priklausomybę – tada kenčia antroji pusė, šeima, net draugai. Neretai kyla agresija, skiriasi poros.
Žaidėjo karjera
Apie 26-erių Artūrą draugai kalba, kad vienu metu jis žaidė kaip pamišęs. Žmona nusipirko šuniuką, kad nemirtų iš ilgesio. Pats žaidimų maniakas pasakoja, kad taip netgi padarė karjerą. Tapo žaidimų apžvalgininku, vėliau – žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi, naujų žurnalų kūrėju. „Tuo metu žaidimai užėmė siaubingai didelę mano laiko dalį. Nesiliaudavau žaisti tiek darbe, tiek namie.“
Kaipgi jis pateko į šį sūkurį? Kompiuteriniai žaidimai Artūrą sudomino galimybe įsijausti į herojaus vaidmenį. Vaikystėje labai mėgo knygas, skaitė viską iš eilės, bet didžiąją jų veiksmo ir fantazijų dalį tekdavo perkelti į galvą ir įsivaizduoti, kaip elgtųsi tam tikroje situacijoje, kaip atrodytų, jei būtų karvedys ar keliautų kosmose… Būdamas paauglys, išvydo žaidimus – suprato, kad daugelį fantazijų galima įgyvendinti per juos. Taip ir užkibo.
„Daugeliui gerų žaidimų scenarijus rašo profesionalūs rašytojai. Iš žaidimų galima pasisemti panašių žinių, kaip ir skaitant grožinę literatūrą. Mano anglų kalbos žodynas plėtėsi ne dienomis, o valandomis, – savo pomėgio privalumus nesustodamas vardija Artūras. – Žaidimų rinka tokia pat įdomi, kaip ir teatro, kino ar muzikos. Čia irgi yra kūrėjai, aktoriai, kompozitoriai, scenarijų autoriai ir vadybininkai. Dalis pramonės sukasi pogrindyje, yra savos povandeninės srovės ir kultūrinės tendencijos. Tai stebėti ir analizuoti įdomu, juolab kad iš žaidimų raidos ir pobūdžio galima pasidaryti įdomių išvadų apie mus supantį pasaulį ir žmones.“
Į teatro ar kino kritikus žiūrima pakančiau nei į žaidimų. Gal dėl smurto, gal dėl priklausomybės, nors, Artūro manymu, tai tėra žiniasklaidos išpūstas burbulas. Dabar jis tyrinėja naują internetinių žaidimų erdvę. Bet turi nuojautą, kad po mėnesio kito tai praeis. „Iš pradžių atrodė, kad nuolat besikeičiantis pasaulis tinkle niekados nepritrūks netikėtumų ar inovacijų, o dabar pradedu matyti, kad ilgainiui galėsiu nuspėti porą žingsnių į priekį. Vadinasi, bus nebeįdomu“, – svarsto Artūras.
Paklaustas apie šeimą, sako, kad žmona tekėdama žinojo, kokį žmogų renkasi. „Barnių pasitaiko. Žmona nežaidžia, tad nenuostabu, kad kartais jai sunku mane pateisinti. Ar dėl to kenčia buitis? Šiandien galbūt. Man pačiam atrodo, kad dabar žaidžiu žymiai mažiau, tačiau žmonai, kuri nuolat mato mane prie kompiuterio, atrodo kitaip…“ Artūras stengiasi rasti kompromisą, jis mano, kad dažnai nusileidžia, bet antroji pusė mąsto priešingai.
Ką darytų, jei žmona pateiktų ultimatumą atsisakyti kompiuterinių žaidimų? Artūras abejoja, ar jis kada nors bus iškeltas, nes abu žino, kad tai „bilietas į vieną pusę“. Išgirdęs ultimatumą, iš principo su juo nesutiktų. Susitarimas – kas kita. Tokių susitarimų mažinti laiką prie kompiuterio jų šeima jau turėjo. Mainais už tai žmona pažadėjo neviršyti greičio vairuodama. Kai ėmėsi tvarkytis virtuvėje, buvo atleistas nuo pareigos išvesti šunį į lauką. „Taigi – derybos, derybos ir dar kartą derybos! Visi turime tam tikrų pomėgių ir priklausomybių, kurie nepatinka šalia esantiems žmonėms. Vadinasi, yra ko prašyti mainais“, – savo šeimos sėkmės receptu dalijasi aistringasis žaidėjas.
Primena klausyklą
Priklausomybės ligų centrai mūsų šalyje sulaukia vos poros kompiuterinių maniakų per metus. Kinijoje ši masinė mada jau gydoma karinėse stovyklose… Nuo šios problemos kenčia milijonai šalies paauglių, o visai neseniai piktnaudžiavimo kompiuteriu manija pasiglemžė ir vieno vyro gyvybę. Susirūpinusi Kinijos valdžia uždraudė steigti naujas interneto kavines, apribojo smurtą propaguojančių žaidimų prekybą. O kada rimtai susirūpinsime mes?
Išties daliai šiuolaikiškų žmonių internetas tapo savotiška religija. „Internetas toks jau yra. Šiek tiek primena klausyklą, o pokalbiai – grupinės išpažinties rūšį. Kartais tenai būdavai klausantysis, kartais – išpažįstantysis. Taip buvo dėl to atstumo ir tikrumo, kad visuomet galima ištraukti kištuką iš lizdo“, – rašo populiarusis lenkų rašytojas Januszas L. Wiśniewskis savo bestseleryje „Vienatvė tinkle“.
Pasaulinis tinklas, kaip ir pasaulinis vandenynas, turi dar vieną savybę – ištirpdo visus kompleksus. Čia niekas neblaško. Nei kvapas, nei išvaizda, nei tai, kad krūtys pernelyg mažos.
Interneto savybė – išklausyti net tuos, kurie kalba niekus, – vilioja pokalbių ir pažinčių mėgėjus. Gali šnekėti apie ką tik nori. Gali apsimesti kuo tik nori. Tapti mylinčia mama, o būti girtaujančiu tėvu. Pasijusti viršininku, nors esi viso labo paprastas darbininkas. Savotiškas daug ką viliojantis teatras, kurio aktoriai, radę tinkamą progą, nusiima kaukes. O tada nepažįstamajam, kuris tavęs nepamatys, gali pasiguosti, kad liūdna, ar iškloti, kas guli ant širdies. Ir jis tavęs niekam neišduos, nes esi anonimas.
Pasaulinis tinklas, kaip ir pasaulinis vandenynas, turi dar vieną savybę – ištirpdo visus kompleksus. Čia niekas neblaško. Nei kvapas, nei išvaizda, nei tai, kad krūtys pernelyg mažos. Vaizdas kuriamas žodžiais. Maloniais, jaudinančiais, sukeliančiais ekstazę. Tokiais, kurių gali būti greitai užliūliuotas, jei per daug įsijausi.
Psichologai įspėja, kad pažintys internetu ypač pavojingos svajoklėms. Pagrindinė rizikos grupė – merginos, augusios be tėvo ir pasidavusios motinos, kuri įskiepijo, kad vyras privalo būti idealus arba kad visi vyrai – kiaulės, įtakai. Šis įsitikinimas skatina merginą atstumti žemiškus vaikinus, kurie neatitinka idealo.
Bendraudami internetu patys kuriame tipažus. Matome tik žodžius, bet susigalvojame intonacijas, mimiką ar gestus, kuriuos norime regėti. Taip nesąmoningai prie kito kompiuterio sėdintis žmogus svajoklėms tampa idealu, kurio jos ieškojo.
Realiai 80 proc. informacijos gauname neverbaliniu būdu ir tik 20 proc. – verbaliniu. Prie 20 proc. žodžių, kuriuos parašė vaikinas, įsimylėjusi mergina „pripiešia“ 80 proc. vaizdų. Išvada – ji myli visai ne tą, kurį galvoja mylinti. Jos išrinktasis neegzistuoja, ji negali pamiršti žmogaus, kurį išsigalvojo. Sudaužyta širdis, sutrikimas, naujų santykių baimė – toks mokestis už virtualią meilę. Tačiau išgelbėti gali internetinių santykių perkėlimas į tikrovę – susitikęs realų žmogų, pamatai jo elgesį ir išsiaiškini, kas yra kas.
Norintiems susipažinti internetu reikėtų turėti omeny šiuos dalykus:
Stenkitės pažinčių puslapio anketoje rašyti tiesą apie save ir apie tai, ko tikitės. Galite pateikti keletą skirtingų geros kokybės nuotraukų.
Įdėję anketą pažinčių puslapyje, būkite pasiruošę dideliam laiškų kiekiui pirmomis savaitėmis (paprastai pažinčių puslapiuose ieškoma naujų anketų, todėl bent kartą per mėnesį atnaujinkite informaciją).
Laiškai, kuriuose pateikta labai mažai duomenų, bet yra daugybė reikalavimų, turėtų keliauti į šiukšliadėžę – žmogus, norintis rimto kontakto, stengsis jus sudominti: pateiks ne tik ūgį, svorį, amžių, bet ir keletą žodžių, apibūdinančių jo asmenybę. Be to, iš laiško turėtų būti aišku, kad jis skaitė būtent jūsų anketą.
Laikai keičiasi – nebijokite pačios imtis iniciatyvos ir parašyti patikusiems pažinčių svetainės ar pokalbių kanalo dalyviams.
Prisiminkite, kad internetas išlaiko anonimiškumą. Tai reiškia, kad bet kas lengvai gali apsimesti bet kuo. Turėkite omeny, kad pateikiama informacija ne visada atitinka tikrovę, tad neidealizuokite pašnekovo, nepriskirkite jam savo minčių ar emocijų.
Niekada neskelbkite namų adreso, pavardės, kitų duomenų pažinčių puslapiuose ir neatskleiskite jų internetiniams pažįstamiems. Registracijai pažinčių puslapiuose nenaudokite darbo elektroninio pašto adreso.
Pirmą pasimatymą planuokite dieną vietoje, kur lankosi daug žmonių. Praneškite kam nors iš artimųjų ar draugų, kur ir su kuo einate, palikite jiems naujo pažįstamo telefono arba mašinos numerį.
Manoma, kad trys susitikimai per dvi savaites duos daugiau naudos negu trys susitikimai per tris dienas. Šiuo atveju laikas tik į naudą.
Atminkite – jūs negalite nuspėti internetinio pažįstamo elgesio, nežinote, kokiomis vertybėmis ir gyvenimo taisyklėmis jis vadovaujasi. Pasitikėkite savo intuicija ir nepamirškite apie saugumą.
Nepasikliaukite vien internetu – juk gali būti, kad jums skirtą žmogų rasite visai ne pažinčių puslapyje ar pokalbių kanale, o paprasčiausiai eidami į darbą.
Specialisto komentaras: priklausomybė – kai gyvenimas tampa nevisavertis
Psichologė Natalija Norvilė
– Kiek valandų per dieną prie kompiuterio praleidžiantis žmogus jau serga priklausomybe nuo interneto?
– Pomėgis tampa priklausomybe tik tada, kai pradeda kenkti asmeniniam gyvenimui, fizinei ar psichinei sveikatai, santykiams su kitais žmonėmis, darbui. Kai pastebime, kad asmens buvimas internete trukdo jo visaverčiam gyvenimui, tuomet galime kalbėti apie ligą. Iš tiesų yra sunku nustatyti tam tikrą valandų skaičių, kurį viršijus galima teigti, kad tai jau priklausomybė. Laiko, praleidžiamo prie kompiuterio, įvertinimas yra subjektyvus dalykas – vienas žmogus internete naršo aštuonias valandas per dieną, bet spėja atlikti darbus, pabendrauti, o kitas prie kompiuterio prisėda tik trims valandoms, tačiau jų užtenka priklausomybei atsirasti. Įvairių tyrimų duomenimis, priklausomas nuo interneto žmogus jame gali praleisti iki 18 valandų per parą.
– Kokie kiti šios ligos požymiai?
– Žmogus nuolat mąsto apie internetą, prisimena paskutinį apsilankymą, planuoja, ką veiks prisėdęs prie kompiuterio. Ilgą laiką praleidus be kompiuterio jaučiamas psichologinis diskomfortas. Priklausomybė pasižymi ir tuo, kad paprastai nesėkmingai mėginama kontroliuoti, sumažinti ar visai nutraukti naudojimąsi internetu. Dėl to atsiranda nerimas, depresija, irzlumas, pablogėja darbingumas, prarandamas susidomėjimas anksčiau mėgta veikla. Be to, vienas svarbių priklausomybės požymių – santykių su aplinkiniais pablogėjimas: mažai laiko praleidžiama su šeima, artimiesiems meluojama, slepiamas ar neigiamas naršymo internete faktas, jaučiama gėda arba kaltė.
– Kodėl priklausomiems nuo interneto asmenims kyla noras atsiriboti nuo realybės ir kuo mažiau bendrauti su realiais žmonėmis?
– Priklausomas nuo interneto žmogus juo naudojasi kaip priemone užmiršti asmenines ar darbo problemas, prasiblaškyti ar tiesiog pakelti nuotaiką. Internetas taip įtraukia, kad sėdintis prie kompiuterio žmogus nebepastebi, kas vyksta aplinkui. Atsiribojimui nuo realybės ir draugų turi įtakos emocinis prisirišimas prie naujų internetinių pažįstamų ir veiklos.
– Kaip paprastai jaučiasi antroji pusė, jei vyras pasirenka ne ją, o internetą?
– Priklausomybė nuo interneto skaudžiausiai veikia šeimyninius santykius. JAV mokslininkai išskiria vadinamųjų kibernašlių (angl. „cyberwidow“) sąvoką – tai žmonos, kurių vyrai priklausomi nuo interneto. Jie internete susipažįsta su naujais žmonėmis, praranda susidomėjimą realybe, jausmai žmonoms atšąla. Internetinės pažįstamos atrodo patrauklios ir viliojančios, neretai užmezgamas virtualus romanas, tad sumažėja pasitenkinimas seksualinėmis partnerėmis realiame gyvenime. Būna, kad šeima tartum skyla per pusę – vyras su kompiuteriu gyvena viename kambaryje, žmona su vaiku – kitame. Nieko keista, kad ilgainiui pora pradeda vis dažniau ginčytis, pyktis. Natūralu, kad sutuoktinė jaučiasi nesuprasta ir palikta, nebegauna vyro dėmesio, nebepasitiki juo.
– Kaip gydoma priklausomybė nuo interneto?
– Ši liga panaši į alkoholizmą – ligoniai neigia, kad turi problemą. Todėl pirmas žingsnis – pripažinti ją ir pasiryžti ieškoti pagalbos. Svarbu išmokti kontroliuoti buvimo internete laiką, ieškoti pusiausvyros tarp gyvenimo „online“ ir realybės. Jei priklausomybė nuo interneto yra išties rimta, kai vien žmogaus motyvacijos, pastangų ir aplinkinių pagalbos nebepakanka, reikia kreiptis į psichologą arba psichoterapeutą.
