Ar teisingai pasakiau apie tavo profesiją? Turi būti nematoma?
Turi kurti personažą, tam tikrą žmogaus tipą, o ne rodyti, ką gali. Jei visi matys tik drabužį, tai tavo vieta ne kine, o mados pasaulyje.
Nebūna apmaudu, kad negali blykstelti?
Kartą buvo labai apmaudu, per Kristijono Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“. Juk ten – septintasis dešimtmetis, baisiai gražus laikmetis. Ir taip norėjosi tą grožį parodyti. Bet negalėjau sau to leisti.
Kodėl? „Mad Men. Reklamos vilkai“ parodė – net su kaupu – ir visi džiūgauja.
Mes tam filmui gal pusmetį rinkome medžiagą, labai norėjome viską atkurti kuo tiksliau. Peržiūrėjau kalnus filmų, žurnalų, albumų. Kristijonas vokiečių archyvuose rado dokumentinių filmukų apie 7-ojo dešimtmečio pradžios Berlyną, tai sėdėjome, juos studijavome. Ir kai ištyrinėjome tą dokumentiką, supratome, kad Berlyno mada buvo labai paprasta. Ji atrodė visai kitaip – tikrai ne Paryžius, ne Londonas, ne Niujorkas.
Ne Niujorkas, bet baltinius filmui, kiek girdėjau, pirkote amerikiečių vintažinėse on-line parduotuvėse.
Taip, daug kostiumų filmui užsakėme internetu, bet pora jų buvo ir iš mano sandėliuko. Anksčiau skudurynuose buvo galima rasti autentiškų senų drabužių. Į kaimą prie Utenos, kur mūsų sodyba, atvažiuoja tokios priekabos – ten dar pasitaiko tikrų senienų. O kituose skudurynuose jų nebeliko.
Tai tu kaip žiurkėnas vis kaupi atsargas, net nežinodama, ar jos pravers?
Kaupiu. Nes suprantu, kad tada, kai prireiks, niekur tokių daiktų negausi ir turėsi juos neaišku kaip gimdyti ir iš kur traukti. Gerai, kad mano tėvai turi namą: jo palėpėje esu įsirengusi sandėlį. Per daug metų ten sukaupiau nemažas drabužių atsargas. Ir kai tau staigiai ko nors prireikia, netenka lakstyti po šimtą penkiasdešimt skudurynų, kad rastum sutrintą maikę, – tu ją turi.
Jau keliolika metų dirbi kine. Ko žmogui reikia, kad jis tiek ištvertų?
Pirmiausia, žiauraus užsispyrimo. Nes mūsų dažniausiai būna mažas biudžetas ir labai daug darbo: turi padaryti neįmanomų dalykų. Jei galvosi: „Kaip bus, taip bus.“, nieko neišspausi... Antra, kadangi to darbo kartais yra labai daug, o kartais – visai nėra, turi mokėti susitaikyti su tuo, kad du mėnesius sėdėsi ir žiūrėsi pro langą. Iš pradžių tai žiauriai sunku.
Julės Šiurkutės interviu su Agne Rimkute skaitykite naujausiame žurnale „Laima“.
