Atvirame laiške, kuriame ji išdėstė pasitraukimo iš VšĮ „Investuok Lietuvoje“ generalinio direktoriaus pareigų priežastis, yra ir toks sakinys: „Tai nereiškia, kad nuleidžiu rankas, susitaikau su esama situacija ir nebenoriu kurti Lietuvai.“ Dabar Milda svarsto, ar priimti vieną iš ją užgriuvusių pasiūlymų likti gimtinėje, ar skristi į Kanadą ir dirbti investiciniame banke su bendraminčiais. Ant vienos svarstyklių lėkštelės – sentimentai, meilė Lietuvai ir galima kova su vėjo malūnais, ant kitos – užtikrintas, patogus gyvenimas su kitokiu atlyginimu ir kitokiomis perspektyvomis...
Laukia nelengvas sprendimas. Ar lengviau buvo prieš porą metų apsispręsti parvykti į Lietuvą?
Parvykti buvo lengva, sunkiau – išeiti iš gero ir puikiai mokamo darbo, kuriame praleidau septynerius metus. Vadovai nuoširdžiai stengėsi mane perkalbėti, siūlė įvairių patrauklių variantų, bet buvau jau tvirtai apsisprendusi. Be to, pasiekiau tokį karjeros lygį, kad žinau: galiu rinktis, ką dar naujo nuveikus, nes visada galiu grįžti arba susirasti darbo bet kurioje šalyje.
Tačiau turbūt Kaune baigusi mokyklą išvažiavote į JAV turėdama dar kitą tikslą – užkariauti pasaulį?
Norėjau daug siekti, pamatyti, sužinoti, iš visų jėgų troškau, kad man pasisektų ten įsitvirtinti. Turėjau bilietą į vieną pusę ir visai neturėjau pinigų... Pirmi metai Amerikoje buvo itin sunkūs. Pirmą savaitę Midlberio koledže verkdavau naktimis, mano likimo draugai iš kitų šalių lygiai taip pat jautėsi – tai mus vėliau tvirtai suvienijo, tapome savotiška tarptautine šeima. Gyvenome beveik kaime, Vermonto valstijoje, prie pat Kanados sienos, arčiausias miestas buvo Monrealis už pustrečios valandos kelio.
Nebuvo lengva integruotis – palengvėjo tik tuomet, kai pasijutau finansiškai stabilesnė, nes ne tik mokiausi, bet ir dirbau. Tik tada galėjau tvirčiau jaustis, nes žinojau: jei ką, visada galiu grįžti, nes jau turiu santaupų. Toks nusiteikimas apmalšo ilgesį ir liūdesį. Kai grįždavau į Lietuvą, kiekvieną kartą ji man atrodydavo gražesnė – labai skyrėsi nuo tos šalies, kurią palikau. Po dešimties metų JAV jausdavausi, lyg grįžčiau ne į savo vaikystės, o į svetimą šalį: patogią, gražią, besikeičiančią. Tikrai čia įvyko didžiulis šuolis, kurio...
...čia gyvendami turbūt nevertiname.
Pastebiu daugybę smulkmenų, prie kurių kiti jau pripratę: suremontuotus namus, gatves, naujas kavines, parduotuves.
Studijavote matematiką ir ekonomiką, vėliau Prinstono universitete gavote optimalios veiklos tyrimų ir finansų inžinerijos magistro laipsnį. Turbūt teko suktis gana vyriškame pasaulyje?
O, taip – matematiką ir ten renkasi labai nedaug merginų. Tiek banke, tiek universitete dauguma kolegų buvo vyrai. Matematika visada buvo mano mėgstamiausias mokslas, vėliau tai tapo dideliu privalumu – analitinis mąstymas ir matematikos žinios JAV labai vertinami bet kokiame darbe, o banke tai itin didelis pliusas. Labai anksti apsisprendžiau pasirinkti tokį gyvenimo kelią, net negalvojau apie kitokius variantus.
Tokiame vyriškame pasaulyje jaunai mielai merginai, manau, nebuvo lengva įrodyti, kad ji yra puiki profesionalė. Lietuvoje į gražias (kas, kad labai protingas) merginas dažnai žiūrima kaip į blondines...
Turbūt ir JAV panašiai, tik skirtumas tas, kad Lietuvoje tau tai pasakoma garsiai, o ten dažniausiai diplomatiškai nutylima.
Visą interviu skaitykite liepos mėnesio žurnale „Laima“.
