Šviežiausia naujiena – drabužėlių kolekcija vaikams. Kaip ji atsirado?
Labai organiškai. Kai dar laukėme ateinant dukrytės, ieškojome ir vežimėlio, ir kitokių daiktų. Tada susipažinome su vaikiškų prekių parduotuvės savininkais. Užsimezgė kalba, kad labai reikėtų drabužėlių vaikams kolekcijos. Ji atsirado gal per pusantro mėnesio. Kai pati susilaukiau vaikelio, labai aiškiai pamačiau, kokių drabužėlių reikia.
Rimčiau kūrusi vaikams nebuvau. Gal poreikio tokio nebuvo... Apskritai pastebėjau: kai gimsta vaikas, į daug ką kitaip, realiau, pradedi žiūrėti. Anksčiau galvojau: staiga ims kas nors TOKIO ir atsitiks! Kas nors netikėto, ypatingo ir viskas akimirksniu pasikeis...
Laukdavote stebuklo?
Tarsi būčiau gyvenusi kasdienybėje, rutinoje ir laukusi ko nors nekasdieniško. Gal iš tikrųjų gyvenau laukdama stebuklo? Kai atsirado vaikas, supratau, kad stebuklas gali įvykti, bet tam reikia ir mano pastangų, ne tik norų. Savaime stebuklų neatsitinka.
Lygiai tas pat – ir kūryba. Seniau man atrodė, kad galvoti apie drabužių pardavimą, žiūrėti į madą kaip į komerciją – kone nusikalstama. Tarsi žemas lygis būtų planuoti prekybą (juokiasi)... Aš visą laiką koncentravausi tik į idėjas: mano kolekcijos buvo skirtos ne tiek vilkėti, kiek kokiai nors idėjai išreikšti. Ir „Šopoholikai“, ir „Tarpusavio priklausomybė“. Negalvojau apie drabužius kaip apie dalyką, kurį galima parduoti ir kurį žmonės dėvėtų. Labai daug dirbau teatre, o gautus honorarus investuodavau į kuriamas kolekcijas. Ir net nesukau galvos, patiks jos kam ar ne. Dariau dėl savęs, dėl pačios idėjos.
Jūsų, kaip kūrėjos, skiriamuoju ženklu tapo drugelis. Kodėl?
Pirmoji kolekcija, kurioje pasirodė drugeliai, atsirado pernai. Bet jaučiausi šios idėjos iki galo neatskleidusi. Taip drugeliai nutūpė ir ant vestuvinių suknelių, kurias pristačiau kolekcijoje šį pavasarį. Tuo metu kaip tik turėjo vykti mano vestuvės, todėl ir kurdama nesugebėjau nutolti nuo to, kas buvo svarbu gyvenime. O dabar drugeliai persikėlė ir ant kolekcijos mažiesiems drabužėlių.
Man visada buvo įdomu, kaip koks nors simbolis arba daiktas tampa menininko skiriamuoju ženklu? Ar dėl to, kad dažnai kartojamas ir įsimenamas? Atsiprašau, bet kai pagalvoji: drugeliai, laumžirgiai ir boružėlės – banaliau nebūna...
Manau, koks nors daiktas simboliu tampa tada, kai jam labai tinka atrasta forma, kai ji organiškai sutampa su menininko kūrybos braižu. Mano atveju buvo taip: vienoje kolekcijoje labai norėjau parodyti erdvines formas. Sugalvojau sukurti ne plokščią, o trimatę aplikaciją. Taip atsirado skrendantis drugelis. Trimatis jis nebeatrodo banalus.
O dėl vaikų drabužių.... Po kolekcijos pristatymo internete perskaičiau porą komentarų, kad juodi drugeliai ir arkliukai vaikams netinka... Iš tikrųjų drugelis yra ne juodas, o tamsiai mėlynas. Galų gale aš nematau jokios priešpriešos, kad ant vaikiško drabužėlio bus tamsi aplikacija. Pavyzdžiui, kai kurie menininkai savo vaikus specialiai rengia juodai ir patys taip rengiasi. Ir mano dukters vežimėlis – juodos spalvos. Tai netgi galima paaiškinti: atsiradus vaikui, namuose atsiranda ir labai daug naujų daiktų – barškaliukų, seilinukų, drabužėlių... Ir jie būtinai yra spalvoti! Tos spalvų gausos ir ryškumo neįmanoma sukontroliuoti. Todėl bent lašelis juodos nuramina spalvų chaosą. Ir prie mamos drabužių geriau dera (juokiasi).
Jus, kaip drabužių dizainerę, erzina, kad vaikams dažniausiai kuriami margi, ryškiaspalviai šliaužtinukai ir suknytės?
Truputį erzina. Dizaineriai į spalvas linkę žiūrėti atsakingai ir bet kaip nederina. O esant spalvų pertekliui labai lengva nuklysti į visišką kičą. Stengiuosi rinktis bent jau vienspalvius drabužėlius, kad, pakeitus vieną palaidinukę, vaiko apranga netaptų chotiška.
Prasitarėte, kad dukters gimimas apvertė jūsų mąstyseną. Kaip?
Dukra tarsi grąžino mane į realybę. Jai gimus, sumažėjo laisvo laiko. Bet pamačiau, kad viską gali suderinti, padaryti. Juk ir turėdamas labai daug laisvo laiko ne visada protingai išnaudoji: išbarstai apmąstymams, pasiteisinimams, kad nėra nuotaikos, tiesiog bimbinėji... O kai yra vaikas, susikoncentruoji ir darai tai, kas iš tikrųjų svarbu. Nėra taip, kad kūdikis man atstoja visą pasaulį. Ne, man tebereikia daug ko. Neliko tik laiko destruktyviai savianalizei, nesibaigiantiems apmąstymams, kai negali dėl ko nors apsispręsti, tik pergalvoji viską po šimtą kartų...
Vaikas pakeitė ir tam tikras vertybes, požiūrį. Kol jo neturi, rizikuoti atrodo labai lengva ir paprasta. Pavyzdžiui: „Nepatiks – viską mesiu ir išvažiuosiu...“ O dabar turi pagalvoti ne tik apie save, nebegali būti neprognozuojamas. Ir dar pastebėjau, jog gimus vaikui labiau pradėjau dėl visko bijoti: norisi, kad viskas pasaulyje būtų gerai, kad stabilizuotųsi ekonominė padėtis, kad mano dukrytė turėtų gražią vaikystę, kad nekiltų karų...
Vaikas apskritai į mano ir Sauliaus gyvenimą įnešė daugiau tvarkos. Turiu ryte keltis, papusryčiauti: kadangi maitinu dukrytę, ir pati turiu gerai maitintis. Vyrui reikia nueiti į parduotuvę, paruošti pietus ar vakarienę – jis neblogai šeimininkauja. Anksčiau būdavo: „Ai, nenoriu valgyti...“ Arba: „Šiandien nesitvarkysiu...“ Dabar daug laiko praleidžiu namuose, todėl turiu susitvarkyti, kad būtų jauku. Kai esi šeimos žmogus, pasidarai daug praktiškesnis. Nori, kad visai šeimai būtų stabilu ir ramu.
Pasitikdami naujus metus žmonės paprastai daug visko prašo ir labai mažai dėkoja. Turėtumėte už ką padėkoti?
Daug kas, ką gyvenime esu pasiekusi ir padariusi, priklausė tik nuo manęs, mano valios ir sprendimų. Šiemet turbūt aiškiausiai supratau, kiek daug pastangų pats turi įdėti, kad būtum laimingas. Juokingai man dabar skamba tokie pasakymai: „Aš visą laiką taip negražiai išeinu nuotraukose...“, „Neturiu ką apsirengti.“ Vadinasi, tu niekada nepasidomėjai, kokiais rakursais nuotraukose atrodytum gražiai. Arba neskyrei laiko drabužiams įsigyti...
...vadinasi, jeigu iki šiol nebuvote ištekėjusi ir neturėjote vaiko, tiesiog neskyrėte tam laiko...
Būtent. Man atrodo, gyvenime labai retai kas nors būna „šimtu procentų“. Girdėjau sakant: „Kai sutiksi sau skirtą, bus viskas aišku...“ Netiesa. Net žinodamas vis tiek trupučiuką abejosi, kils daugybė klausimų... Tiesiog vieną dieną susikaupi ir priimi sprendimą: noriu šeimos, myliu ir renkuosi būtent šitą žmogų. Dabar nebetikiu tuo, kad nereikės priimti sprendimų ir viskas susiklostys savaime.
Taigi aš dėkinga už galimybes, kurias gavusi pati galiu spręsti.
