Iš Vilniaus į Los Andželą, kur gyvena jos antroji puselė, Evelina atskrido likus vos porai dienų iki gražioje Malibu paplūdimio vietoje numatytos santuokos ceremonijos. Pirmąsyk per pastaruosius pusantrų metų, kiek tęsiasi jų meilė, – po ilgo, net trijų mėnesių, išsiskyrimo. To reikėjo, nes Lietuvoje prisikaupė darbų – spektaklių, koncertų, kuriuose buvo pažadėjusi dainuoti. Daug laiko atėmė ir dokumentų, kitų reikalų tvarkymas norint gauti leidimą tekėti už JAV piliečio.
„Kaip panaikinti septynių kilogramų lagamino antsvorį?“ – klausė juokais kelionės išvakarėse, vis mėgindama išrūšiuoti daiktus, kurie būtini. Nemažai vietos lagamine užėmė nuostabi Viktorijos Jakučinskaitės suknelė, ceremonijai skirti aukštakulniai, o kur dar visa kita – juk išvyko geram pusmečiui.
Išsiilgtam Adam dovanų nupirko laikrodį. „Man jis – labai gražus. Žinojau, kad jam tokio reikia. Nepamiršau prietaro, jog, padovanojus sutuoktiniui laikrodį, pora išsiskiria. Paėmiau už jį dešimt dolerių – taigi jis dovaną kaip ir nusipirko. O aš gavau auskariukus – deimantines širdeles“, – kompiuterio ekrane matau dailiai žibančius auskarus ir kvatojančią Eveliną. Su ponais Young kalbėjomės per skaipą, praėjus vos daugiau nei parai nuo vestuvių, – jiedu jau buvo Havajuose, nuostabioje Maujo saloje. Įtampai nuslūgus, pavargę, bet – lyg ant sparnų. Ten jaunavedžių laukė aštuonios rojaus dienos – tiek truko medaus mėnuo.
Nemanau, kad ištekėjus gyvenimas bus toks pat, – jis bus kitoks, dar gražesnis. Kai visada esu šalia Adam, man geriau sekasi gal dėl bendros pozityvios nuotaikos?..
„Tos trys dienos buvo beprotiškos“, – šypteli Adam. O Evelina beria, ką iki vestuvių spėjo nuveikti: mylimasis jos suknelės iki pat lemiamos akimirkos nebuvo matęs, bet žinojo, jog turėtų rinktis mėlyną kostiumą, kuris prie nuotakos apdaro puikiai derėtų. Kostiumą išsirinko, tačiau reikėjo pataisyti rankoves. Kai abu nuvažiavo atsiimti, pasirodė, jog per krūtinę švarkas pernelyg siauras. „Bet jis labai gražiai atrodė“, – švyti jaunamartė, vestuvių išvakarėse svečiuose sulaukusi anytos ir šešuro, kepusi jiems vištą. Kuo ceremonija artyn, tuo valandos ir minutės sukosi greičiau – lyg karuselėje, o rūpesčių atrodė daugiau, nei para turi valandų.
Kaip prasidėjo jūsų didžioji diena?
Evelina: Pusę aštuonių atsikėliau be žadintuvo, nors anksčiau man tai atrodė neįmanoma. Ir abu buvome kažkokie sutrikę – lyg laiko iki ceremonijos dar daug, lyg ir nėra ko skubėti, bet jautėmės be vietos. Adam nutarė, kad reikia man padovanoti gėlių ceremonijai. Važiuojame, sakau jam: „Didžiausias mano meilės tau įrodymas – kad vestuvių dieną nė kiek nesijaudinu.“ Išsirinkome baltų žiedų puokštę, pakeliui namo prisipažinau: „Jau pradėjau jaudintis...“
Pasidarėme pusryčius. Juk žinote, kiek daug paprastai aš kalbu, bet tą rytą tylėjau. Sakau: „Man šalta. Įpilk, prašau, penkiasdešimt gramų tekilos.“ Jis: „Baik... Kaip čia dabar?..“ – „Prašau...“ Žiūriu: pila dvi taureles – ir sau.
Į ceremonijos vietą jis išvažiavo gerokai anksčiau, kad spėtų viską parengti. Net pagalvojo, kurioje pusėje turėčiau stovėti aš, kad vėjas man plaukų į veidą netaršytų. Prieš išeidamas iš namų užsuko pas mane, besiruošiančią į vonią: „Pažadėk, kad nevėluosi.“ Aš: „Gerai.“ Jis: „Meluoji!“ Aš: „Jei žinai, tai kodėl klausi?“ Paliko savo sesę Michelle, kur tapo viena pirmųjų gerų mano draugių tik atvykus į Ameriką, kad mane „prižiūrėtų“.
Sėdu grimuotis ir šukuotis, o rankos – medinės. Esu pratusi tą daryti – juk prieš koncertus, spektaklius pati dažausi. Žinau, kaip noriu atrodyti, be to, kai dirba rankos ir galva, neturiu kada jaudintis, apie išėjimą į sceną galvoti. Bet tą dieną kažkaip nesisekė. Michelle kyšteli galvą: „Mieloji, po penkių minučių turime išvažiuoti.“ Paskui ir vėl: „Jau praėjo penkios minutės, kai turėjome būti išvažiavusios.“ Tuo metu ji juokais nervino Adam žinutėmis: „Evelina su manimi nesikalba, atsisako važiuoti.“
Galiausiai toptelėjo mintis: geriau sugaišiu dar penketą minučių, nei išlėksiu nepatenkinta savo išvaizda. Juk ši diena – mano, noriu jaustis graži! Galų gale likau patenkinta rezultatu. Žinoma, galiausiai pavėlavome. Net tiksliai nepamenu, kiek. Adam sako, kad keturiasdešimt penkias minutes.
Adam: Neturėjau net minčių, kad mano nuotaka persigalvos, neatvažiuos, o kad vėluos – neabejojau. Šitos gerąja prasme nepaprastai užsispyrusios moters niekas nebūtų privertęs pajudėti anksčiau, nei ji pati žinos, kad atrodo tobulai. Tad ir laukti buvo visiškai nešalta (kvatoja).
Evelina: Dieną, per ceremoniją, buvo apie šešiolika laipsnių šilumos... Bet fotosesija užtruko kelias valandas, ėmė temti, o tada – geriausia šviesa fotografuotis, bet temperatūra nukrito gal iki dešimties...
Visus tuos pusantrų metų, kiek esame kartu, mudu jautėmės labai artimi – tarsi susituokę. Bet kai tą padarėme oficialiai, gyvenimas atrodo dar geresnis ir gražesnis.
Kodėl nutarėte tuoktis paplūdimyje? Juk dabar palyginti vėsu net Los Andžele.
Evelina: Šitą vietą mums surado Luna – puikioji Adam dogų veislės augintinė. Vaikštinėdami su ja (su šunimis galima patekti tik į nedaugelį paplūdimio vietų, o ši buvo kaip tik tokia), ten nuklydome ir pagalvojome, jog tuoktis norėtųsi čia. Tai nėra visiškai atvira vieta – iki vandens nueiti reikia tokiu uolų tuneliu. Kol eini, tie, kurie paplūdimyje, tavęs net nemato. Vienas labiausiai jaudinančių momentų ir buvo tas, kai žengiau iš tunelio savo vyro link, mačiau išsirikiavusią jo šeimą – tėvus su antrosiomis pusėmis (Adam tėvai išsiskyrę ir sukūrę antras šeimas), brolį, seseris. Kadangi nuostabioji mano suknelė man, milžinei – beveik metro ir šešiasdešimt penkių centimetrų ūgio – buvo šiek tiek ilgoka, avėjau aukštakulnius.
Su jais teko bristi pirmiausia per dvokiančias jūržoles, kurių kaip tik praėjusią naktį į tunelį prinešė vandenynas, o paskui – per smėlį. Ėjau pirštų galiukais, o kulnai vis smigo į smėlį. Bet tai – tik labai juokingos smulkmenos, palyginti su pačia ceremonija, emocijomis. Kai jis tokia jautria intonacija, užtikrintu balsu kalbėjo, kaip mane saugos, globos ir mylės iki mirties, nubraukiau ašarą. Kai priesaiką sakiau aš, graudinosi jis. Nežinau, ar Lietuvoje civilinės santuokos metu kas nors panašaus vyksta, bet čia tiek gražių dalykų vienas kitam prisiekėme, viskas buvo taip nuostabu, jautru ir tikra.
Adam: Ir ji buvo tokia graži...
Po ceremonijos ir fotosesijos patraukėte švęsti?
Evelina: Taip, visi – maždaug septyniolika žmonių – pavakarieniavome, paskui nuvažiavome į privatų karaokės barą. Kai aš, Adam, jo draugai – profesionalus dainininkas ir muzikantas – bei kaip tik mano vestuvių dieną Los Andžele viešėjęs Ruslanas Kirilkinas, kurį mielai pakviečiau į savo šventę, užtraukėme, sulaukėme dėmesio (šypsosi)!
Ar tie vestuviniai žiedai ką nors pakeitė? Koks buvo rytas, kai nubudote jau vyras ir žmona?
Adam: Visus tuos pusantrų metų, kiek esame kartu, mudu jautėmės labai artimi – tarsi susituokę. Bet kai tą padarėme oficialiai, gyvenimas atrodo dar geresnis ir gražesnis. Tapusi ištekėjusia ponia, Evelina nė trupučio nepasikeitė, liko tokia pat fantastiška, kitokia bus tik jos pavardė (juokiasi).
Evelina: Grįžę dėjomės daiktus, nes skrydis į Havajus – anksti rytą. Jis miegojo dvi valandas, aš – tris. Lėktuve nesnaudėme: rūpėjo pažiūrėti vestuvių nuotraukas, kurių vienas Adam draugas pridarė puikių, taip pat – filmuotą medžiagą. Mus filmavo jo bičiulis operatorius, už profesinį meistriškumą gavęs du prestižinius „Emmy“ apdovanojimus. Juokiausi: norėdami jį pasamdyti, nebūtume įpirkę. Jo darbo rezultatas – tiesiog nerealus.
Nemanau, kad ištekėjus gyvenimas bus toks pat, – jis bus kitoks, dar gražesnis. Kai visada esu šalia Adam, man geriau sekasi gal dėl bendros pozityvios nuotaikos?.. Tikrai žinau: man jo reikia. Niekas kitas negali taip nuraminti, patarti, su niekuo daugiau nesu tokia atvira ir... niekada nesijaučiau taip mylima. Ta jo meilė – beribė.
Anksčiau Amerikoje naudodamasi lietuvių kilmės Holivudo aktorės Rūtos Lee, Adam, savo ryšiais susitikdavau su įtakingais muzikos pasaulio žmonėmis, jie klausdavo, kokią save, kaip atlikėją, įsivaizduoju. Negalėdavau jiems parodyti savo muzikos, nes viskas, ką dariau iki tol, buvo arba perdainuoti kitų kūriniai, skirti televizijai, arba miuziklai. Paskui teiraudavosi, kada vėl būsiu Jungtinėse Valstijose. Atsakydavau, jog nežinau. Kas norėtų dirbti su tokia varna?
Pianinas yra namuose Vilniuje, Amerikoje neturėjau instrumento, kartu – ir galimybės kurti muziką. Kartą Adam sako man: „Važiuojam.“ Aš: „Kur?“ – „Važiuojam.“ Atsiduriame muzikos studijoje, man nuperka visą reikiamą aparatūrą ir sako: „Dabar kurk muziką. Dieną ir naktį.“ Anksčiau lankydamasi Los Andžele tą ir dariau. Dabar turiu labai gražių dainų, reikia tik sugalvoti, kaip jas pateikti, pristatyti. Dabar turėsiu savo muzikos, prašysiu laikino leidimo dirbti, kartu – teisės bet kada išvykti iš šalies ir grįžti, socialinio draudimo, jau užpildėme dokumentus žaliajai kortai gauti. Dabar abu su Adam galėsime kurti visavertį gyvenimą čia.
Evelinos šeima tikriausiai užvertė sveikinimais iš Lietuvos?
Evelina: Gavome nuostabių laiškų. Mama mus vadina „zyliukais“, todėl prie labai gražaus angliško teksto pridėjo nuostabią dviejų zylių fotografiją. Tėtis surinko krūvą juokingiausių mano nuotraukų nuo pat vaikystės. O mažasis brolis Haris juokingai surašė: „Linkiu, kad būtų mažos problemos su vaikais. Nebus pasaulio pabaigos, kol nebus jūsų vestuvių.“ Brolių ir močiučių dovanos man – brangiausios. Prieš pat išvykstant viena močiučių atnešė gintarinę dėželę, o joje – paauksuotą sidabrinį kryželį. Įkomponavau jį į savo vestuvinę puokštę.
Adam: Mano artimiausi šeimos nariai labai nori atvažiuoti į Lietuvą. Ne tik brolis, sesės – ir močiutė. Tad, kai vasarą surengsime šventę ten, visi susipažins su Evelinos šeima.
