Esate serialo „Naisių vasara“ režisierius. Kokiu balu įvertintumėte savo darbą? Ar esate savikritiškas?
Žiauriai savikritiškas... Nerašau aš sau tų balų, tik stebiu, ar scena pavyko, ar nelabai, analizuoju, ieškau klaidų. Stengiuosi viską atlikti kuo geriau. Kartais džiaugiuosi kokiais nors atradimais, o kartais galvoju, kad kažką reikėjo daryti kitaip. Mūsų darbo tempas yra labai spartus.
Pradėjęs režisieriaus darbą prisipažinote, kad būti aktoriumi – lengviau, nei būti režisieriumi. Galbūt praėjus šiek tiek laiko jūsų nuomonė šiuo klausimu pakito?
Tikrai nepakito, nes režisierius yra atsakingas už visą darbą, jam reikia rasti įvairius sprendimus, numatyti kas, kur ir kaip galėtų vykti. O aktorius ateina į aikštelę ir turi pasakyti savo žodžius. Dabar mūsų našta – 80 serijų. Reikia padėti visiems personažams, visi laukia iš manęs patarimų. Koks iš manęs režisierius – aš žmogus iš šalies, bet galbūt man geriau matosi kai kurie dalykai.
Viename interviu esate sakęs: „Į kiekvieną iššūkį žiūriu kaip į galimybę išmokti ką nors naujo“. Ko Jus išmokė ši patirtis?
Tai lyg triatlonininkas Vidmantas Urbonas gautų startą – jis bėga, važiuoja dviračiu, plaukia, o tada jau matosi finišas, taip ir čia pusei metų tenka nerti į vandenį, į kliūčių ruožą, o po pusės metų reikia išnirti. Jei apsiimu atlikti darbą, tai ir turiu jį pabaigti.
Darbas jus labiau pakrauna ar išsunkia?
Džiaugiuosi, kad smegeninė veikia ir pateikia vienos ar kitos scenos sprendimus. Nesu supančiotas scenaristo raidės. Prodiuseriai ir scenarijaus autoriai man suteikė galimybę keisti siužetinius vingius ir jei man atrodo, kad bus geriau kitaip, aš turiu galimybę bent jau minimaliai pakoreguoti scenarijų.
Iš ko daugiausiai sulaukiate naudingų režisūros patarimų?
Kartą paklausiau savo draugo Augustino Griciaus, kuris režisuoja „Dviračio žinias“, ko jį mokė dabartinėje Muzikos akademijoje. Jis man atsakė, kad svarbiausia yra praktika. Aš nelaikau savęs režisieriumi. Aš esu žmogus, kuris nori užtikrinti, kad aktoriai filmavimo aikštelėje jaustųsi gerai, kad jie nieko nebijotų, būtų kuo laisvesni. Aš noriu, kad aktoriai filmavimus prisimintų ne su kančia, o kad kurti ir dirbti buvo malonu. Gyvenimo nėra daug ir jo nereikia švaistyti. Reikia kiekvieną akimirką paversti malonumu. Savo operatoriams ne kartą sakiau, kad mes turime galimybę ieškoti, rasti, bet tuo pačiu mes nesame apsaugoti nuo klaidų. Pats didžiausias džiaugsmas yra suklysti, tai suprasti ir daugiau tokių klaidų nekartoti.
 |
| LNK nuotr./Saulius Balandis |
Galbūt ateityje ketinate sukurti pilnametražį ar bent jau trumpametražį filmą?
Ne, tikrai, apie pilno metro filmą net nesvajoju. Kažkokių minčių žinoma turiu, bet norėčiau filmą kurti ne vienas, o kolektyve, būti antru režisieriumi, nes man reikia dar daug ko mokytis.
Kokį režisierių laikote sau pavyzdžiu?
Tai – mano mokytojai,gyvieji Lietuvos klasikai, su kuriais aš užaugau. Tai – visas mūsų režisūrinis žvaigždynas, pradedant Almantu Grikevičiumi, Arūnu Žebriūnu, Vytautu Žalakevičium – tai grandai, su kuriais man teko laimė dirbti ne vieną sykį.
Ar jūsų šeima seka jūsų darbus? Kokie buvo paskutiniai atsiliepimai, kurių sulaukėte?
Serialai paprastai rodomi tokiu laiku, kai mano vaikai dažniausiai būna užsiėmę, tik mes su žmona stengiamės pasižiūrėti. Vaikai apsilanko teatre ir pasižiūri spektaklius, kuriuose aš vaidinu. Žmona su manimi pastaruoju metu būna filmavimo aikštelėje – ji žino tą virtuvę, supranta, kaip viskas yra kuriama ir jai labai sunku ką nors pasakyti. Didelių, esminių pastabų nesulaukiu.
Aš nesureikšminu darbo seriale „Naisių vasara“, nors daug kas dėl to labai smarkiai burnoja. Aš manau, kad sudėjus rankas laukti vertingo darbo pasiūlymo iš teatro ar kino, kurio gal niekada ir nebus, verkti, kad neišgyveni ir karšintis nesulaukiant valstybės pagalbos yra neprotinga – jau geriau pačiam ką nors daryti.
Sulaukiate priekaištų, kad dirbate televizijoje?
Dabar truputėlį yra toks vajus – aktoriai mėto save televizijoje. Aš manyčiau, kad lazda truputį perlenkta – gal koks vienas kitas aktorius ir lenda per daug visur, gal tai reikėtų daryti su saiku, bet vis dėl to aš tame nieko blogo nematau.
Šiuo metu vaidinu Lietuvos nacionalinio ir dramos teatro spektakliuose, dar turiu vieną vaidinimą Kauno valstybiniame teatre. Vaidinsiu ir vasarį pasirodysiančiame naujame seriale „Kelias namo“ – tik šįkart jame aš tik vaidinu. Laukiu pavasario, kaip ir visi.
Kokį personažą kursite seriale „Kelias namo“?
Tai bus toks vidutinio lygio ūkininkas Zenonas Šumskas...
Vis nepabėgate nuo kaimo tematikos?
Na matote, nelabai yra iš ko rinktis vaidmenų. Šis vaidmuo bus nedidelis, bus smagu vėl būti savoje kompanijoje.
Jūs taip pat turite sodybą, į kurią pabėgate nuo miesto triukšmo...
Paskutinius dvejus metus aš ten buvau tiek kartų, kiek galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Paskutines dvi vasaras praleidau Naisiuose. Dabar laukiu atšilimo, nes mano kaime yra paprasčiausias svirnas, kuriame galima pernakvoti, pabūti, pasivaikščioti.
Ar jūsų vaikystė bėgo gamtoje, kaime?
Tame kaime, kur yra sodyba, prabėgo visos mano vaikystės vasaros. Tai mano močiutės sodybvietė, su ja susiję šilti prisiminimai. Pažįstu visus apylinkės žmones, man ten labai smagu sugrįžti.
Koks yra tas dabartinis Lietuvos kaimas jūsų akimis?
Jis visoks. Mes matysime jį tokį, kokį norėsime, jei mes jį norėsime matyti prasigėrusį, tai toks jis ir bus. Mieste galbūt yra ir daug baisesnių dalykų. Man atsibodo tos publicistinės laidos, kuriose rodomos tiktai negerovės, skandalai, intrigos... Kinas yra pasaka ir mes galime ją pasekti. Kartais norisi praskaidrinti savo nykią būtį gražiais vaizdais, normaliais charakteriais ir šiltais jausmais. Jei tai pavyksta – tai labai gerai.
 |
| TV3 nuotr./Saulius Balandis |
Ar įsivaizduotumėte save pastoviai gyvenantį kaime?
Aš mielai gyvenčiau kaime, jei man kieme kas nors pastatytų bankomatą ir jį papildytų...
Esate šokęs A.Cholinos spektaklyje „Karmen“, dainavote TV projekte „Žvaigždžių duetai“, režisuojate, vaidinate teatre, televizijos serialuose... Ar dar yra sritis, kurią norėtumėte išbandyti?
Kad viskas jau išbandyta...
Galbūt dar yra nesuvaidintas svajonių vaidmuo?
Svajonių yra be galo daug, bet vaidmenų, apie kuriuos svajoju, yra tik vienas kitas. Svajoju statyti spektaklius, esu gavęs ir kelis tokius pasiūlymus, tačiau manau, kad man dar reikia „pasirpti“, „panokti“. Manyčiau, tai man būtų dar per anksti. Niekada nesakau niekada, laikas parodys – galbūt atsiras labai įdomi pjesė man ir tada pabandysiu.
Dažniausiai jums atitenka teigiami personažai. Ar nesipriešinate tam?
Ir dabartinis personažas seriale „Kelias namo“ yra teigiamas... Aš tikiu, kad bus ir neigiamų, bet norisi, kad tas neigiamas personažas būtų tikrai įdomus.
Kuo užsiimate po visų darbų radęs laisvo laiko minutę?
Mėgstu pabėgti į gamtą, mėgstu visokiausius ūkio darbus – ir žolės pjovimas man tenka, ir staliaus darbai... Tik žiemą nelabai pavyksta išvažiuoti į kaimą.
Ar atėjusių naujų metų proga sau ko nors pasižadėjote?
Didžiausia blogybė, kad aš vis nerandu laiko sau. Visą laiką sakau „rytoj“, „tuoj“, pasižadu, kad greitai mesiu rūkyti, pradėsiu sportuoti, nuvažiuosiu kur nors pasiilsėti, paatostogauti, bet taip ir neatrandu laiko sau. Taip ir lekiu, lekiu, lekiu...
Panašios problemos kamuoja ne vieną šių laikų žmogų. Ar taip atsitinka dėl to, kad nemokame planuoti laiko?
Taip nutinka tada, kai žmogus neturi apibrėžtos perspektyvos. Taip yra sunkiausia ir kaimo žmonėms, ir meno žmonėms – nesi užtikrintas, ar rytoj turėsi darbo ar ne, ar po vieno darbo seks kitas. Žmogus nėra užtikrintas ateitimi ir galvoja, ar išgyvens toliau.
