Tai, ką nuveikei 2009–aisiais, regis, karūnuoja visą tavo karjerą – tetrūksta olimpinio aukso medalio. Bet išsilaikyti viršukalnėje yra nepalyginti sunkiau, nei į ją kopti?
Būsena, kai žinai, jog grįždama iš bet kokių varžybų privalai parvežti ne šiaip sau medalį, o būtinai auksinį, tikrai labai slegia. Be to, šiandien sulaukiau dienos, kai įsisąmoninau: reikia išmokti pralaimėti taip, kad rytoj vėl nugalėtum. Tai – didelis talentas. Pastaruoju metu išgyvenu savo karjeros piką: sulaukusi 28–erių, jaučiuosi tvirta ir fiziškai, ir psichologiškai, turiu du patikimus trenerius – savo vyrą ir Antaną Jakimavičių. Šis kaip tėvas (tiesiogine šio žodžio prasme, nes tikro tėvo net neprisimenu: mirė, kai buvau labai maža) mane globoja nuo šešiolikos. Finansiškai sunkiais laikais (tiesa, kitokių mums, treko dviratininkams, ir nebuvo) jis iš savo kišenės ne kartą pirko ir vitaminų, ir vaistų.
Esi iš tų sportininkų, kurie, sulaukę penkiolikos ar dar jaunesni, atsiplėšia nuo savo mamų prijuosčių ir tarsi išnyksta didmiesčių internatinėse sporto mokyklose...
Kaip matote, neišnykau (juokiasi). Su metais vyresniu broliu Tadu vaikystėje dalijomės vienu dviratuku su dviem atraminiais rateliais, o triračio taip niekada ir neturėjome. Mama mus augino labai liberaliai, be galo mumis pasitikėdama: nereikėdavo atsiskaityti, nei kur eini, nei kada grįši. Todėl ir pirmos treniruočių stovyklos ar mano apsisprendimas iš gimtosios Utenos persikelti į Panevėžį nekėlė kokio ypatingo namų ilgesio. Mūsų santykiai iki šiol liko galbūt daug kam keisti ir iš pirmo žvilgsnio labai šalti: žiūrėk, kiti susitikę ar išsiskirdami apsikabina, išsibučiuoja, išsiverkia, o mes tokias emocijas kažkodėl slepiam ir meilę vienas kitam rodom tarsi iš tolo, aukštaitiškai „grubiai“. Gal tai ir būtų atsakymas, kodėl mane, šešiolikmetę, į Panevėžį mama išlydėjo be didelės širdgėlos. Kita vertus, ji tuo net džiaugėsi, nes pati, buvusi sportininkė, lengvaatletė, puikiai suvokė, kad kaime aukštų rezultatų nepasieksi. Jai dar antrino ir mano pirmasis treneris Alvydas Surgautas, kažkada dvylikametę ištempęs iš stadiono ir užsodinęs ant dviračio. Būtent šis žmogus sugebėjo įveikti mano, paauglės, kaprizus, kai nesyk užsiožiavusi pasakydavau daugiau nebesitreniruosianti, ir rado pedagoginių gudrybių, kaip nepaleisti manęs iš sporto. Šiandien tik iš mandagumo ar diplomatiškumo visi treneriai susilaikytų nepaliudiję, jog buvau reto bjaurumo mergina.
Monotonija, rutina, nenudžiūstantis prakaitas – ar verta jį lieti dėl paveržtų iš varžovės vos kelių tūkstantųjų sekundės dalių?
Iš mamos paveldėjau gebėjimą tvardyti emocijas, tačiau kiek vis dėlto esu praliejusi ašarų dažniausiai iš nuovargio ir dėl rutinos, dėl kasdienių dalykų. Kai bendraamžės paauglės verždavosi iš namų, mane nuolat kankindavo „benamystės“ pojūtis. Jis nedingo ir po šiai dienai, nes lagaminai, oro uostai, viešbučiai ar bendrabučiai priverčia jaustis amžina klajokle, neturinčia kur grįžti. O tai gyvenimą daro labai nesaugų ir laikiną. Tokių minčių smelkėsi jau labai anksti, tad ne kartą, susikrovusi krepšį, norėdavau pabėgti iš to prakeikto Panevėžio (kitaip jo tomis akimirkomis vadinti ir negalėjau). Kad, sulaukęs šešiolikos, ramia širdimi galėtum išsižadėti gyvenimo teikiamų malonumų, tarp jų ir meilės, turėjai būti visiškas beprotis. Arba – sportininkas (juokiasi). Regis, smulkmena, tačiau kai, važiuodama į Uteną švęsti 2000–ųjų, padauginau „Starkos“ su „Coca–Cola“ ir neprisiminiau, kaip grįžau namo, supratau, kad net su alkoholiu nemoku elgtis. Tad iki šiol – jokių kokteilių, tik vynas arba alus. Tokios neišmoktos pamokos, kai atrodydavo, kad tikrasis gyvenimas slenka apčiuopom, mane labai veikė. Tiek to – jos vis tiek niekada nebus vertesnės už pergales, iškovotas prieš atkakliausias varžoves akimirkos skirtumu.
Nejaugi nesutikai vaikino, kuris nebūtų mėginęs iškelti ultimatumo: „Dviratis – arba aš!“?
Paklauskit trenerių – jie labai aiškiai atsakys, meilė sportui padeda ar trukdo (šypsosi). Nežinau, kas būtų atsitikę, jei būčiau išgyvenusi tokią meilę, dėl kurios paprastai žmogus pameta ir pinigus, ir protą, net užtemsta saulė. Man tokių beprotiškų įsimylėjimų nebuvo, tad bet kokie ultimatumai neatrodė brangesni už dviratį – šis, beje, kainuoja nuo dvidešimties iki trisdešimt penkių tūkstančių litų (kvatoja). O jei šalia manęs ir atsirasdavo koks nors berniukas (iki Dimos rimtai buvau įsimylėjusi gal tik porą kartų), itin pagarbiai vertindavo mano siekį daryti sportininkės karjerą ir dėl to tik dar labiau mylėdavo. Aišku – ką ir kalbėti: svajodavau apie tokius sekmadienio rytus, kada vietoj treniruotės galėsiu mėgautis mylimojo į lovą patiekta kava, kada vietoj įtemptų vakarinių varžybų galėsiu eiti į pasimatymą ar į kiną. Tačiau likimas nugręžė mane nuo tokių dalykų ir siūlė visiškai kitokių. Nežinodama, ką reiškia grįžusiai po treniruotės ar varžybų valgyti iš orkaitės ištrauktus mamos kotletus, šaltame bendrabutyje skaičiuodavau neišleistus centus ir jausdavau, kad kiekvieną akimirką privalau būti kovotoja: treke – su savo sekundėmis, namuose – su vienatve ir svetimais namais. Tik nemanykit, kad čia verkšlenu ar mėginu sukelti gailestį, – jokiu būdu, tiesiog pasakoju, kokį kelią pasirinkau ir koks dvejopas gali būti pergalių skonis. Ir dar – prie tokios kovos taip pripratau, kad ją savotiškai pamilau: vos kelias dienas užsibuvusi jaukiuose mamos namuose, imu ilgėtis savo įprasto gyvenimo – jo man reikia kaip adrenalino.
Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
