Kaip parbėgo pirmoji naujo tavo gyvenimo savaitė?
Nelabai jaučiu, kad kas nors būtų pasikeitę, nes kasmet tokiu laiku baigiasi sporto sezonas. Neseniai grįžau iš paskutinių savo karjeroje lenktynių Australijoje: po pasaulio dviračių sporto plento čempionato ten buvome su vyru kelioms dienoms pasilikę. Dabar ilsiuosi, susitinku su draugais. Kol kas gyvenu, kaip ir kiekvienais metais tokiu laiku. Bičiuliai man jau organizuoja šventę. Ją matyt, darysime mano gimtadienio proga – lapkričio pabaigoje. Tačiau tai bus ir mano karjeros pabaigtuvės.
Sezono pabaigtuvių šventė jūsų namuose būdavo rengiama kasmet…
Tačiau šįsyk ji bus labai didelė, matyt, vyks dviračių muziejuje, kur yra stendas su mano ryškiausius laimėjimus primenančiais marškinėliais, medaliais.
Kažkada esi užsiminusi, kad iš sporto trauksiesi dėl motinystės. Gal dabar tai ir yra tikroji priežastis?
Tai – viena iš priežasčių. Žinoma, norėčiau labiau atsiduoti šeimai, kiek nors atsigauti. Nesu ypač pavargusi nuo dviračių sporto, bet norėjau karjerą baigti anksčiau, nei būčiau priversta pasitraukti dėl kokių nors sveikatos problemų ar dėl to, kad nebegalėčiau rasti sau komandos. Metų pradžioje nusprendžiau, kad gal užteks sportuoti, kad šis sezonas bus paskutinis, ir nebenorėjau keisti sprendimo. Nors daug kas mane bandė perkalbėti. Nesitikėjau to, buvau nustebinta tokios daugybės atsiliepimų, laiškų, prašymų dar sportuoti. Ir Lietuvos dviračių federacija, ir mano komanda – iš visų pusių buvau kalbinama dar nesitraukti. Man tai buvo įrodymas, kad kažkam dar esu reikalinga... Tačiau manau, kad man sporto jau užteks. Pasitraukiu ir dėl šeimos. Nežinau, ar aš noriu skubėti ir stačia galva griūti į motinystę, bet tokių minčių yra. Jau noriu ramybės, gausesnės šeimos.
Nors sportuodama apvažiavau daug kraštų, iki šiol tose kelionėse svarbiausia buvo sporto rezultatai, karjera. Dabar tai pasikeis. Ilgai laukiau to momento.
Tu – temperamentinga moteris. Kur dabar dėsi energiją?
Manau, bus kur. Turiu daug pasiūlymų reprezentuoti dviračių sportą. Toliau kažkiek bendrausiu su savo komanda. Norėčiau likti šalia sporto pasaulio, esu įtraukta į įvairius projektus. Kai kurie – socialiniai. Jie man bus ir darbas, ir hobis. Noriu toliau dirbi dviračių sporto žurnale „Ciclismo“. Ten turiu savo puslapį – rašau apie moteris dviratininkes. Taip pat bendrauju su interneto portalais. Man kasdien rašo daug jaunų sportininkių. Jos prašo patarimų, kviečia į įvairius renginius. Tikiuosi, kad liūdėti neteks, o kaip bus iš tiesų – pagyvensim, pamatysim. Mielai priimsiu įdomius pasiūlymus, susijusius su dviračių sportu ir ne vien su juo.
Dviračiai paslėpti?
Turiu daug draugų iš to pasaulio. Jie manęs laukė grįžtančios iš Australijos. Kartu daug metų treniravomės. Grįžusi jau keletą kartų su jais buvau susitikusi pasivažinėti. Nepatartina po tiek metų treniruočių staigiai pastatyti dviratį į kampą. Tai negerai organizmui. Pasibaigus sezonui reikia būtinai atlikti vadinamąjį atsivažinėjimą.
Manau, kad ir ateityje nenorėsiu dviračio palikti. Kai bus graži diena, gera nuotaika – būtinai išlėksiu pasivažinėti. O kaip bus iš tiesų, pamatysime vėliau (juokiasi).
Naujas gyvenimas prasideda ir tavo vyrui Roberto Rossi: jis buvo tavo asmeninis treneris, komandos masažuotojas.
Dviračių sportas buvo jo hobis. Šiais metais nemažai apie tai kalbėjomės. Psichologiškai tam ruošėmės abu.
Pagaliau galėsite atostogauti kaip normalūs žmonės?
Tai bus labai neįprasta. Nes iki šiol per bet kokią išvyką, susitikimą su draugais kažkuria dalimi vis tiek sau neleisdavome per daug atsipalaiduoti. Kažkur gilumoje visuomet save stabdydavau, kad per daug nesuvalgyčiau, per ilgai aukštakulnių batelių neavėčiau. Tokios mintys neapleisdavo net laisvalaikiu! Visada save varžydavome abu. Slidės – vienas iš mano pomėgių, kurio vengiau dėl dviračių sporto, nes bijojau slidinėdama patirti traumą. Šią žiemą tikrai važiuosime į kalnus. Bus nauja, kai žengiant bet kokį žingsnį nebereikės galvoti apie dviračius...
Su Roberto norime pakeliauti ir pamatyti pasaulį kitomis akimis. Nors sportuodama apvažiavau daug kraštų, iki šiol tose kelionėse svarbiausia buvo sporto rezultatai, karjera. Dabar tai pasikeis. Ilgai laukiau to momento. Buvau pavargusi nuo tokio gyvenimo. Dvidešimt trejus metus myniau pedalus. Didžiąją gyvenimo dalį...
Kokie tai buvo metai?
Visko buvo... Tiek lenktynių, kiek laimėjau per savo karjerą, linkėčiau laimėti visiems. Manau, kad mano karjera buvo graži. Nors buvo visko: buvau pasiekusi ir didelį pripažinimą, ir primiršta, ir kritikuojama. Buvo liūdna. Stebėjau, kaip keičiasi laikai. Mačiau dvi tris naujas sportininkų kartas. Turėjau galimybę pažinti pasaulį. Tai buvo metai, kurie man padėjo save surasti. Per sportą sutikau savo vyrą. Pažinau daug įdomių žmonių. Praplėčiau akiratį. Atradau save. Sportas mane daug ko išmokė. Tai buvo ypatingas gyvenimo universitetas.
Jei reikėtų pradėti iš naujo, tikriausiai nieko nekeisčiau, viską palikčiau taip, kaip vyko. Manau, kad ten realizavau save, todėl negaliu sakyti, kad baigiu karjerą, kurioje man kažko trūko. Atvirkščiai: sportas man suteikė galimybę išgyventi tokį emocijų antplūdį, kokį norint patirti paprastiems žmonėms, matyt, reikėtų nugyventi du gyvenimus. Tai buvo labai intensyvus periodas. Buvau pripratusi prie nežmoniško greičio. Žiūrėsiu, kaip bus dabar.
