Ceremonijai buvo pasirinktas viešbutis „Le Meridien Vilnius“: „Norėjosi gražiai susituokti ant žolės po atviru dangumi, o tokią vietą rasti miesto centre būtų buvę neįmanoma.“ Nuotaka vilkėjo įspūdingą Juozo Statkevičiaus kurtą suknelę.
Žiedus porai iškilmingai atnešė jųdviejų sūnus, tuomet Vidmantės tėtis ją atvedė ir išleido už vyro. „Nuo pat vaikystės tėtis mums, trims seserims, sakydavo: „Prižadėkite, kad ištekėjusios pasiliksite savo pavardes ir jas duosite vaikams.“ Taip jau susiklostė, kad tiek mano tėčio, tiek jo brolio šeimoje augo tik dukros, ir Martikoniams kilo grėsmė prapulti, – šypteli V. Martikonytė. – Gimus Mantvydui, jam nedvejodama daviau savo pavardę. O dabar prisidėjo ir vyro pavardė: taigi abu su sūnumi nuo šiol turėsime po dvi.“
Pirmąkart Paulius mylimai merginai piršosi dar iki sūnaus gimimo, tačiau ji nenorėjo tekėti iš reikalo. Vestuves atidėjo po gimdymo, bet tuomet jaunajai mamytei reikėjo... baigti mokyklą.
„Neabejoju, kad mūsų bendra ateitimi mažai kas tikėjo, – pripažįsta Vidmantė. – Statistiškai tai nebūdinga... Bet ką gi – labai malonu tapti statistikos išimtimi.“
Dabar vestuves jiedu nusprendė iškelti ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad jie to nori – ir vis dar myli vienas kitą. „Per tuos ilgus metus nė karto nepasitaikė minčių apie skyrybas, – tvirtina. – Kivirčų, kaip visoms poroms, buvo, bet juk kartais reikia pasipykti, kad paskui būtų labai malonu susitaikyti...“
Vestuvių reportažas – naujausiame žurnale „Žmonės“
