„Elkitės natūraliai“, – pataria fotografė, kai įsilinksminusi pora pasiteirauja, ką daryti prieš fotoobjektyvą. „Pasibučiuokime – juk tai taip natūralu“, – juokiasi Rūta. Kai Elvinas šalia, ji atrodo iš tiesų laiminga. „O gal pasipeškite – bus dar natūraliau“, – siūlau, bet jiedu sutartinai purto galvas: „Mes nesipešame. Net kaip reikiant susiginčiję dar nė karto nesame...“
Elvinai, jau pripratote prie Lietuvos?
Elvinas: Nuo pat pradžių jaučiuosi čia kaip namie. Vadinasi, jau... senokai.
Vis dar skaičiuojate, kiek laiko judu su Rūta esate kartu?
Elvinas: Jau pametėme skaičių... Nereikia skaičiuoti mėnesių – reikia branginti kiekvieną drauge praleistą minutę.
Kuris pas kurį dažniau vykstate?
Elvinas: Panašiai skraidome abu: aš į Lietuvą, ji – į Vokietiją. Ir taip dažnai, kaip tik galime (šypsosi). Kai negalime matytis, nuolat susirašinėjame ir kalbamės telefonu. Tai – draugystės per atstumą privalumas: negali nuolat vaikščioti į pasimatymus ir be paliovos bučiuotis, užtat gali puikiai pažinti vienas kitą ilgai kalbėdamasis.
Rūta: Kartais mums pavyksta susitikti kelis sykius per mėnesį, kartais – tik vieną.
Sutikite, dirbti kartu – ne tas pats, kas mylėti vienam kitą. Ar rengiant dainą „Eurovizijai“ judviem nekilo jokių sunkumų? Ypač dėl Rūtos – juk ji perfekcionistė?
Elvinas: Ne tik ji – ir aš lygiai toks pat. Norėdami išlikti pramogų versle, privalome būti perfekcionistai.
Kai susiduria du perfekcionistai, žiežirbos nelaksto?
Elvinas: Laksto, bet tai – ne pykčio žiežirbos (juokiasi). Kai du žmones sieja tas pats tikslas, kai jie mato tą pačią viziją, dirbti tampa nesunku, sakyčiau – net labai lengva. Abu stengiamės tą darbą atlikti kuo geriau. Kadangi mudu su Rūta esame įvairiatautė komanda, mūsų darbo vaisius – išties internacionalinis ir tinkamas „Eurovizijai“. O kokį rezultatą su juo pasieksime – pamatysime.
Rūta: Visiškai sutinku su Elvinu.
Jei kuri nors idėja Rūtai pasirodo labai bloga, aš gerbiu jos nuomonę – ne pradedu rėkti, kad tai kvaila, o ieškau išeities. Abu turime labai daug patirties, tad jei kuriam nors kyla abejonių, į tai būtina atsižvelgti.
Neprisipažinsi, kad trokšti nugalėti?
Rūta: Manyje dera du prieštaringi jausmai. Nors gal jie ne tokie jau prieštaringi?.. Nejaučiu desperatiškos būtinybės laimėti „Euroviziją“, neketinu lipti per galvas ir to siekti bet kokiomis priemonėmis. Bet tuo pat metu turiu prisipažinti, jog einu į šį konkursą ne tik parodyti savęs ar pristatyti savo dainos. Mudu su Elvinu įdėjome daug pastangų, padarėme viską, ką galime, – be abejo, norėtume laimėti. Tai natūralu: jei netikėtume savimi, nevertėtų net dalyvauti konkurse.
Dainos, su kuriomis anksčiau rungeisi „Eurovizijoje“, irgi buvo puikios. Manai, dabartinė – pati geriausia?
Rūta: Ačiū (šypsosi). Labai nuoširdžiai tikiu šia daina. Ji – labai gera. Tačiau patraukliausias „Eurovizijos“ bruožas tas, kad niekas negali pasakyti, kokia daina jai tinkamiausia.
Kaip judviem gimė mintis drauge varžytis muzikiniame konkurse? Juk, būnant kartu, ir be to yra ką veikti...
Rūta: Mudu nuolat kalbamės apie muziką. Abu esame dainininkai, Elvinas – dar ir puikus dainų kūrėjas. Prieš keturis mėnesius kalbantis kilo idėja: būtų smagu drauge sukurti dainą, ir Elvinas pabandė kažką parašyti.
Elvinas: Nesistengiau to daryti vien dėl „Eurovizijos“: tiesiog pamanėme, kad jei pavyks, jei daina bus gera ir tinkama, pasiūlysime ją konkursui. Taip ir padarėme, nes mums abiem ji patiko.
Ar Rūtai viskas toje dainoje įtiko? Ji nė karto netreptelėjo koja: „Na jau ne, šito aš tikrai nedainuosiu“?
Rūta: Ką mes abu iš tiesų labai vertiname – tai sąžiningumą bendraujant vienam su kitu. Šiuo atveju turėjome būti ypač sąžiningi, nes tai – darbo reikalai.
Elvinas: Jokių ginčų nekilo, nors jums ir labai sunku tuo patikėti (juokiasi). Žinoma, kartais mūsų nuomonės išsiskirdavo, bet dėl to nesipykdavome: pamėgindavau ką nors perdaryti, rasti kompromisą. Jei kuri nors idėja Rūtai pasirodo labai bloga, aš gerbiu jos nuomonę – ne pradedu rėkti, kad tai kvaila, o ieškau išeities. Abu turime labai daug patirties, tad jei kuriam nors kyla abejonių, į tai būtina atsižvelgti. Kita vertus, tai – tik konkursas. Jis neturės įtakos mūsų gyvenimui.
Bet juk būna, kad pradėjusios dirbti kartu poros netgi išsiskiria?
Elvinas: Na, dar pamatysime, kaip čia bus! Jei nesugebėsime likti drauge, žinosime, kad taip buvo lemta. Bet manau, kad teks jus nuvilti: mes tikrai liksime drauge...
Nemanau, kad tuo nusivilsiu. Tačiau judviejų gyvenimo istorijos iki šiol buvo labai skirtingos – turėtų būti nelengva jas sujungti į vieną?
Rūta: Lietuvoje daugybė žmonių mano, kad su manimi apskritai nelengva bendrauti.
Elvinas: O tai – visiška netiesa! Net džiaugiuosi, kad iki šiol negyvenau Lietuvoje ir nuomonę apie Rūtą susiformavau ne iš žiniasklaidos, o tiesiogiai bendraudamas su ja pačia. Taip gavau progą sužinoti, kad ji – nuostabi, miela, labai geros širdies moteris!
Rūta: Tai, kad visada siekiu geriausio, dar nereiškia, kad laikau save tobula. Ir tikrai nesiraunu plaukų, kai man kažkas nepavyksta...
Smagiausia, kad mums niekada netenka galvoti: „Vaje, o ką dabar veikti?..“ Buvimas kartu susiklosto tarsi savaime.
Visi pastebi, kad dabar atrodai laimingesnė ir šypsaisi dažniau nei anksčiau...
Rūta: Taip iš tiesų ir yra. Esu laiminga ne tik prieš kameras (juokiasi).
Elvinas: Štai tau blogoji pramogų pasaulio savybė: jame tiek daug šou, kad pamačius besišypsantį žmogų kyla klausimas, ar jo šypsena – tikra. Žinote, ką aš manau? Galima apsimesti laimingam savaitę, na, mėnesį. Bet visus metus – neįmanoma!
Vadinasi, vis dėlto skaičiuojate, kiek laiko su Rūta esate kartu?
Elvinas: Pagavote, prisipažįstu kaltas (juokiasi). Vasarą švęsime metines. Bet skaičius vis tiek nėra svarbus: meilė – ne boulingas, kad skaičiuotum surinktus taškus...
Ką judu veikiate būdami kartu?
Elvinas: Kaip kiekviena paprasta pora, mėgaujamės vienas kito draugija. Nuostabu, kad turime bendrų pomėgių ir interesų – pavyzdžiui, kartu klausomės muzikos.
Tiesiog sėdite namie ir klausotės muzikos?
Elvinas: Kodėl gi ne? Gera ir namie pasėdėti... Žinoma, lankomės ir teatre, kino teatre, einame į operą. Aš ją supažindinu su Miunchenu, ji mane – su Vilniumi. Vykstame į kalnus, vaikštinėjame po parkus. Nė vienas nesame naktinių klubų gerbėjas, bet gal kada apsilankysime ir ten. Smagiausia, kad mums niekada netenka galvoti: „Vaje, o ką dabar veikti?..“ Buvimas kartu susiklosto tarsi savaime. Drauge praleistas laikas mums labai brangus.
Rūta: Abu labai mylime gamtą. Laukiu vasaros – tada galėsiu parodyti Elvinui lietuvišką pajūrį.
Elvinas: Kol nesutikau Rūtos, apie Lietuvą beveik nebuvau girdėjęs, o dabar pamilau šią šalį. Beje, jūsų virtuvė tiesiog fantastiška!
Rūta: Jam labai patinka šaltibarščiai. Ir kibinai...
Po pusmečio draugystės judu jau galite pasakyti: kaip ji rutuliojasi? Kur link veda?
Rūta: Su Elvinu turime mėgstamą juokelį: „Žinote ką – mes tuoksimės!“ Kai apstulbę aplinkiniai pradeda klausinėti, kada tai įvyks, atsakome: „Kada nors!“ (Juokiasi.) Mūsų santykiai kasdien tik stiprėja. Vis geriau pažįstame vienas kitą, iki šiol sugebame vienas kito nenuvilti.
Atrandate ką nors naujo?
Elvinas: Kaskart, kai susitinkame...
Rūta: Kiekvieną dieną vis labiau įsitikinu, kad mudu be galo tinkame vienas kitam.
Elvinas: Tautinių skirtumų visai nejaučiame. Mano močiutė – graikė, senelis – rumunas, kiti seneliai – vokiečiai, o Rūta – lietuvė, turinti rusų kraujo... Bet mes labai panašūs. Vos ką nors pagalvoju – po sekundės suprantu, kad ji pagalvojo lygiai tą patį. Kai kalbamės telefonu ir aš pasakoju, ką veikiu Miunchene, ji pradeda juoktis: pasirodo, Vilniuje veikia lygiai tą patį! Mes net restorane užsisakome tuos pačius patiekalus... Mūsų skonis vienodas, gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra – tokie patys. Todėl mums be galo lengva bendrauti ir niekada neištinka kebli situacija, kai sėdi dviese ir nežinai, ką pasakyti... Esame visiškai atviri vienas su kitu.
Rūta: Dažnai, bėgant laikui, tarp dviejų žmonių ima atsirasti kažkas erzinančio. Tarp mūsų to nėra.
Elvinas: Turbūt dėl to, kad tai nuo pat pradžių nebuvo tik šou...
Elvinai, jau susidraugavote su Rūtos sūnumi?
Elvinas: Be abejo. Jis – fantastiškas vaikas.
Nesate iš tų jaunų vyrų, kuriems maži vaikai kelia baimę?
Elvinas: Ar Adomas man kelia baimę?.. Na jau ne (juokiasi). Myliu vaikus, moku su jais bendrauti. Kartais pats mėgstu vaikiškai paišdykauti, todėl man suprantama vaikiška mąstysena. Žaisdamas su vaiku, gali iškrėsti kokią beprotybę, kurios, kaip suaugęs žmogus, šiaip jau sau neleistum... Nuostabu tapti vaiko pasaulio dalimi ir pačiam tarsi sugrįžti į vaikystę.
Judu su Adomu lengvai susikalbate?
Elvinas: Susikalbame „kūdikių“ kalba, kurią visi supranta (juokiasi). Pats imu suprasti kai kuriuos lietuviškus žodžius, o jis jau pramoko angliškų.
Ar kada pagalvojate apie savo paties vaikus?
Elvinas: Žinoma. Norėčiau turėti vaikų – kai tik sulauksiu tinkamo laiko.
Jau supažindinote Rūtą su savo tėvais?
Elvinas: Taip, ji labai jiems patiko. Ji ypač puikiai sutaria su mano tėčiu: nė su viena buvusia mano drauge jis tiek daug nesikalbėjo, kaip su Rūta!
Rūta: Ir su mano tėvais nekilo jokių problemų. Mama iš pradžių šiek tiek nerimavo: suprantama, ji trokšta mane apsaugoti nuo visų gyvenimo nemalonių ir nenori, kad daryčiau klaidų. Bijojo, kad nelikčiau įskaudinta... Bet pamačiusi mus drauge greitai nurimo. Mudu su Elvinu regime savo ateitį kartu, ir artimiesiems tai nebekelia jokių abejonių.
Elvinas: Mudviem tiesiog beprotiškai pasisekė, kad sutikome vienas kitą.
Viskas pernelyg gražu, kad būtų tiesa...
Elvinas: Bet jums teks tuo patikėti!
