„Mes susipažinome laive vykusioje diskotekoje. Pašokome, patikome, bet paskui aš grįžau į Sankt Peterburgą“, – pasakojo Aleksandra Serdiuk-Pocienė.
Su ja susipažinome netikėtoje vietoje – ant Šatrijos kalno, kur kartu su kitomis Telšių rajono miestelių bendruomenės narėmis Aleksandra surengė edukaciją ir įsikūnijo į vieną iš Šatrijos raganų. Iš plastiškų judesių, choreografijos, ritmikos ir akrobatinių triukų iškart buvo matyti, jog šoka profesionalė. O išgirdus akcentą natūraliai kilo klausimas: „Ką ji veikia Žemaitijos kaime?“
„Aš esu šokėja, o čia esu dėl vyro, kuris yra iš Viešvėnų kaimo prie Luokės“, – lietuviškai savo istoriją pasakojo jauna moteris.
Prieš atvykdama į Lietuvą pora trejus metus gyveno Švedijoje. Žemaitijoje jie jau irgi trejus metus. Tiek į Lietuvą, tiek ir į Švediją Aleksandra vyko paskui vyrą. Paklausta, kaip atsitiko, jog įsimylėjo lietuvį ir dar žemaitį, Aleksandra nusijuokia ir pradeda pasakoti:
„Čia pati geriausia istorija. Susitikome laive ir, žinoma, diskotekoje. Aš atėjau pašokti. Mano vyras pamatė ir viskas. Po to jis porą metų pas mane į Sankt Peterburgą skraidė – kaip koks princas. Bandė įkalbinti važiuoti ir gyventi su juo. Aš nelabai norėjau, o jis – labai. Iš tikrųjų buvo sunku tuos metus, bet įkalbėjo.“
Kalbėdama apie gyvenimą Žemaitijos kaime Aleksandra neslepia, kad jai čia nėra lengva. Juolab kad į Lietuvą atvyko visiškai nemokėdama lietuvių kalbos ir žinoma – žemaičių, kuria Viešvėnuose ir kitur Telšių rajone visi kalba.
„Aš vis tiek esu miesto žmogus. Vilnius, Klaipėda – man patinka, kur daug žmonių. Bet mano vyras čia – jis yra statybininkas“, – pasakojo Aleksandra, su sutuoktiniu susilaukusi dukros, kuriai dabar – šešeri.
Nors jaučia nostalgiją didmiesčiams, ji sako neturinti kada liūdėti, nes turi daugybę veiklos. „Dirbu zumbos trenere, choreografe. Luokėje dirbu su vaikais ir suaugusiais, o Telšiuose visus norinčius mokau zumbos – esu trenerė. Be to, Telšiuose mes su mergaitėmis turime krepšinio komandą, ten irgi šoku – be to negaliu.
„Vaikams visada sakau: aš jus mokau šokti, o jūs mane – kalbėti. Taip ir mokomės kartu“, – apie lietuvių kalbos pamokas pasakojo Žemaitijoje apsigyvenusi moteris.
Atvykusi į Lietuvą ji, be savo gimtosios rusų kalbos, mokėjo anglų ir švedų. Aleksandra juokėsi, kad dabar namuose kalbama mažiausiai trimis kalbomis: „Ačiū Dievui, kad švediškai nebekalbame, bet lietuviškai, rusiškai ir angliškai miksuojame.“
Dar viena iš jos veiklų – jau minėta „raganų“ edukacija ant Šatrijos kalno. Aleksandra sako, jog šokti tokioje vietoje – ypatinga patirtis, o kartais – net magiška.
„Vieną kartą edukacijos metu oras buvo labai šaltas – lijo, buvo stiprus vėjas. Aš galvojau: „Kaip aš čia dabar šoksiu tokia „plika“. Viskas – pašoksiu ir turi baigtis toks oras. Taip ir nutiko. Įvyko burtas – čia tikrai stebuklinga vieta“, – kalbėjo viena iš edukacijos dalyvių.
„Ragana“ ji dirba dar tik pusmetį, bet džiaugiasi šia veikla: „Man labai patinka. Ir man atrodo, kad mes visi viduje esame truputį raganos.“
Populiari ne tik tarp lietuvių
Edukacija su raganomis ant Šatrijos kalno organizuojama ne pirmus metus ir kasmet tampa vis populiaresnė. Užsisakyti ją galima tiesiogiai susisiekus su Luokės kultūros centru arba per Žemaitijos turizmo informacijos centrą.
„Ši edukacija nevyksta konkrečiu metu ar reguliariai – kai užsako, tuomet ir vyksta. Užsisakyti gali bet kas – nebūtinai turi būti didelė žmonių grupė. Pašokti su raganomis nori ir mokiniai, ir pensininkai, ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Pernai turėjome mišrią grupę, kurią sudarė lenkai, vokiečiai ir lietuviai – su visais susišnekėjom. Edukaciją žmonės užsisako įvairiomis progomis. Pagal grupę prideriname programą: vaikams, pvz., būna daugiau žaidimų, judesio“, – pasakojo Diana Šimkuvietė, Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Luokės bibliotekos bibliotekininkė, laisvalaikiu dalyvaujanti ir raganiškose edukacijose.
Luokėje veikia ir jaunų raganaičių klubas, kuriame moksleivės mergaitės gamina suvenyrus – pakabukus, magnetukus ir kitus suvenyrus, skirtus turistams ir turinčius raganiškos simbolikos, pvz., šluotą.
Labiausiai turistų lankoma Telšių rajono kalva
Šatrijos kalnas turbūt yra žymiausia kalva Telšių rajone. Iš tiesų tai – piliakalnis. Jis yra 1,5 km į pietvakarius nuo Luokės–Šaukėnų kelio. Virš jūros lygio jis iškilęs 228 m. Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitas labai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio. Aikštelė viršuje – ovalios formos, 60x60 m dydžio.
1835 m. piliakalnyje vyko kasinėjimai. Pagal archeologinius radinius jis datuojamas I tūkst. po Kr. antroji pusė – II tūkst. pradžia. Anot tyrinėtojų, ant kalno senovėje stovėjo medinė pilis, o pašlaitėse gyveno žmonės.
Tyrinėtojai tvirtina, kad senovėje ant Šatrijos kalno buvo viena svarbiausių šio krašto pagonių šventyklų, kurios reikšmė sunyko pakrikštijus Žemaitiją. Nuo seno apie šį piliakalnį būta daug padavimų ir legendų. Todėl ir dabar kalno papėdėje visą parą saugoma ir kūrenama šventoji ugnis – tai daro savanoriai.
Užlipus ant kalvos atsiveria nepakartojamo grožio kalvotosios Žemaitijos vaizdai. Saulėtą dieną galima įžiūrėti net už 35 km dunksantį Medvėgalio kalną. Dar ryškiau matosi gerokai arčiau jos esantys Moteraičio, Sprūdės, Girgždūtės ir keletas kitų piliakalnių.