Bet ar tikrai tik dvi? Ir kuo gresia netolygus Lietuvos regionų vystymasis ekonominiu požiūriu?
2022 metais mokslininkų grupė (Diemer A., Iammarino, S., Rodriguez-Pose, A., Storper, M.) ištyrė Europos regionus ir nustatė tam tikrus dėsningumus, kurie būdingi į vystymosi spąstus pakliuvusiems regionams. Buvo įvardyti ir tokių spąstų regionui išvengti padedantys veiksniai.
Autoriai regionų vystymosi spąstams pasitelkė vidutinių pajamų spąstų logiką. Beje, pažymėdami, kad į vystymosi spąstus gali pakliūti tiek mažų, tiek ir aukštų pajamų regionai. Mokslininkų teorija grindžiama tarptautiniu šalių vystymosi lyginimu, tačiau įdomu, kad ir hipotetiškai, panagrinėti Lietuvos atvejį.
Taikant tyrėjų įžvalgas, jau dabar kai kuriuos Lietuvos regionus galima būtų vadinti pakliuvusiais arba esančiais rizikoje pakliūti į vystymosi spąstus. Regionas laikomas pakliuvusiu į vystymosi spąstus, jei jo ekonomikos augimas yra lėtas, jis užsitęsia, ekonomika stagnuoja arba traukiasi.
Neseniai paskelbti duomenys rodo, kad Vilniaus regionas tapo turtingiausiu Baltijos šalių regionu. Vilniuje sukuriama bendrosios pridėtinės vertės dalis nuosekliai augo ir šiuo metu Vilniaus apskrityje yra generuojama apie 43 proc. visos šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės dalis per pastaruosius 10 metų didėjo tik dar vienoje – Kauno apskrityje, visose kitose – mažėjo.
Bendrasis vidaus produktas tenkantis vienam gyventojui 2022 metais siekė beveik 24 tūkst. eurų, tačiau Vilniaus apskrityje jis 149 proc. šalies vidurkio, o visuose kituose regionuose jis siekia 100 proc. (Kauno apskrityje) arba mažiau nei šalies vidurkis. Anot minėtos mokslininkų grupės, didžiausią riziką pakliūti į regiono vystymosi spąstus turi regionai, kuriuose BVP tenkantis vienam gyventojui siekia 75-100 proc. (ES), o mūsų atveju, Lietuvos vidurkio. Tai būtų Klaipėdos apskritis, kurioje BVP tenkantis vienam gyventojui siekia 90 proc. šalies vidurkio.
Kitas svarbus rodiklis, indikuojantis regiono riziką pakliūti į vystymosi spąstus, yra jo ekonomikos struktūra, t. y. kokios ekonominės veiklos jame dominuoja ir yra vystomos. Regionai, kuriuose pramonė sudaro gana ženklią dalį regiono ekonomikos, dažniausiai turi mažesnes rizikas pakliūti į vystymosi spąstus.
Visoje Lietuvos ekonomikos struktūroje pramonė sudaro ženklią šalies ekonomikos dalį (2022 metais ji generavo daugiau nei 21 proc. visos šalies bendrosios pridėtinės vertės). Atskiruose šalies regionuose ji svyruoja nuo 15 proc. Vilniaus apskrityje iki 37 proc. Utenos apskrityje.
Pramonė yra ta ekonominės veiklos šaka, kuri turi didžiausią potencialą didinti darbo produktyvumą, todėl jos dalies augimas yra ženklas, kad mažėja rizika pakliūti į vystymosi spąstus. Ir, žinoma, kuo aukštesnės pridėtinės vertės pramonės vystoma, tuo tas regiono ekonomikos augimas yra greitesnis.
Iš kitos pusės, jei regione dominuoja ar didėja mažą pridėtinę vertę kuriančios veiklos (sveikatos priežiūros, socialinės, švietimo ir pan.), tokie regionai turi didesnę riziką pakliūti į vystymosi spąstus. Kitaip sakant, siūlymai didinti viešojo sektoriaus paslaugų apimtis ir specializuotis jų teikime prasilenkia su regiono ekonominės plėtros kryptimi.
Tai gali būti gerai trumpuoju laikotarpiu, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai gali didinti regiono rizikas pakliūti į vystymosi spąstus. Tokio regiono darbo rinka tampa mažiau dinamiška, ima stagnuoti, tokioje darbo rinkoje menksta darbuotojų mobilumas ir konkurencija.
Aukštesnės pridėtinės vertės pramonė priklauso nuo aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir inovacijų. Vidutinių pajamų regionams, kurie yra rizikoje pakliūti į vystymosi spąstus, būdinga didelė aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų dalis. Lietuvoje gyventojų dalis (30-34 metų amžiaus) turinčių aukštąjį išsilavinimą yra viena didžiausių visoje ES (beveik 60 proc. 2023 metais, palyginti su ES vidurkiu – 44 proc.) ir puikiai žinome, kad Lietuvoje fiksuojamas didžiausias tarp ES šalių darbo rinkos ir ekonomikos struktūros neatitikimas.
Mažų pajamų regionams, didesnė vidurinį išsilavinimą turinčių asmenų dalis paprastai reiškia, kad regiono galimybės pakliūti į vystymosi spąstus yra mažesnė. Taigi Lietuva incorpore yra tipinių vidutinių pajamų regionas, kuris pagal šį rodiklį rizikuoja pakliūti į vystymosi spąstus.
Inovacijų potencialas Lietuvoje ir atskiruose regionuose yra vidutinis (Vilniaus regionas turi gana stiprų inovacinį potencialą, o kiti regionai – vidutinį). Lietuvoje tyrimams ir vystymui (R&D) skiriama tik apie 1 proc. BVP, kai tuo tarpu ES vidutiniškai šalys skiria apie 2,2 proc. BVP. Verslo išlaidos tyrimams ir vystymui nuosekliai auga, o išlaidos aukštajame moksle kinta priklausomai nuo tyrimų rėmimo programų laikotarpiu. Tačiau ne tai yra liūdniausia.
Net ir šiuo metu skiriamos išlaidos tyrimams ir vystymui retokai tampa naujai registruotais patentais. Arba kitais žodžiais sakant, jos naudojamos nepakankamai efektyviai. Lietuvoje milijonui gyventojų tenka apie 35 patentus per vienerius metus registruotų patentų registravimo paraiškų, o, pavyzdžiui, Suomijoje – apie 300. Daugiausia patentų Lietuvoje registruojama informacinių ir kompiuterių technologijų, medicinos ir biotechnologijų srityse. Tačiau jų reikia ir daugelyje kitų sektorių.
Ir galiausiai, gyventojų skaičius Lietuvoje palaipsniui mažėja (jis 2013 metų paaugo tik dviejuose regionuose – Vilniaus ir Klaipėdos apskrityse). Visose kitose apskrityse gyventojų skaičius mažėjo. Tačiau užimtųjų skaičius nuo 2013 metų mažėjo tik trijose iš dešimties apskričių, t. y. Utenos, Tauragės ir Alytaus apskrityse. O juk kiekvienas regionas pirmiausiai – tai jo žmonės. Jie yra ir darbuotojai, ir prekių bei paslaugų vartotojai.
Žmonių aktyvumas darbo rinkoje didėja, užimtų žmonių dalis tarp visų apskričių gyventojų didėjo beveik visose apskrityse (išskyrus Utenos apskritį). Be to, vis didesnė dalis visų šalies gyventojų gyvena miestuose. Didėjanti urbanizacija augina verslo vykdymo miestuose efektyvumą (dėl logistikos sutrumpėjimo, vartotojų bazės vienoje vietoje ir pan.) ir gali prisidėti prie darbuotojų darbo užmokesčio augimo, nes dideliame mieste darbuotojai yra mobilesni, gali rinktis iš daugiau alternatyvų ir darbą keisti greičiau.
Tyrimai rodo, kad didelio miesto gyventojų atlyginimai gali būti iki 20 proc. didesni dėl jų mobilumo ir įmonių konkurencijos dėl darbuotojo (tai ir yra dalis atsakymo, kodėl Vilniuje atlyginimai yra didesni nei kituose regionuose).
Taigi norint išvengti regionų vystymosi spąstų ir nesukelti rizikų į juos pakliūti – tiek visai Lietuvai, tiek atskiriems jos regionam reikia siekti inovacijų pramonėje. O švietimo kokybės ir inovacinės aplinkos (įskaitant jos finansavimo šaltinius) gerinimas turi tapti naujos kartos pramonės vystymo Lietuvoje minimaliomis prielaidomis. Klausimas tik – kas ryšis atitinkamai spręsti inovacijų ekosistemos klausimus.