Tad nieko keista, kad ši daina sužavėjo komisijas, ir sulaukus maždaug trečdalio balsų tapo nebeįdomu laukti likusių valstybių verdiktų. „The Code“ paperka įtikinama pasakojimo maniera, greitai nustebina sėkminga veiksmų ir muzikos dermės dramaturgija. Nepaprastai džiugina dainoje įtrauktų muzikos stilių demokratija (klasikai, miuziklui ir repui skirta vienoda reikšmė), o ką jau kalbėti apie tai, kad Nemo dirbo ir už dainininkus, ir už šokėjus, beveik nepritrūkdami nei kvapo, nei energijos užtikrintai artikuliuoti daugumą judesių.
Nežinau, kokios kompetencijos būdingos visų šalių „Eurovizijos“ komisijoms, tačiau susidaro įspūdis, kad kokybės kriterijai panašūs bet kuriame krašte. Tai buvo matyti jau pernai, kai kone vienbalsiai sutarta, jog nugalėti turi Loreen (beje, mano akimis, ir šįmet pateikusi įspūdingiausią pasirodymą). Meno reiškinius ar paraiškas vertinančioms komisijoms apskritai būdingas (beveik) vienbalsis sutarimas dėl aukščiausių pozicijų. Visa kita – diskusijų, skonio, vertybių klausimai.
Kalbant apie vertybes, buvo gėda pamatyti, kad Lietuvos komisija nematė reikalo laikytis principų ir keturis balus skyrė rusijoje iki plataus masto Ukrainos užpuolimo gyvenusiai Izraelio atstovei. Šiandien, kai net svarbiausios Izraelio partnerės JAV dėl šalies veiksmų prieš palestiniečius grasina nutraukti karinę paramą, neboikotuoti agresorės vaidmenį perėmusios valstybės yra apgailėtina. Žinoma, į tokią patirtį galima pažvelgti pozityviai, kaip į edukaciją: nusispjovę ant Palestinos, turime pagrindo suprasti nusispjaunančius ant Ukrainos.
Ne veltui mažai kalbu apie muzikinius pasirodymus. Silvester Belt (dėl subjektyvių priežasčių), Angelinos Mango (Italija), Nemo ir alyona alyona & Jerry Heil (Ukraina) pasirodymai buvo vieninteliai, kuriuos stebėdama nenorėjau sukti akių į telefoną ir socialinius tinklus.
Šiemetinį „Eurovizijos“ konkursą laikau vienu nuobodžiausių, kokius teko matyti. Laimė, situaciją gelbėjo aukščiausio lygio renginys, kuriame švedai demonstravo geriausias šou kūrimo kompetencijas, humoro jausmą ir drauge nepaliaujamai mums visiems primindavo, kad „Eurovizijoje“ už juos geresnių nėra. Būtų skoningas pokštas, jei nebūtų galią šlovinanti tiesa.
Be to, žiniasklaidos aptarinėta kovų „Eurovizijos“ užkulisiuose realybė šįmet natūraliai užgožė muzikinę. Garsiai nuskambėjo Olandijos atstovo Joosto Kleino pašalinimas dėl galimai smurtinio elgesio su viena iš renginio darbuotojų.
Šiuo atveju atsakingas organizatorių požiūris į etišką ir korektišką darbo kultūrą labai plãčiai auditorijai nusiuntė reikalingą žinią: jókios smurto apraiškos bendrame darbe nėra toleruotinos. Tad kaip bepasibaigtų olando istorija, ji išliks kontrolės mechanizmu tiems, kurie ateityje tikės turintys teisę žeminti kitus ir masiniame renginyje likti nepastebėti.
Dar ryškiau skambėjo Izraelio-Hammas karo aktualijos. „Eurovozijos“ taisyklėse buvo uždrausta reikšti bet kokį palaikymą Palestinai, lygiai kaip 2022-aisiais drausta reikšti palaikymą Ukrainai. Laimė, tokiais atvejais iniciatyvos imasi žiūrovai, kurie savo švilpimu aiškiai parodo, ką galvoja apie iš užpultosios agresore tapusios šalies dalyvavimą: Izraelio atstovei teko atlaikyti pakankamai nemalonų sutikimą.
Kita vertus, kam tai rūpi, kai žiūrovų balsavime užimi antrą vieną ir keletą sekundžių tiki, jog 2025-aisiais visų tų švilpiančių mokesčių mokėtojų pinigus sugers nekaltus žmones masiškai žudančios šalies ekonomika.
Tai tėra du ryškiausi politiniai/socialiniai/kultūriniai (ne meno prasme) šių metų konkurso nutikimai. Jų užteko, kad pusė pasaulio (nors „Eurovizijoje“ dalyvauja 37 šalys, renginio vedėjos teigė, kad čia apsilankė žmonės iš 90-ies šalių) nepaliautų pri(si)minti, jog šis konkursas turi ir socialines atsakomybes bei nėra vien tik muzikinis šou, kuriame nedera menas ir politika. Frazė tokia nuvalkiota, kad nejauku kartoti, kokia ji nepagrįsta.
Būtent šįmet pavyko suprasti, kam reikalingos politiką ir meną atskiriančios „Eurovizijos“ taisyklės bei lozungai.
Ir drauge būtent šįmet pavyko suprasti, kam reikalingos politiką ir meną atskiriančios „Eurovizijos“ taisyklės bei lozungai. Akivaizdu, kad žmonės meno ir politikos neatskiria, o politinės aktualijos visuomet kaitina emocijas. Prisiminus, kokia minia stebi „Euroviziją“ arenoje ir kiek dar žmonių ją švenčia organizuojančiame mieste bei kitose valstybėse, tikėtina, kad politinės aistros grėstų peraugti į masines smurto apraiškas.
Mažiau fatališka grėsmė – nesant aiškių apribojimų, muzika taptų nebesvarbi. Tad gali būti, jog klišėmis formuluojamos taisyklės yra svarbiausias saugiklis, leidžiantis „Eurovizijai“ bent teoriškai palaikyti pamatinę idėją: vienyti tautas muzika.
Vis dėlto, sunku be ironijos priimti dalyvių ir komisijų balų skelbėjų tikinimus, kad dainos tautas vis dar vienija, o „Eurovizija“ gina taiką. Džiugu, kad bent Ukraina konkurse gali jaustis saugiai. Tačiau taip yra tik nuo 2022-ųjų, kai rusija agresore pripažinta plačiu politiniu lygmeniu.
2015-aisiais, antrame konkurse, rengtame po to, kai rusai okupavo Krymą ir įsiveržė į rytines Ukrainos teritorijas, atstovauti didžiausiai pasaulio valstybei buvo atsiųsta Polina Gagarina, dainavusi apie taiką (vėliau buvo sukurtas puikus šį disonansą iliustravęs klipas).
Man tai išliko viena baisiausių „Eurovizijos“ patirčių, kurią iš naujo išgyvenau klausydama ir matydama Eden Golan. Skirtumas toks, kad Gagarina savo laiku nebuvo nušvilpta. Ir žiūrovų balsavime (komisijos tuomet dar nebalsavo) – lygiai kaip šįmet izraelietė – užėmė antrąją vietą (rusei balų neskyrė TIK Lietuva ir San Marinas; Ukraina konkurse nedalyvavo).
Nuostabu matyti, kad europiečių sąmoningumas auga. Kalbu ne tik apie pozicijas, kurioms galiu pritarti arba ne, bet ir apie legalius veiksmus išreiškiant neteisybės jausmą. Tai liudija, kad žmonės suvokia savo galią demokratinėse valstybėse ir bando apsaugoti taiką taip, kaip gali.
Šįmet kur kas dažniau girdėjome pasakojimus apie kovą už teisę būti savimi, apie asmenines pastangas eiti į priekį bei raginimus nepasiduoti.
Galbūt su tuo susijęs ir kintantis nacionalines atrankas laiminčių dainų turinys. Dar pernai didžioji jų dalis reflektavo nelaimingą meilę ar laimingos sąjungos su kitu žmogumi siekį. Šįmet kur kas dažniau girdėjome pasakojimus apie kovą už teisę būti savimi, apie asmenines pastangas eiti į priekį bei raginimus nepasiduoti, kad ir kas ištiktų siekiant gražesnės realybės.
„Eurovizija“ irgi yra minkštoji galia. Džiugu, kad greta turtingų investuotojų ją išnaudoti imasi ir eiliniai žiūrovai.