D.Motiejūnas teigia, kad atsigavo po nugaros raumenų uždegimo, gerai pasipraktikavo Plėtojimosi (D) lygoje ir yra pasiruošęs „Pistons“ garbę ginti jau kitose NBA čempionato rungtynėse. Lietuvis džiaugiasi, kad pateko į komandą, kuri juo jau seniai domėjosi ir norėjo matyti savo gretose.
Tačiau pripažino, kad Hjustonas spėjo tapti itin artimu miestu, kuriame jis sutiko daug naujų draugų. Ypatingai jis dėkojo ir „Rockets“ organizacijai, kuri jo atsisakė.
Pokalbio su 24sek metu Donatas nuolat gaudavo žinutes, matė, kad skambina ir kiti numeriai. Žinia, kad jis iškeistas sulaukė didelio dėmesio pasaulinėje krepšinio visuomenėje, bet pats D-Mo buvo visiškai ramus.
– Donatai, kaip sutikote naujieną, kad iš Hjustono keliaujate į Detroitą? Ir kas pirmas jums ją pranešė?
– Gavau iškart kelias žinutes iš draugų. Sulaukiau ir skambučio iš generalinio komandos direktoriaus, jis pasakė, kad keliuosi į Detroitą. Tai tiek. Treniravausi, ruošiausi vienoms varžyboms, dabar ruošiuosi kitoms.
Man tai buvo namai. Kur tik nueidavau, žmonės visada mane sutikdavo šiltai. Ir žiūrėdavo kaip į žmogų, užaugusį šiame mieste.
– Hjustone praleidote trejus su puse metų. Per tą laiką teko išgyventi nemažai įvairių jausmų. Sunku palikti šį miestą?
– Man tai buvo namai. Kur tik nueidavau, žmonės visada mane sutikdavo šiltai. Ir žiūrėdavo kaip į žmogų, užaugusį šiame mieste. Tikrai pasiimsiu vien tik malonius prisiminimus iš šio miesto. Gaila palikti Hjustoną. Turėjau draugų, pažinojau daug žmonių. Maitinimosi įstaigoje ar kitose vietose visi savi buvo. Bet dabar reikia žiūrėti jau į kitus reikalus, kaip seksis kitame mieste, kitoje komandoje. Jaučiuosi kaip tas paukštis, kuris turi palikti savo tėvų lizdą ir skristi kurti savo namus.
– Kaip manote, kodėl Hjustono klubo vadovai priėmė sprendimą jus iškeisti į kitą komandą?
– Man pačiam teko girdėti, kad Detroitas manimi labai domėjosi ir anksčiau. Buvo kalbama, kad treneris ir klubas yra stipriai susidomėję. Dabar buvo paskutinė mainų diena. Jie, matyt, pateikė tokį pasiūlymą, kurio Hjustonas neatsisakė. Bet aš džiaugiuosi, kad einu į komandą, kuri norėjo mane matyti savo gretose ir anksčiau.
– Bet iš jūsų balso nesijaučia, kad būtumėte labai nusiminęs, jog esate iškeistas. Nesijaučia nusivylimo klubu, kuris iš esmės atsisakė jūsų paslaugų.
– Aš neturiu teisės būti piktas. Čia visi žmonės su manimi dirbo ir darė viską, ką galėjo. Visi treneriai stengdavosi man padėti. Kai kurie žmonės keldavosi septintą ryto, kad man kamuolius padavinėtų. Ir aš tikrai esu labai dėkingas už visą šitą laiką ir už dėmesį. Už galimybes. Dėl manęs jie įdėjo daug sunkaus darbo. Aš palieku dalį širdies šiame klube. Ir jiems tikrai linkiu, kad sezonas būtų sėkmingesnis, nei yra dabar.
Jaučiuosi kaip tas paukštis, kuris turi palikti savo tėvų lizdą ir skristi kurti savo namus.
– Kaip manote, ar ta nugaros trauma prisidėjo prie to, kad „Rockets“ iškeitė jus?
– Manau, kad taip. Didelė tikimybė, kad taip. Galbūt jie nesitikėjo, kad aš visiškai atsigausiu. Bet aš pastaruoju metu tikrai jaučiuosi žymiai geriau, beveik šimtu procentų. Tikrai, manau, kad artimiausiu metu turėčiau visiškai atsigauti ir galėsiu žaisti šimtu procentų.
– Kada jau galima tikėtis jus išvysti žaidžiantį NBA čempionato rungtynėse?
– Na, tai kitose rungtynėse. Aš esu visiškai pasiruošęs. D lygoje žaidžiau po 20-30 minučių. Pasiruošęs tai daryti ir jau kitose rungtynėse.
Aš neturiu teisės būti piktas. Čia visi žmonės su manimi dirbo ir darė viską, ką galėjo.
– Ką teko girdėti apie „Detroit Pistons“ organizaciją? Kiek daug žinote apie šį klubą?
– Galvoju, kad žinau nemažai. Kad tai yra jauna ir labai entuziastinga komanda. Pasirašė sutartis su keliais jaunais žaidėjais. Žinau, kad treneris yra labai griežtas ir ten įvesta stipri tvarka. O tai yra vienas svarbiausių aspektų, jeigu nori siekti kažko aukščiau.
– Stanas Van Gundy yra garsus NBA treneris. Jis norėjo jūsų, o jūs, ar norite žaisti jo vadovaujamoje komandoje?
– Taip, jis žino, kaip laimėti. Žino, ko nori iš savo žaidėjų. Tvarka griežta, ir man visi šie aspektai labai patinka. Džiaugiuosi, kad teks dirbti su tokiu treneriu. Ir tikrai galvoju, kad padėsiu jiems nemažai.
– Per tą trumpą laiką gal jau teko kalbėtis su „Pistons“ atstovais?
– Kaip tik prieš kelias minutes baigėsi mainų galimas laikas. Laukiu jų skambučio. Žinau, kad kitos rungtynės bus Vašingtone. (Pauzė) Ir gali būti, kad, va, dabar kaip tik jie man ir skambina, nes kažkas skambina.
– Dabar turbūt pagrindinis Detroito tikslas patekti į atkrintamąsias varžybas, nes šiuo metu Rytų konferencijoje ši komanda užima devintą vietą ir į jas nepatenka.
– Jie nėra toli nuo atkrintamųjų. Aš tikiu, kad galėsiu padėti šiai komandai. Manau, kad ir jie to tikisi iš manęs.
Iš tikrųjų pereinu iš komandos, kur buvo labai daug laisvės, į komandą, kurioje laisvės bus mažiau.
– Su Detroito komanda susitiksite Vašingtone?
– Manau, kad taip. Turiu 48-ias valandas, per kurias turiu prisistatyti. Bet aiškiau bus pasikalbėjus su komandos vadovais. Vis tiek norint žaisti pirmas rungtynes, norisi bent kažkiek susipažinti, apsiprasti su komanda, trenerio ideologija, pamatyti, kaip jie žaidžia. Iš tikrųjų pereinu iš komandos, kur buvo labai daug laisvės, į komandą, kurioje laisvės bus mažiau. Todėl norisi pamatyti, kokį žaidimą jie propaguoja.
– Dabar žaisite Rytų konferencijoje. Dažniau susitiksite su Jonu Valančiūnu. Artimiausias susitikimas jau vasario 28-ą dieną. Tai gal irgi džiugina?
– Taip. Kuo daugiau laimėsim, tuo labiau mane pradžiugins (Juokiasi).
