B.Matkevičius primena specialųjį „Golden State Warriors“ asistentą Nicką U'Reną. Vasarą NBA finalo serijos įkarštyje jis naktį žiūrėdamas senas vaizdajuostes išvydo „San Antonio Spurs“ manevrą ankstesnėje finalo serijoje ir paryčiais perdavė idėją žaisti žemu penketu vyr. trenerio Steve'o Kerro asistentui Luke'ui Waltonui. „Warriors“ žemas penketas nunešė „Cleveland Cavaliers“ komandą ir „Warriors“ tapo NBA čempionais.
Visada svajojau tapti vyr. treneriu. Bet dar noriu suprasti visą krepšinio pasaulį. Myliu aikštę, bet turiu suprasti, kas darosi aplinkui.
B.Matkevičius yra toks pat dėl krepšinio pamišęs lietuvis, kuris krepšiniu gyvena dieną naktį ir beveik neturi asmeninio gyvenimo. Kita vertus, krepšinis ir yra jo gyvenimas.
Beno duona – skani ir magiška. Darbai jį nukelia į Bostoną, Eurolygos finalo ketvertus, Europos čempionato finalą, didžiausių talentų stovyklas. Beje, per teroro išpuolius Paryžiuje B.Matkevičius tą vakarą su draugu gėrė kavą visai netoli liūdnai pagarsėjusio „Casa Nostra“ restorano.
B.Matkevičius retai būna Lietuvoje. Bet kai jis nekeliauja, dažniausiai skautą išvysite sostinės „Huracan“ kavinėje šalia Baltojo tilto. Dirbantį.
| 2001-2005 m. | Arkanzaso universitetas (žaidėjas) |
| 2005-2007 m. | Kukshaveno „BasCats“ (žaidėjas) |
| 2007-2011 m. kovas | Kukshaveno „BasCats“ (asistentas) |
| 2011 m. balandis – 2014 m. | Maskvos CSKA (skautas, asistentas) |
| Nuo 2013-ųjų | „Boston Celtics“ (tarptautinis skautas) |
| Nuo 2014-ųjų | Lietuvos rinktinė (skautas trenerių štabe) |
Kai nedirba B.Matkevičius ruošiasi... kitiems darbams. O viskas galėjo būti gerokai paprasčiau.
Prieš keletą metų lietuvis darbavosi asistentu Vokietijos antrosios lygos komandoje. Jaunas treneris dėl traumų labai anksti buvo priverstas baigti krepšininko karjerą. Bet jis palaikė ryšį su Jonu Kazlausku, kuris vėliau 2011 metais perėmė Maskvos CSKA klubo vairą. Ryšys nebuvo atsitiktinis. J.Kazlauskas gerai sutarė su Beno tėčiu.
Bet ne bičiulystė įsuko B.Matkevičių į didįjį krepšinį. Jo entuziazmas ir darbštumas taip sužavėjo J.Kazlauską, jog šis nutarė duoti tautiečiui šansą – 2011-ųjų pavasarį pakvietė į CSKA bandomajam laikotarpiui.
Dabar matome B.Matkevičių su „Celtics“ ir Lietuvos rinktinės marškinėliais.
Ir vieną dieną apie Beną tikrai rašysime kažką panašaus, kaip apie tą nematomą NBA čempionų asistentą Nicką U'Reną.
Pirmoji 24sek pokalbio su B.Matkevičiumi dalis – apie darbą NBA klube, beprotišką darbotvarkę, Lietuvos krepšinio talentą ir ateities svajonę.
– Daugeliui krepšinio entuziastų skauto darbas atrodo lyg svajonė: kelionės, krepšinio žiūrėjimas, bendravimas su geriausiais žaidėjais, treneriais, vadovais, įdomūs žmonės. Bet turbūt ne visi supranta, kad dėl šios svajonės tenka aukoti turbūt visą savo asmeninį gyvenimą?
– Taip... Tiesa, yra skirtingi skautai. Tarptautiniai skautai stebi žaidėjus, užima žvalgo pareigas. Komandos skautas renka informaciją apie varžovus, analizuoja jų žaidimą. Tą dariau Lietuvos rinktinėje ir CSKA klube.
Dar yra statistikos skautas, kuris daro statistinę analizę. NBA komandos turi specialius skautus, kurie likus 1-2 savaitėms iki konkrečių rungtynių siunčiami stebėti būsimų varžovų. Taip aš dirbau Maskvos CSKA klube prie Jono Kazlausko. Turbūt buvau vienintelis toks Europoje, nes tik NBA taip įprasta. Maskvoje dirbome aukščiausiu lygiu.
Prie Messinos daugiau dirbau kaip trenerio asistentas ir komandos skautas, analizuodavau vaizdo įrašus. Darydavau tą, ką ir dabar Lietuvos rinktinėje, bet taip pat dirbdavau ir aikštėje – individualiai su krepšininkais.
Mano atveju blogiausia, kad esu atitolęs nuo komandos. Nėra komandinės kasdienybės. O komanda juk – kaip šeima. Būni su ja daugiau nei su savo tikrąja šeima.
Sunku susikurti socialinį gyvenimą. Negali įeiti į ratą. Labai sunku. Bandai su kažkuo susitikti, pabendrauti. Išvažiuoji, o kiti turi savo gyvenimą. Ačiū Dievui, kad turiu tokių gerų draugų, su kuriais vis susitinkame, susirašome, bendraujame.
Be to, todėl ir pradėjau žaisti krepšinį Vilniaus mėgėjų krepšinio lygoje. Man trūksta komandinės dvasios. O ten galiu pabendrauti, sužaisti žaidimą, kurį myliu, pasikalbėti prie vieno bokalo alaus ir pakalbėti apie paprastą gyvenimą. Ne darbą.
Esu nuo visko atitrūkęs. Nes darbas man yra viskas. Tik neturiu taško, kuriame visas darbas baigiasi. Jaučiu, kad visada turiu dirbti. Rungtynės nesibaigia – arba NBA, arba NCAA, Eurolyga, D-Lyga, kitos Europos lygos, vasaros lyga...
Viduje nėra pasitenkinimo jausmo. Visada – įtampa. Dėl to svarbu gauti balansą su asmeniniu gyvenimu. Todėl džiaugiuosi, kad šiemet atsirado daugiau draugų, įeinu į socialinį ratą.
Daug kas priklauso nuo pažinčių, charakterio ir darbo etikos. Tai yra trys dalykai, kurie krepšinio pasaulyje yra labai svarbūs.
Bet sunku atitolti. Vis tiek jauti, kad turi kažką daryti. Nes jei nedarysi – negerai. Bet čia turiu tokį kompleksą: negerai, jei nedirbu. Toks jausmas, kad jei nežiūriu daug rungtynių, atsilieku. Jų yra visa krūva, bet reikia atsirinkti. Džiaugiuosi, kad bent porą valandų galiu atitrūkti. Kad ir žaisti krepšinį, bet bendrauti su gyvais žmonėmis, ne kompiuteriu (Juokiasi.).
– Kaip „Celtics“ klubas įvertina jūsų darbą? Kas leidžia įvertinti jūsų darbą teigiamai arba neigiamai?
– Jie taip ir vertina. Mes keičiamės informacija, kuria klubas remiasi. Pavyzdžiui, tik po 2-3 metų gali įvertinti, ar žaidėjas buvo gerai nuskautintas.
Bandau būti aktyvus, kad nepasimirščiau. Jie turi iš manęs girdėti ataskaitą apie Europą. Turiu savo vadovą, su kuriuo kasdien susirašinėju apie žaidėjus, situaciją, žaidėjus koledže ar Europoje. Pastoviai dalijamės informacija ir nuomone.
– Kas jis toks?
– Austinas Ainge'as. Jis atsakingas už komandos personalą. Būtent jis mane pakvietė į „Celtics“. Jaučiuosi jam artimiausias. Nuolat keičiamės informacija, kad „Celtics“ žinotų, kas vyksta. Viską įrašau į mūsų duomenų bazę.
Pavyzdžiui, klubo prezidentas Danny Ainge'as žino, kad aš esu, bet su juo bendrauju mažiau. Nebent jis atvažiuoja į Europą. Kaip ir kiekvienoje komandoje, yra hierarchija. Informacija palaipsniui keliauja į viršūnę.
Taip pat turime WhatsApp grupę. Keičiamės informacija apie tarptautinį, koledžo krepšinį. Klubui naudinga žinoti visą informaciją.
– Kiek „Celtics“ turi skautų?
– Europoje esu aš vienas. Kai kurie kiti NBA klubai turi po du skautus Europoje. Bet kai kurie skirsto po pusę etato kitiems regionams. Pavyzdžiui, vieną – Ispanijoje, kitą – Prancūzijoje ir t.t. Europoje gali turėti ir daugiau nei du skautus.
Toks sprendimas irgi yra logiškas. Jie pažįsta vietos kultūrą, galbūt greičiau gali rasti informaciją. Viskas priklauso nuo klubo filosofijos.
Galbūt man tenka daugiau darbo, bet turiu daugiau ko išmokti ir suvaldyti daugiau informacijos. Tikiuosi, kad dirbu gerai, todėl tai yra naudinga tiek man, tiek klubui.
Bet per pažintis bandau užmegzti santykius su Kinija, Australija ir kitais kraštais. Ten vietoj būdamas padarysi viską greičiau. Bet tuose kraštuose galbūt nėra tiek daug talento, kad ten apsimokėtų turėti skautą. Mane pasirinko Europoje.
„Celtics“ skautų gretos vis didėja. Iš viso mūsų yra maždaug 10, kurie keliauja, stebi rungtynes, turnyrus, seka statistiką.
– Kaip tapti NBA klubo skautu?
– Galima keliauti po renginius, rinkti informaciją apie žaidėjus, stebėti, vertinti jų žaidimą. Tada susipažįsti su NBA klubo personalo darbuotojais ir bendrauji. Tai dar nereiškia, kad iškart tapsi NBA komandos skautu. Bet jeigu tavo informacija vertinga, neliksi nepastebėtas.
Man buvo kitaip. Prieš ketverius metus dirbau Europos aštuoniolikmečių čempionate Lenkijoje. Tada dar dirbau CSKA. Prie manęs priėjo „Celtics“ atstovas ir taip susipažinome. Ėmėme bendrauti, palaikėme ryšį, susitikdavome turnyruose.
Bendravau su juo neturėdamas tikslo dirbti „Celtics“. Man tiesiog buvo įdomu bendrauti apie krepšinį su krepšinio mylėtojais. Bet viskas taip išsivystė, kad tas žmogus manimi pasitikėjo.
Mano kontrakto situacija keitėsi, treneris – irgi. Turėjau garantuotą vietą CSKA, bet „Celtics“ pateikė pasiūlymą. Kita vertus, tai tebuvo pakvietimas į interviu. O turėdamas garantuotą vietą CSKA nenorėjau palikti klubo dėl darbo pokalbio. Aišku, tai NBA klubas, todėl teko svarstyti.
Viską, ką tu darai, ruoši save kitam darbui. Todėl bandau ruoštis kitam žingsniui.
Bet dar dvejus metus dirbau su Ettore Messina. Paskui vėl atėjo panaši situacija. „Celtics“ pateikė rimtą ilgalaikį kontraktą. Man tai buvo konkretesnis ateities variantas. Ne visur taip būna, todėl man labai pasisekė. Daug ką lemia pažintys, pasitikėjimo įgijimas, atsitiktinumas, sėkmė.
Lygiai taip pat buvo su Kazlausku. Maskvoje iš pradžių dar nedirbome. Bet jis pasitikėjo manimi kaip žmogumi. O vėliau – ir kaip profesionalu.
Taip, jis buvo mano tėvo draugas. Bet įgijau pasitikėjimą ir šansą, o vėliau jau nuo tavęs paties priklauso, ar tu tuo šansu pasinaudosi. Lūkesčius pateisinsi ar ne. Per tą laiką, kiek galėjau, pasisėmiau žinių. Tą patį darau su „Celtics“. Noriu įrodyti savo vertę. O kaip bus toliau... Priklausys nuo kitų. Darau tiek, kiek yra mano rankose.
Esu skaitęs, kad viską, ką tu darai, ruoši save kitam darbui. Todėl bandau ruoštis kitam žingsniui.
Jei turi pažinčių NBA, tavimi pasitikintys treneriai vėliau tave gali pasamdyti. Daug kas priklauso nuo pažinčių, charakterio ir darbo etikos. Tai yra trys dalykai, kurie krepšinio pasaulyje yra labai svarbūs. Ne tik skauto darbe. Žmogiškumas ir profesionalumas daug ką reiškia.
– Kokie jūsų kaip skauto pagrindiniai uždaviniai „Celtics“?
– Mano uždavinys: ne tik įvertinti jaunimą, kuris pretenduoja į naujokų biržą, bet ir laisvuosius agentus Europoje, kurie gerai žinomi JAV. Tiek europiečius, tiek amerikiečius.
Ir dar turiu stebėti, žiūrėti, ką galima pasikviesti. Svarbus ne tik žaidėjo įvertinimas. NBA klubams labai reikalinga ir jo praeitis, dabartinė būklė, traumų istorija, šeimos reikalai, agentai, situacija už krepšinio ribų. Dar reikia sugebėti numatyti, kaip žaidėjas gali išsivystyti. Prieš draftuojant turi žinoti, į ką investuosi.
Visai šitai informacijai sužinoti reikia užmegzti pažintis su žmonėmis, kuriais galėtum labai pasitikėti. Nuolat keitiesi informacija su klubų vadovais, žaidėjais, treneriais. Kai kurie apie žaidėjus kalba labai diplomatiškai, bet apie geriausius talentus reikia žinoti viską.
Man svarbu palaikyti gerą ryšį su atsakingais žmonėmis. Man ir šiaip patinka kalbėti apie krepšinį, filosofuoti, nagrinėti situacijas. Kai randi bendraminčių, tai jau nebe verslo reikalai, o krepšinį mylinčių entuziastų pokalbiai. Tos informacijos visiems neviešini – pasilaikai ją sau ir klubui. Taip atsiranda pasitikėjimas vienas kitu.
– Kaip atrodytų jūsų standartinė darbo savaitė?
– Standartinės nėra (Juokiasi.). Visai. Todėl darbas ir yra toks neįprastas. Yra ekstremalių variantų su kelionėmis. Pavyzdžiui, 4:30 atsikeliu, 6:00 išskrendu per Frankfurtą į Madridą. Popiet ruošiuosi rungtynėms: domiuosi žaidėjais, susirašau svarbiausias tezes, į kurias mačo metu reikės gilintis.
Bilietus į rungtynes reikia susiorganizuoti pačiam. Kai kurie klubai prašo pinigų, o kiti duoda gerus pakvietimus.
Po rungtynių turi surašyti savo ataskaitą. Idealu, jei prieš ar po rungtynių pavyksta susitikti su vadovu, treneriu arba kitu komandos atstovu. Bet ne visada taip būna. Ne visose komandose yra pažįstamų.
NBA skauto darbe nėra tokios ataskaitos, kaip rinktinėje. Ten pasibaigia rungtynės ir turiu ataskaitą: kas buvo gerai, kas ne. O čia yra 2-3 metų procesas. Niekada negali padėti taško. Net ir po naujokų biržos tas procesas vystosi 2-3 metus: tik tada sužinosi, ar teisingai nudraftavai, arba galbūt gerai, kad nepasirinkai to žaidėjo.
Kai rungtynės baigiasi, einu į viešbutį arba kur nors pavakarieniauti. Padarau savo darbus ir diena baigiasi – ruošiuosi kitoms rungtynėms ar kelionėms.
Ispanijoje gerai tuo, kad per vieną dieną gali pamatyti dvejas rungtynes. Buvo taip, kad ketvirtadienį vyko Eurolyga, penktadienį turėjau susitikimą, šeštadienį anksti ryte traukiniu vykau į Malagą, o sekmadienį anksti ryte atgal į Madridą, kur vyko rungtynės per pietus ir vakare.
Tada sekmadienį ėjau miegoti apie 00:00-01:00, kėliausi 4:30 ir anksti ryte skridau namo.
– Kaip tada atrodo jūsų darbas Lietuvoje?
– Sėdžiu „Huracan” (Juokiasi.). Kai būnu Lietuvoje, sportuoju arba žaidžiu Vilniaus krepšinio lygoje (VKL), jei sveikata leidžia. Arba priešpiet einu padirbėti. Nemėgstu miegoti iki 13-14 valandos. Tada prarandu pusę paros, o aš labai nemėgstu švaistyti laiko. Geriau efektyviai jį išnaudoti, kažką padaryti: arba darbe, arba dėl savęs sporte. Dar leidžiu laiką su drauge.
Mano darbas Vilniuje atrodo maždaug taip: rašau daug elektroninių laiškų, sėdžiu prie kompo ir jei turiu gerą internetą, žiūriu klipus. Kadangi Lietuvoje yra geriausias internetas, iš anksto nusikraunu medžiagą, kad galėčiau žiūrėti rungtynes kelionių metu. Ipad'e turiu aplikaciją, kuri man iškart įkrauna „Celtics“ rungtynes, matau visas varžovų analizes.
Taip pat galiu ruoštis rungtynėms kaip „Celtics“ žaidėjai ir treneriai. Tada žinau, kas laukia ir į ką atkreipti dėmesį. Kelionėse tikrai turiu ką veikti.
Kartais manęs nebūna namie 2-3 savaites. Arba per dvi savaites namie būnu tris dienas. Į Ameriką skrendu tris kartus per metus ir ten pabūnu po porą savaičių.
Pastoviai esi ant lagaminų, lėktuve, viešbutyje. Su užsienio taksistais būna daugiausia problemų (Juokiasi.). Įsijungiu GPS ir žiūriu, kad taksistas mane vežtų ten, kur reikia, o ne ratais. Todėl jei tik yra laiko ar nereikia skubėti, kartais geriau naudotis metro ar autobusu. Nors klubas viską apmoka, nemėgstu švaistytis pinigais taksi. Norisi kuo efektyviau ir sąžiningiau leisti tuos pinigus.
Beje, buvau Paryžiuje kaip tik tą dieną, kai vyko teroro išpuoliai. Penktadienį stebėjau Prancūzijos lygos rungtynes: jaunimo ir vyrų, kurios Prancūzijoje eina vienos po kitų. Po rungtynių su draugu ėjome vakarieniauti. Draugas gavo žinutę, ar viskas gerai. Sakau, taip, sakyk, kad viskas gerai. O po to sužinojo, kad įvyko teroro aktas. Tik po to supratome, ką ten žiūrovai rungtynių metu taip stebėjo savo mobiliuosiuose. Bet jau tada matėsi, kad kažkas rimto.
Tad greitai susimokėjome kavinėje ir išėjome. Ir nemeluoju – mačiau gal 20 pravažiuojančių greitųjų.
Buvome netoli to restorano. Jis buvo keliomis sankryžomis toliau. Grįžęs į viešbutį ėjau miegoti. Ne taip viską suvokiau, kaip kiti. Įvyko, kas įvyko, bet viskas ne mano rankose. Nežinai, kada kaip bus. Gali vengti masinių susibūrimo vietų, bet negali gyventi panikoje. Nes paprasčiausiai negyvensi. Bandai save raminti ir gyventi toliau.
– Kaip teroro aktas keitė jūsų planus?
– Kitą rytą atvažiavau į Dižoną. Bet visos rungtynės Prancūzijoje buvo atšauktos. Tai ką – dvi dienos tuščios.
Nuėjau iki viešbučio ir susiorganizavau tvarkaraštį: atšaukiau viešbutį, diena anksčiau nuvykau į Strasbūrą, ten pabuvojau porą dienų ir darbo reikalais susitikau su treneriais, kitais žmonėmis. Prasmingai praleidau laiką. Viešbutyje turėjau gerą internetą, todėl padirbėjau. Ir grįžau atgal. Vietoj šešerių rungtynių mačiau dvejas. Taip jau būna.
Žmogus pripratęs turėti ciklą, o mano darbe jo nėra.
Vėliau vykau į Briuselį. Taip jau buvo suplanuota iš anksto. Važiavau paskui tuos taškus, kur buvo pavojingiausia (Juokiasi.). Briuselyje gyvena geras mano draugas, su kuriuo ėjome į centrą pavalgyti žymioje kavinėje, kurioje gamina skanius vaflius. Pačiame centre jautėmės kaip karo zonoje – visur vaikščiojo kareiviai su šautuvais, važinėjo tankai. Tokiu metu būti tokioje vietoj gal ir nelogiška (Šypsosi.).
Vakare vyko rungtynės Šiaurės Prancūzijoje. Buvo skelbiama, kad visos sienos uždarytos. Prie sienos buvo didžiulė spūstis. Bet „Google“ žemėlapis man parodė aplinkelį. Pasirodo, iš Belgijos į Prancūziją buvo galima nuvažiuoti be pasienio ruožo. Keliukas nuvedė nuo kelio. Legalus, normalus keliukas (Juokiasi.).
Nusukome nuo pagrindinio kelio ir atsidūrėme Prancūzijoje. Kam čia tada tikrinti, jei gali porą metrų pasukti ir patekti į šalį? Manėme, kad Prancūzijoje bus patikra. Bet ne. Nieko. Ir tik todėl spėjome nuvažiuoti į rungtynes, kuriose turėjau stebėti dominantį krepšininką. Bet jis nebaigė mačo, nes išsibaudavo.
Vėl įvažiuoti į Belgiją nebuvo problemų. Įvažiavome be patikrų. Grįžome į Briuselį. Tada vykau į kitą miestą Belgijoje, bet mane dominęs žaidėjas visai nežaidė.
Situacija visada keičiasi. Reikia kartais improvizuoti, šokti per tvorą, prisitaikyti. Būna visko. Standartinio ritmo nėra. Bet taip dirbti sunku. Žmogus pripratęs turėti ciklą, o mano darbe jo nėra.
– Ilgai reikėjo prie to priprasti?
– Pirmaisiais metais buvo labai sunku prie to prisitaikyti. Bet labai praverčia pažintys, matai daug krepšinio, bendrauji su krepšinio žmonėmis. Man patinka, kad susidūręs su įvairiomis krepšinio sritimis supranti, kas darosi už krepšinio ribų, kaip su tuo susiję agentai, kas vyksta vadovybėje. Kokia yra įtaka.
Anksčiau nesupratau daug politinių reikalų. Krepšinis man visada buvo įdomesnis pačioje aikštėje. Bet užkulisiniai dalykai daro įtaką krepšiniui. Ir man buvo labai svarbu tą suprasti.
Svarbiausios figūros jaunimo krepšinyje – tėvai, kurie kasdien mato vaiką. Ir agentai, nes jie gali nukreipti jį vieną ar kitą pusę. Jie negali ieškoti daug naudos sau, nes turi paisyti krepšininko prioritetų. Jie turi žinoti, kur juos įkišti, kad atsiskleistų talentas. Bet kur neįkiši. Yra treneriai, kurių sistemai tas žaidėjas gali netikti.
Kiekviena diena yra tampymasis, žaidimas. Daug niuansų, kurių plika akimi neįžvelgsi.
– Ar krepšinyje pamatėte daug neteisybės?
– Aišku, yra daug piniginių niuansų. Kai kurie žaidėjai prisirišę prie komandos galbūt dėl didelės išpirkos. Pavyzdžiui, NBA gali sumokėti tik jų nustatytą maksimalią sumą (maždaug 500 tūkst. dolerių, bet suma keičiasi kas vasarą pagal susitarimą tarp NBA ir žaidėjų profsąjungos, – red.). Jei išpirka – 3 milijonai, žaidėjas iš savo kišenės sunkiai galės sumokėti tą skirtumą. Todėl kartais būna gaila tokių žaidėjų.
Galima rasti visokių situacijų. Bet tai nėra standartas. Yra tekę matyti tokių dalykų, kur matai ir bandai kažkaip spręsti. Kartais gerai, kai žaidėjas turi ilgalaikę sutartį.
Pavyzdžiui, NBA klubai turi daug šaukimų. Kai kurie būna prisirišę prie kitų komandų, o juk iškart atsivežti visų pašauktųjų negali. Kartais žaidėjui į naudą tobulėti savo klube Europoje. Ir NBA klubui gerai, nes jie neprivalo greitai sudaryti sutarties. Dėl to dažnai jie ir ima žaidėjus antrajame rate, kad galėtų įgyti teises, o kontraktą suderinti vėliau.
Bet būna ir amerikiečių, kurių klausia, ar jie iškart tikisi žaisti Europoje. NBA klubams tai svarbu, nes tada jie žino, kad galbūt iškart nebūtina integruoti to krepšininko į NBA.
– Pavyzdys – žalgirietis Olivier Hanlanas?
– Gali būti. Nežinau, ką „Jazz“ su juo kalbėjo. Bet galbūt jis pats pasisakė, kad gali žaisti Europoje. NBA klubui tai buvo patogu. Pasikvietė į vasaros lygą, išbandė, kontaktuoja, stebi jo progresą.
Jeigu ilgai nekviečia į NBA, žaidėjai po kiek laiko gali prašyti, kad klubo teisės į žaidėją būtų panaikintos. NBA komandų kontraktai yra riboti ir apskaičiuoti pagal algų kepurę. Todėl turi labai gerai apgalvoti, ką renkiesi naujokų biržoje ir su kuo nori sudaryti sutartį. Kalba eina apie didelius pinigus.
– Kuriam laikotarpiui sudaryta jūsų darbotvarkė? Savaitei? Mėnesiui? Pusmečiui?
– Tos pagrindinės datos yra įkaltos: Eurolygos finalo ketvertas, Eurolygos jaunimo turnyrai, stovyklos. Bet su kitomis datomis viską užpildau. Kitų rungtynių dairausi dviem savaitėms į priekį. Gali žiūrėti į priekį, bet kartais tiesiog keičiasi tvarkaraštis. Pavyzdžiui, jau buvau beveik užsisakęs bilietus į Prancūzijos čempionato rungtynes šeštadienį, bet jos buvo perkeltos į pirmadienį. Viskas gali pasikeisti per savaitę.
Europa yra vis geriau išnarpliojama. Anksčiau ji buvo egzotika. Dabar egzotika yra Pietų Amerika, Kinija.
Bet bandai rezervuotis ir kai žinai, kad rungtynės tikrai įvyks, dominantis žaidėjas nėra traumuotas ir gaus žaisti, patvirtini kelionę.
Dar apsižvalgau, kokios komandos žaidžia čia, arti – Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje. Ir bandau prie to prisiderinti. Pavyzdžiui, gal žaidėją Prancūzijoje pamatysiu vėliau, kai žais su dar vienu dominančiu žaidėju, o vietoj to važiuoju žiūrėti „Žalgirio“, „Lietuvos ryto“ ar „Neptūno“ rungtynių. Labai gerai, kad „Žalgiris“ žaidžia „Top 16”.
O šiaip, labai daug keliauju, daug matau, bendrauju.
– Ar yra tendencija, kuri nustatytų – Europoje talento daugėja ar mažėja?
– Į NBA kasmet ateina nauja karta. Kiekvienoje kartoje yra mažiausiai 2-3 talentai, kurie atsiskiria nuo visų kitų. Matyti, kad artėjančiose kartose yra daug talento. Nemanau, kad ateityje bus tokių saldainių, kaip Emanuelis Ginobili antrajame NBA naujokų biržos rate. Tiesiog dabar yra labai daug informacijos, skautų. Visi „Twitter“, „Facebook“... Nebebus paslėptų deimantų.
Pastaraisiais metais pasitaikydavo mažiau žinomų vardų. Pavyzdžiui, jei žaidėjas nėra pasiekęs maksimalios amžiaus ribos, jis turi pateikti paraišką, kad dalyvaus biržoje. Tada jis nebetaps paslaptimi.
Šiais laikais informacija plinta greitai, todėl nemanau, kad antrajame rate bus kokių nors didelių siurprizų iš Europos arba kitų kontinentų. Viskas priklausys nuo klubo vertinimo ir palyginimo su NCAA žaidėjais.
Informacijos daugėja, ji viešinama, lengvai prieinama, daugėja ir skautų, o Europa yra vis geriau išnarpliojama. Anksčiau ji buvo egzotika. Dabar egzotika yra Pietų Amerika, Kinija, kur informacija prieinama sunkiau. Ten jau reikia turėti žmones, kurie pritapę prie vietos kultūros.
– Kokia situacija su talentais Lietuvoje? Jų yra daug ar mažai? Artimiausiais metais matysime daugiau lietuvių NBA?
– Talento tikrai yra ir tie žaidėjai turi toliau dirbti. Daug kas priklauso nuo trenerių, tėvų, tų talentų ugdymo, charakterio lavinimo. LKF labai kryptingai dirba su U15 talentų karta.
Manau, kad šis projektas išvystys naujų talentų ir augs toliau. Taip pat svarbu, kad visų regionų treneriai pasisemtų kuo daugiau žinių ir kryptingai dirbtų viena kryptimi. O ar lietuvių padaugės NBA, parodys tik laikas ir darbas.
– Ar šiuolaikinės kylančios žvaigždės labai pasipūtusios?
– Retai pasitaiko, kad žaidėjas būtų puikus, bet charakteris – tragiškas. Man nėra tekę susidurti su kraštutiniais atvejais, kur matytųsi skirtumas tarp charakterio ir žaidimo.
Daug kas labai pervertina tokią informaciją. Svarbiausia žinoti traumas ir žaidėjų atsparumą joms. Ir dar reikia žinoti, ar krepšininkas darbštus. Visa tai prisideda prie talentų ugdymo.
Turiu savo filosofiją apie žaidėjų charakterį, jų ugdymą, visuomenės įtaką ir t.t. Pats sau esu susirašęs analizę.
– Kada skautai gali bendrauti su žaidėjais?
– Su žaidėjais, kurie pretenduoja dalyvauti naujokų biržoje, gali bendrauti paskutinį sezoną prieš NBA naujokų biržą. Žaidėjas, kuris dėl savo amžiaus neišvengiamai gali būti pašauktas naujokų biržoje, yra prieinamas. Kad toks būtų jaunesnis žaidėjas, jis turi pateikti paraišką dalyvauti naujokų biržoje.
Sako, kad gyvenime duos vieną šansą. Jei pasiseks – du. Bet jei gauni šansą, turi būti jam pasiruošęs maksimaliai.
Iki tol gali bendrauti tik per agentą. Bet kai tik krepšininkas pateikia paraišką, gali susitikti, paimti interviu, pabendrauti asmeniškai, jeigu esi dėl to susitaręs su agentu. Jeigu žaidėjas atsiima paraišką, bendrauti vėl negali.
– Kaip NBA baudžia skautus už taisyklių nepaisymą?
– NBA baudžia klubą. Bet dar neteko su tuo susidurti (Juokiasi.). O tada jau klubas sprendžia, kaip elgtis su skautu.
– Ar skautai dažnai laužo taisykles?
– Dar neteko tokių sutikti. Visi labai gerbia taisykles ir atsargiai elgiasi. Visi supranta, kad nuo to priklauso tavo darbas, todėl saugo savo kėdę. Niekas nenori turėti savo CV tokio įrašo.
– Ar skautai konkuruoja? Noriai dalijasi informacija?
– Visi užsiima savo darbais. Visur esi susijęs. Susitinki turnyruose, bendrauji, bet dalintis informacija tarpusavyje... nelabai. Visi gerbia vienas kito darbą, todėl vienas kitam nedaro daug įtakos. Bendravimas yra, keičiamės paviršutine informacija, bet gilesnės niekas neklausia. Visi supranta, kad tai yra kiekvieno darbas ir atsakomybė, o tą reikia gerbti. Juk klubas to irgi nenori.
– Pradėjote karjerą kaip žaidėjas. Asistento pozicija Vokietijoje. CSKA komandoje ir rinktinėje – varžovų skautingas. Dabar – tarptautinio NBA klubo skauto pareigos. Koks tas visos kelionės tikslas ir idealus darbas?
– Visada svajojau tapti vyr. treneriu. Bet dar noriu pereiti šį laikotarpį. Noriu suprasti visą krepšinio pasaulį. Myliu aikštę, bet turiu suprasti, kas darosi aplinkui. Ilgalaikis mano tikslas – tapti vyr. treneriu.
Bet man dar reikia įgyti praktikos kaip asistentui. Nenoriu šokti iš savo pareigų. Nors savimi pasitikiu ir tikiu, kad galiu užimti aukščiausio asistento pareigas ir neužilgo perimti vyr. trenerio postą, jaučiu, kad noriu pasisemti daug informacijos, siekti tikslo NBA klube ir vėliau ieškoti galimybių tapti treneriu.
Tai yra tikslai, apie kuriuos prieš šešerius metus net svajoti negalėjau. Dabar turiu tokią galimybę, todėl esu atsidavęs darbams. Man tai yra gyvenimo svajonės pildymasis ir nenoriu to paleisti iš rankų.
Sako, kad gyvenime duos vieną šansą. Jei pasiseks – du. Bet jei gauni šansą, turi būti jam pasiruošęs maksimaliai. O jei neišnaudosi, gal antro šanso ir nebesulauksi.
Kai dirbau Vokietijoje, klubas nebuvo finansiškai pajėgus. Nors patekome į aukščiausią lygą, negalėjome ten žaisti dėl finansinių priežasčių. Nusivyliau: sieki maksimalaus tikslo, bet kažkas trukdo, todėl stovi vietoje.
Tada atsivėrė šansas CSKA. Iki tol ruošiausi nežinodamas, kad gausiu tokį šansą. Gal man nereikėjo tiek ruoštis antrai Vokietijos lygai, bet aš tą dariau. Norėjau kiek įmanoma maksimaliai pasiruošti rungtynėms, kad žaidėjai viską žinotų ir kad aš pats būčiau gerai pasiruošęs.
Gal jiems tos informacijos buvo per daug, bet CSKA buvo gerai. Aišku, įšokti iš antros Vokietijos lygos į CSKA... Nėra ką kalbėti. Bet tai buvo pirmasis žingsnis to lygio link, kad reikia būti viskam pasiruošusiam.
Atėjęs į CSKA aš jaučiau, kad atsilieku. Bet semdavausi visą informaciją, priimdavau ją ir dirbdavau iki 5-6 ryto. Kartais Kazlauskas matė mane raudonomis akimis. Manė, kad baliavojau, bet iš tikrųjų, sėdėjau ofise (Juokiasi.). Buvo tokių rytų. Bet perėjau tą laikotarpį.
Atėjęs į CSKA aš jaučiau, kad atsilieku. Bet semdavausi visą informaciją, priimdavau ją ir dirbdavau iki 5-6 ryto.
Tačiau aš pats sau pasakiau, kad viską atiduosiu. Kai mane CSKA pasikvietė iki vasaros, tai buvo mano išbandymas. Sakiau, kad kiek galiu praeisiu maksimaliai.
Nebūsiu vertas, tai nebūsiu. Tada kursiu kitą gyvenimą. Tada galvojau tapti asmeniniu treneriu, nes turėjau mažą užmegztą versliuką. Jau ruošiausi eiti į tą sritį. Bet pirmiausia norėjau išnaudoti šansą CSKA.
Atidaviau visą save. Ir einu ta linkme. Dabar darau tą patį. Ruošiu save kitoms pareigoms. Kokios jos bus, laikas parodys. Turiu kontraktą iki 2017 metų. Einu maksimaliai. O tada – kaip Dievas duos.
– NBA galima prasimušti tik taip – kylant per postus ir įsiliejant į didžiulį asistentų ratą?
– Tie, kas dirba Europoje, mažai kas pakviesti dirbti Amerikoje. Gal daug kas negali, nes turi šeimas, nori likti. Noriu siekti maksimumo. Gal man pavyks pereiti į trenerių štabą. Dirbant CSKA su Quinnu Snyderiu, „Jazz“ treneriu, man atsivėrė kitas krepšinio fantazijų pasaulis. Jis ir Pirėjo „Olympiakos“ asistentas Giannis Sfairopoulos man padarė didžiausią įtaką.
Pamačiau, kokios krepšinyje yra galimybės, kiek galima įgyvendinti visokių dalykų. Mėgautis krepšiniu. Pradėjau geriau jį suprasti ir į viską žiūrėti kitomis akimis.
Pažintys svarbu, bet tai tikrai ne viskas. Turi išmanyti savo darbą, jį mylėti ir būti patikimas. Bet kokioje srityje tapti ekspertu sudėtinga. Tam reikia skirti daug laiko, daug aukotis, suvokti visumą, o ne atskiras detales.
Todėl skauto darbas nėra lengvas. Turi būti pasiruošęs visus atsakymus – apie žaidėjo kontrakto informaciją, jo sveikatą, praeitį, statistiką, žaidimo stilių, charakterį, skirtingų lygų informaciją, tvarkaraštį. Bet ką.
Jei neįrodysi, kad sugebi aprėpti visus šituos dalykus, tai ir pažintys nepadės.
Antrojoje dalyje B.Matkevičius pasakos apie darbą Lietuvos rinktinėje ir kaip per tuos ketverius metus keitėsi jis pats, Jonas Kazlauskas ir visa nacionalinė komanda.
