– Treneri, 45-metis nebloga proga pažvelgti atgal, įvertinti tai, kas jau nuveikta. Ar turite tam laiko? – 15min.lt klausė K.Kemzūros.
– Na, šis jubiliejus, sakoma, toks netikras, to rimtojo jubiliejaus dar teks palaukti (juokiasi). Kalbant apie šventimą, šiuo metu iš tiesų tam nelabai yra laiko. Sezono metas, kaip tik prasideda atkrintamosios rungtynės, taigi – visas dėmesys sutelktas į darbą, o gimtadienis tampa antraeiliu planu. Geriausia dovana man būtų Čekijos pirmenybių taurė.
Apie karjeros pasiekimus galvoju nedažnai. Kartais pakalbame apie juos nebent draugų ar kolegų būryje. Kol kas nėra tam didelio poreikio, galbūt todėl, kad esu dar dirbantis treneris ir labiau mintys sukasi apie dabartį, ateitį.
– Dirbote ne su viena ekipa, buvote ir Lietuvos vyrų rinktinės vairininkas. Kuris etapas jums, kaip treneriui, atnešė daugiausia patirties. Kur, paties nuomone, subrendote labiausiai?
Per tuos darbo metus iš tiesų buvo visko – ir įsimintinų pergalių, ir skaudžių pamokų – ir visa tai teikė neįkainojamos patirties.
– Visų pirma, manau, kad vis dar bręstu – dirbdamas treneris tobulėja ir su kiekviena komanda įgauna vis naujos patirties. Net jei sezonas būna ir nelabai sėkmingas, iš jo pasimokai, ko nors pasisemi. Jau matai, kur nudegei, kur pasisekė, pradedi nujausti, kaip reikėtų elgtis panašioje situacijoje. Pasikeičia ir reakcija, gal viduje ir dega ugnis, bet išmoksti susivaldyti.
Nuo tada, kai pradėjau dirbti trenerio asistentu Stambulo „Bešiktaš“ komandoje, neišmesčiau nė vienų metų, nė vienos komandos, patirties prasme svarbu buvo viskas, sunku ką nors išskirti. Bet jei vis dėlto reikėtų, vienas didesnių iššūkių buvo nuo pusės sezono perimti Maskvos srities „Chimki“ vairą. Tai buvo man ir šansas, ir didžiulė atsakomybė, manau, kad su tuo susidoroti pavyko visai neblogai.
Per tuos darbo metus iš tiesų buvo visko – ir įsimintinų pergalių, ir skaudžių pamokų – ir visa tai teikė neįkainojamos patirties.
– Kurie etapai, kokios pergalės širdžiai vis dėlto buvo maloniausios?
– Veikiausiai ne paslaptis, kad pats įsimintiniausias laimėjimas man – pasaulio čempionato bronza su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine. Tai buvo ypatingas jausmas ir, manau, ne man vienam. Rinktinė apskritai turi kažkokią nepaprastą dvasią, joje visiškai kitokia atmosfera. Niekas mumis tada netikėjo, bet mes dirbome ir po truputį kilo pasitikėjimas savimi, o vyrų atsidavimas išties buvo didžiulis. Manau, mūsų laimėjimai suteikė gerų emocijų daugeliui Lietuvos žmonių, tai ir buvo labai malonu.
Dar viena maloni pergalė – su Maskvos srities „Chimki“ laimėta Rusijos taurė. Tada finale, pamenu, nugalėjome ilgą laiką dominavusią ir Eurolygą laimėjusią CSKA. Komandinė dvasia tada taip pat buvo puiki. Gerų akimirkų buvo nemažai, galėčiau išvardinti dar ne vieną (juokiasi).
Rinktinė apskritai turi kažkokią nepaprastą dvasią, joje visiškai kitokia atmosfera.
Malonu prisiminti ir sezonus, praleistus Krasnodaro „Lokomotiv“ klube, įspūdingų titulų neiškovojome, bet sezonai tikrai buvo geri. Sirgaliai ten šiltai sutinka iki šiol. Neseniai žaidėme Krasnodare, sirgaliai pasitiko mane plojimais – tai yra malonu, vadinasi, kažką gero nuveikiau.
Gražių akimirkų buvo ir dirbant trenerio asistentu. Kai su Davidu Blattu treniravome Sankt Peterburgo „Dinamo“ klubą, nepralaimėjome nė vienų rungtynių ir iškovojome Europos taurę. Tai buvo kažkas fantastiško.
– Nors prisiminti veikiausiai nėra malonu, kurie pralaimėjimai jums buvo skaudžiausi?
Tikrai skaudu buvo 2011 metais namuose su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine pralaimėti makedonams.
– Kiekvienam žaidėjui ir treneriui būna ne itin sėkmingų sezonų ar etapų. Visi pralaimėjimai nebuvo malonūs, bet atnešė patirties. Tikrai skaudu buvo 2011 metais namuose su Lietuvos rinktine pralaimėti makedonams.
Pirmiausia dėl to, kad nuvylėme labai daug žmonių, kurie mumis tikėjo. Aišku, ir todėl, kad patys nepasiekėme to, ko labai troškome. Praėjus laikui permąstai, gal reikėjo priimti kitokius sprendimus, bet dabar jau nieko nepakeisi.
Sezonas Lenkijoje taip pat nusisekė ne taip, kaip norėjosi. Aišku, reikia atsižvelgti į visokias aplinkybes, turėjome daug jaunų žaidėjų, buvo ir finansinių dalykų. Tačiau, kaip sakau, tai gyvenimas – būna visko.
– Treneriu dirbate jau daugiau nei dešimt metų, jūsų nuomone, kaip per tą laiką pasikeitė Europos krepšinis?
– Europos krepšinis tampa vis atletiškesnis, greitesnis, agresyvesnis. Man asmeniškai atrodo, kad dabar turime tokią situaciją, kai niekas nenori laukti, kada žaidėjas užaugs, subręs. Europos talentai vos sužibėję jau važiuoja į NBA, tačiau dar nebūna ko nors įrodę ir tinkamai atsiskleidę čia. Aišku, iš kitos pusės suprantama, tai nulemia kiti dalykai – finansai, sąlygos, galiausiai, jei esi kviečiamas, turi važiuoti.
Treneriai ir krepšininkai patiria daug įtampos dėl greito rezultato troškimo. Kantrybės stoka didelė problema visose srityse – tiek auginant žaidėją, tiek komandą, tiek trenerį.
Mano galva, trūksta kantrybės. Treneriai ir krepšininkai patiria daug įtampos dėl greito rezultato troškimo. Kantrybės stoka didelė problema visose srityse – tiek auginant žaidėją, tiek komandą, tiek trenerį.
Galiausiai, išauginti komandą kartais trukdo ir intensyvus rungtynių grafikas. Su Nymburko ekipa vienu metu keliaudavome tris kartus per savaitę, neturėjome kada net treniruotis, o ko nors išmokti ar išmokyti be treniruočių, sakyčiau, beveik neįmanoma, tačiau su tuo susiduria didžioji dalis komandų.
– Kaip vertinate dabartinį Lietuvos krepšinio lygį? Pasigirsta kalbų, kad savo auksinius laikus jau atgyvenome. Lietuvos lygis krito ar Europos išaugo?
– Visų pirma, manau, reikia prisiminti, kad nesame didelė valstybė ir neturime tiek resursų, kiek kitos. O su turimais 3 mln., manau, palaikome tikrai gerą lygį, nors tobulėjimui ribų nėra – priklauso nuo to, iš kurios pusės žiūrėsi.
Džiugu, kad sugrįžta LKL'as. Daugėja rungtynių, kuriose ne viskas iš anksto aišku, kai kurios komandos tampa vis pajėgesnės.
Kalbant apie Lietuvos krepšinį, norėtųsi pasidžiaugti, kad sugrįžta LKL'as. Daugėja rungtynių, kuriose ne viskas iš anksto aišku, kai kurios komandos tampa vis pajėgesnės. Taigi sugrįžta intriga.
Džiugu, kad „Neptūnas“ žaidė Eurolygoje, nors ne itin sėkmingai pasirodė, bet žaidė tikrai įdomiai ir kovėsi gerai. „Žalgirio“ jaunimas taip pat neblogai pasirodė Eurolygoje, nors tokių skambių vardų kaip tais auksiniais laikais dar nėra.
Lietuvos rinktinėje žaidėjai visada buvo maždaug vienodo pajėgumo, visi lygūs ir kiekvienas gali bet kada iššauti. Aišku, neneigiu, kad norint pasiekti labai gerų rezultatų reikia pasiekti ir tam tikrą lygį, taip pat ir turėti vieną kitą labai aukšto lygio žaidėją. Vis dėlto Lietuvos krepšinio situacija šiuo metu, mano galva, tikrai nėra bloga.
Reikia turėti minty, kad išlaikyti ilgą laiką patį aukščiausią lygį yra sunku bet kokiai rinktinei. Būna pakilimo momentų, ir būna blankesnių. Sakykime, kad ir Ispanijos rinktinė, ją visiškai į kitą lygmenį pakylėjo juk būtent tokie žaidėjai kaip Juanas Carlosas Navarro ir Pau Gasolis. Ryškių žaidėjų dabar turime ir mes. Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas yra milžiniška jėga, nekalbu jau apie kitus puikius krepšininkus.
Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas yra milžiniška jėga, nekalbu jau apie kitus puikius žaidėjus.
– Neretai tuo, kad neišugdo ryškių žvaigždžių, kaltinamos krepšinio mokyklos. Ar sutiktumėte su tuo?
– Tikrai nesakyčiau, kad mūsų sporto mokyklos dirba prastai. Manau, kad Lietuva tiesiog susiduria su ta pačia problema kaip ir visa Europa. Kur veda jaunų krepšininkų kelias po sporto mokyklos? Kiek jų iš karto įsilieja į profesionalų sportą? Ar yra sudaroma progų jiems atsiskleisti, augti? Reikia atkreipti dėmesį būtent į tai, bet ne tik Lietuvai.
– Kokius krepšininkus dabar pavadintumėte perspektyviais, tais, iš kurių blyksnio dar galime laukti?
– Man labai patinka tai, su kokia energija žaidžia Linas Lekavičius. Manau, tikrai neblogai atrodo Deividas Gailius, jis šiemet „Neptūne“ žibėjo. Nors rinktinė ir Klaipėdos klubas – skirtingi dalykai, ir jo vaidmuo ten būtų kitoks, bet – kodėl gi ne?
– Ar pasvajojate grįžti į Lietuvą ir treniruoti čia?
– Žinoma! Ir kuo toliau, tiesą sakant, tuo dažniau apie tai galvoju. Vis dėlto, taip keliauju jau dešimt metų. Mūsų profesija be kelionių neapsieina – tai mūsų darbo specifika, bet arčiau namų jau norėtųsi.
