Krepšininkas su dviem aukštojo mokslo diplomais nustebintų ne vieną. Tačiau S.Jovaiša visuomet žinojo, kad mokslo dėl sporto neaukos. Dabar Seimo narys džiaugiasi, kad abu diplomai gyvenime pravertė. Tiesa, savo sportinę karjerą buvęs krepšininkas vadina didžiausia dovana.
Ilgametis Kauno „Žalgirio“ krepšininkas Europos ir pasaulio čempionatų medalius skynė su Sovietų Sąjungos rinktine, kol Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 metais ant Barselonos olimpinių žaidynių apdovanojimų pakylos užlipo su Lietuvos marškinėliais.
Aštrių komentarų nevengiantis krepšinio specialistas palygino savo laikų ir šiuolaikinius krepšininkus. Skirtumas gana paprastas – dabar krepšininkai nesunkiai gali tapti milijonieriais, o tuomet S.Jovaišai ir A.Saboniui svarbiausia buvo žaisti Kauno „Žalgiryje“. Kad ir už maitinimo talonus.
– 50-metį šventėte Anykščiuose su gyvenimo ir krepšinio aikštelės draugais. O kaip paminėsite 60-metį?
– Krepšinio jau nebebus. Tie draugai jau nelabai sukruta ir pačiam nėra noro dairytis atgal. Pasiekus tokį garbingą gyvenimo tarpsnį reikia pasirūpinti sveikata. Ypatingai nieko neplanuoju.
– Jūsų karjera pažymėta įspūdingomis pergalėmis. Nors olimpiniu čempionu ir netapote, trūko nedaug. Ar manote, kad šis pasiekimas būtų kažkaip pakeitęs jūsų gyvenimą?
– Jau nebūtų pakeitę nieko. Man tas bronzos medalis, iškovotas 1992 metais Barselonoje, ir yra brangiausias. Nors ir bronzos. Svarbiausia, kad su Lietuva. Kažkada pagalvojau, kad užtenka to vieno brangiausio, nes jeigu būtų daugiau, tai reikėtų rinktis. Dėkoju likimui, kad aš visgi suspėjau su Lietuvos rinktine dar trinktelėti durimis.
– Ką geriausiai prisimenate iš tų olimpinių žaidynių Barselonoje?
– Labiausiai įsirėžęs tas emocinis pakilimas. Pirmą kartą subūrėme komandą, dalyvavome atrankoje ir patekome į olimpines žaidynes. Tuomet tai buvo sunkiai suvokiama. Juk mes žaidžiame olimpinėse žaidynėse, vien lietuviai ir kovojame už savo šalį. Ir dar viskas gerai baigėsi. Ir mes džiaugėmės, ir tauta pasidžiaugė. Tai buvo didžiulis pasiekimas ir visai nelauktas. Pasididžiavimo jausmas, kai matai šalia JAV ir Lietuvos vėliavas, yra neišmatuojamas. Manau, kad tai nutiesė kelią ir naujiems Lietuvos rinktinės laimėjimams.
– Esate pasakęs tokius žodžius: „Aš nesijaučiu kitoks nei kiti krepšininkai – kažkada žaidžiau, sekėsi, ir tiek. Išskirtinis yra tik Arvydas Sabonis.“ Ko pritrūko, kad pats save galėtumėte vadinti išskirtiniu krepšininku?
– Visada norisi, kad kiti apie tave kalbėtų, o ne pačiam girtis. Visuomet keliu aukštyn tokius žaidėjus kaip Arvydas Sabonis, nes suvokiu, kokią svarbą jie turėjo komandoms, kuriose žaidė. Gali būti labai daug gerų krepšininkų, tačiau jie neiškovojo titulų arba jų svarba komandoje nebuvo lemiama kaip Arvydo. Kokia buvo mano svarba? Manau, kad kažkiek jos būta, jeigu po šitiek metų sulaukiu tiek sveikinimų.
– Buvote komandos žaidėjas ar labiau mėgote individualius reidus?
– Manau, kad abiejų elementų buvo. Manęs prašė palyginti save su šiuolaikiniu žaidėju. Tai aš pasirinkčiau Simą Jasaitį. Jis nelenda visur, bet daug padaro. Juk daug ką iškovojome, kai dar neturėjome ir Arvydo Sabonio. Manau, kad galėdavau duoti impulsą komandai.
Prieš atvykdamas į Kauno „Žalgirį“ žinojau, kad dauguma NBA žaidžiančių krepšininkų yra pabaigę aukštąsias mokyklas. Mane tai kažkaip įkvėpė.
– Gudriuoju lapinu jus vadindavo dėl sugebėjimo žaisti ne tik greitai, bet ir apgalvotai. Ar manote, kad šiuolaikiniame krepšinyje tokių žaidėjų daugiau ar atletiškumas ima viršų?
– Moderniame krepšinyje atletiškumas yra būtinas. Nuo mūsų laikų yra sutrumpėjęs atakos laikas ir daug paaštrėjusi gynyba.
Galbūt mes žaidėme racionaliau, taupydavome jėgas, nes neturėjome ilgo atsarginių suolelio. Žinojome, kad yra pagrindinis branduolys, o kiti žaisdavo tik epizodiškai. Dabar viskas paprasčiau. Tačiau yra ir tokių žaidėjų kaip Vassilis Spanoulis ar Dimitris Diamantidis, kurie yra stiprūs ne tik savo jėga, bet ir protu.
– Prieš dešimtmetį rimtai galvojote atsidėti trenerio karjerai, tačiau šitas laikotarpis ilgai netruko. Kodėl? Ar turėjote svajonę tapti geru treneriu?
– Treneriu buvau tik iš reikalo, nes reikėjo pajamų šeimai. Galėčiau būti treneriu tik labai geros komandos, nes mano kartelė yra aukštai pakelta. Daug trenerių vargsta vien dėl to, kad negali pasirinkti žaidėjų, kurių nori, ir įgyvendinti savo plano.
Jeigu aš diegiu kažkokią koncepciją, tai norėčiau, kad ji būtų suprasta ir įvykdyta. Kai dirbau NKL, tai padaryti buvo labai sunku. Beveik nebuvo nei vieno žaidėjo, kuris bent jau pretenduotų išplaukti į platesnius vandenis.
– Vyriausioji jūsų dukra Laura žaidė krepšinį. Ar kitos pasekė jos pavyzdžiu?
– Laura 16-os metų tapo Vokietijos čempione ir po to iškart nutraukė susidomėjimą krepšiniu. Ji galėjo kažką pasiekti, buvo kviečiama į stipriausią Vokietijos komandą. Nors visos mano dukros aukštos, tačiau niekada ypatingai nestūmiau jų į krepšinį.
– Per savo gyvenimą spėjote pabuvoti skirtinguose vaidmenyse – krepšininko, trenerio, sporto žurnalisto, o dabar ir politiko. Ką davė ši patirtis?
– Neįsivaizduojate, kaip įdomu vis išbandyti kažką naujo. Smalsumas yra mano silpnybė. Vis pabandau kur nors įlįsti. Naujausias mano etapas yra politika. Randu čia daug naujovių ir minčių. Mano susidomėjimas neslūgsta, nes visuomet jaučiuosi esąs arti pagrindinių įvykių.
– Sakoma, kad visų pinigų neuždirbsi. Tačiau jūsų pajėgumo krepšininkas šiais laikais žaistų už daug didesnius pinigus nei anuomet. Ar manote, kad kontraktų vertė turi įtakos šiuolaikiniams krepšininkams ir jų atsidavimui žaidimui?
– Manau, kad tai daro nemažą įtaką. Mes niekada neturėjome jokių agentų ir didelių finansinių pasiūlymų. Viskas buvo apylygiai ir mes su Arvydu Saboniu abu turėjome tik vieną svajonę – žaisti „Žalgiryje“. Be jokių išankstinių sąlygų. Dabar krepšininkai pasirašo kontraktus ir žino, kiek uždirbs. Aš pirmus metus žaisdamas gavau tik maitinimo talonus ir stipendiją kaip pažangus studentas. Ir man to užteko.
Jeigu man kas būtų pasiūlęs palikti „Žalgirį“ ir persikelti į Maskvos CSKA, būčiau su tuo žmogumi visus ryšius nutraukęs. Mes buvome savo klubo patriotai.
Ar galite įsivaizduoti, kad šiuolaikinis krepšininkas tuo pasitenkintų? Dabar visi orientuojasi, kaip čia tapti milijonieriais. Tai aišku, nėra blogai. Bet mums buvo svarbesni kiti dalykai.
Jeigu man kas būtų pasiūlęs palikti „Žalgirį“ ir persikelti į Maskvos CSKA, būčiau su tuo žmogumi visus ryšius nutraukęs. Mes buvome savo klubo patriotai. Žaidžiau daugiau nei dešimt metų ir niekada nebuvo minčių dėl geresnių sąlygų palikti klubą. Į Vokietiją išvykau tik tada, kai mano karjera jau ėjo į pabaigą ir čia viskas pradėjo byrėti. Aš suprantu, kad šiuolaikiniai krepšininkai nori būti žvaigždėmis. Aš to nesmerkiu, toks jau gyvenimas pasidarė.
– Jums teko žaisti ir dirbti Vokietijoje. Dažnai specialistai Vakarų Europos šalyse nusprendžia likti ir ten kurti gyvenimą, kodėl jūs nepasinaudojote tokia galimybe? Ko pritrūko, kad sugrįžote?
– Pačios Lietuvos pritrūko. Draugų, artimųjų ir aplinkos. Aš nemačiau savo ateities ten. Reikėjo ir žaisti, ir vaikus treniruoti, ir dar papildomą darbą dirbti. Nebuvau tas, kuris ten labai daug uždirbo. Išvažiavau tik dėl smalsumo. Lietuva man yra viskas ir aš jokio pakaitalo nematau.
– Kalbate trimis kalbomis ir turite du aukštojo mokslo diplomus. Tuo gali pasigirti retas šiuolaikinis krepšininkas. Ką jums gyvenime davė aukštasis mokslas?
– Man mokytis visuomet buvo pareiga. Kažkas paskaičiavo, kad aš kaip moksliukas ir posėdžius geriausiai lankau. Visada žinojau, kad ne tik sportuosiu, bet ir studijuosiu.
Sportas nesutrukdė ir pabaigti mokslų kartu su savo laida. Prieš atvykdamas į Kauno „Žalgirį“ žinojau, kad dauguma NBA žaidžiančių krepšininkų yra pabaigę aukštąsias mokyklas. Mane tai kažkaip įkvėpė. Manau, kad turėti diplomą netgi yra būtina. Juk sportininku visą gyvenimą nebūsi. Mano gyvenimo istorijoje abu diplomai yra man padėję.
– Kaip vertinate dabartinę Lietuvos krepšinio situaciją?
– Potencialiai negalime lygiuotis į tokias šalis kaip JAV, tačiau mūsų rinktinė rodo, kad ir būdami maži galime nemažai pasiekti. Europos čempionate buvome antri, pasaulio – ketvirti. Išliekame tarp geriausių krepšinio valstybių. Smagu, kad susidomėjimas neblėsta. Dvi Lietuvos komandos turi šansus patekti į kitą Eurolygos etapą, tai buvo labai jau seniai. O kita komanda toliau keliauja Europos taurėje.
– Kalbant apie LKL rungtynes, galbūt galite palyginti sirgalių susidomėjimą Lietuvos čempionatu anuomet ir dabar?
– Lankomumo problema yra ta, kad šiuolaikiniame gyvenime yra labai daug pasiūlų, ką veikti. Mano vaikystėje visi vaikai eidavo į visus įmanomus sporto renginius. Mūsų visur būdavo pilna. Dabar jaunimas yra susidomėjęs virtualaus gyvenimo puslapiais. Tai kuria sėslesnį gyvenimo būdą. Nors Kauno „Žalgirį“ vis dar palaiko didelė sirgalių armija.
Mano vaikystėje visi vaikai eidavo į visus įmanomus sporto renginius. Mūsų visur būdavo pilna. Dabar jaunimas yra susidomėjęs virtualaus gyvenimo puslapiais.
– Vienas iš jūsų hobių yra medžioklė. Kokiais laimikiais galite pasigirti?
– Nepriskiriu savęs prie labai aistringų medžiotojų, bet, kad man būti gamtoje yra labai miela, aš supratau jau seniai. Laimikių kartais pasitaiko. Laikau save gamtos vaiku. Miškas, upė ar ežeras man yra atgaivos salelės.
– Visuomet turite ką pasakyti apie šių dienų situaciją Lietuvos krepšinyje, trenerius ir žaidėjus. Ar būna, kad po jūsų komentarų lieka nepatenkintų?
– Jeigu žaidėjas ar treneris išgirsta kritiką, jis, aišku, bus nepatenkintas. Tačiau iš kiekvienos kritikos galima pasisemti pozityvo. Jeigu manęs kažkas teiraujasi nuomonės, tai aš sakau, ką mačiau, ką jaučiu ir ką pats esu išgyvenęs.
– Kaip manote, kaip atrodys ateinantis dešimtmetis? Kokių lūkesčių turite?
– Nemanau, kad kažkas labai keisis. Asmeniniame gyvenime tikiuosi sulaukti anūkų, o politiniame – pabūti valdančiojoje daugumoje.
– Ar dar laukiate kažkokių dovanų gimtadienio proga?
– Man didžiausia dovana – būti laimingu sirgaliumi. Jeigu Lietuva laimi medalius, man tai didžiausia dovana.
