Kalbėdamas su žurnalistais, puolėjas pasakojo apie naują komandą, Ukrainą, ateities planus, karjeros pasiekimus ir kt.
– Kaip Jums naujoji komanda? Ar šiltai buvote priimtas?
– Man patinka nauja komanda. Žinau, dėl ko čia atvykau. Mane gerai priėmė. Lengvai kalbu rusiškai ir angliškai, todėl tai palengvina adaptacijos procesą. Viskas tgerai.
– Su kuo iš komandos tenka dalintis vienu kambariu? Koks vyrauja mikroklimatas?
– Prie komandos dar neprisijungė Europos čempionato atrankoje dalyvavę žaidėjai, todėl kol kas gyvenu vienas. Mikroklimatas – puikus. Tikiuosi, kad toks jis išliks ir oficialiai prasidėjus sezonui.
– Kodėl nusprendėte persikelti į Kijevą? Ar turėjote kitų pasiūlymų?
– Manau, kad priėmiau teisingą sprendimą. „Budivelnyk“ – viena geriausių Ukrainos komandų, Kijevas – gražus miestas. Be to, žaisime Europos taurės turnyre, kas man yra svarbu. Pažįstu vyriausiąjį trenerį ir keletą žaidėjų.
Buvau sulaukęs kelių gerų pasiūlymų, nes praėjusį sezoną žaidžiau Eurolygoje ir, manau, kad pasirodžiau neblogai.
– Ką žinote apie Ukrainos lygą? Turite čia pažįstamų žaidėjų?
– Itin daug žinių neturiu, žinau tik kelias komandas. Praėjusiais metais per televizorių stebėjau „Azovmaš“ ir „Donetsk“ tarpusavio rungtynes.
– Kaip Jums sekasi ruoštis sezonui, ar pavargstate treniruočių metu?
– Ikisezoniniai krūviai visada būna sunkūs. Tai visuomet būna sunkiausia pasiruošimo dalis. Krepšinį žaidžiu daug metų ir kasmet viskas būna taip pat. Jaučiuosi pavargęs, tačiau tai yra normalu. Žingsnis po žingsnio pasiruošime sezonui.
– Jums jau 35–eri. Ar šiame karjeros etape dar turite iššūkių?
– Taip, man 35 metai, tačiau tame nematau jokios problemos. Aš vėlai pradėjau žaisti krepšinį. Motyvacijos man nestinga, juk tai ne tik mano darbas, bet ir hobis. Aš myliu šį žaidimą. Man patinka toks gyvenimo ritmas – treniruotės, varžybos, kelionės, aistra, naujos emocijos, spaudimas. Tai labai įdomu.
– Ar dar negalvojate apie karjeros pabaigą?
– Ateityje norėčiau tapti treneriu. O krepšinį žaisiu tol, kol jausiu dar turįs jėgų varžytis aukščiausiame lygyje. Kai dings noras – iškart pasitrauksiu.
– Kuris karjeros pasiekimas Jums yra svarbiausias?
– Neabejotinai pergalė 2003 metų Europos krepšinio čempionate.
– Su kuriuo krepšininku palaikote šilčiausius ryšius?
– Negalėčiau kažko išskirti. Turiu daug draugų krepšininkų.
– Ar nerimavote dėl lietuvių Olimpiadoje? Kodėl nepavyko įveikti Rusijos?
– Aš stebėjau daug rungtynių, ne tik Lietuvos. Turnyras buvo įdomus. Manau, jog mūsų rinktinė nebuvo pakankamai gera, kad nugalėtų rusus. Mums nepavyko rasti savojo žaidimo, o rinktinės lyderiai nerodė tokių rezultatų, kokių iš jų buvo tikimasi.
– Kodėl pasiruošimą sezonui „Budivelnyk“ pradėjo taip nesėkmingai? Patyrėte keturis pralaimėjimus iš eilės.
– Priežastys jau buvo išvardintos – nuovargis, traumos, kai kurių krepšininkų nebuvimas. Vėliau atrodysim kur kas geriau.
– Esate patenkintas savo žaidimu draugiškuose mačuose?
– Visų pirma, esu nepatenkintas, jog pralaimime. Aš visada esu nepatenkintas savo žaidimu, nors ir pelnau 20 ar daugiau taškų, o komanda laimi. Nuolat sau sakau, jog galiu sužaisti geriau.
– Komandoje yra nemažai Jūsų pozicijos žaidėjų. Ar sutinkate rungtynes pradėti ant suolo?
– Galiu žaisti ir gynėjo, ir kartais sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje. Viskas priklausys nuo trenerio.
– Kokius tikslus keliate ateinančiam sezonui?
– Nežvelgiant į varžovų komandas, manau, kad mūsų sudėtis yra pakankamai gera, jog galėtume kovoti dėl aukščiausių apdovanojimų. Mano nuomonė tokia – jeigu išeinu ant parketo, visada kovoju tik dėl pergalės. Turime būti atitinkamai nusiteikę tiek pirmoms, tiek paskutinėms sezono rungtynėms. Norėčiau tikėti, kad mano kolegos yra nusiteikę taip pat. Man tai – naujas iššūkis, noriu būti svarbi šios ekipos dalis. Dabar mano tikslas – laimėti Ukrainos čempionatą ar Ukrainos taurę.
