Kauno sporto halėje vykstančiame tarptautiniame Stepo Butauto taurės turnyre šeštadienį D.Adomaičio treniruojama Vloclaveko „Anwil“ (Lenkija) ekipa varžysis su daugkartiniais Lietuvos čempionais žalgiriečiais.
„Žalgiryje“ buvo mano patys geriausi metai“, – šio mačo išvakarėse sakė D.Adomaitis.
– Dainiau, ką jums reiškia išvesti savo krepšininkus į dvikovą su buvusia jūsų komanda? – zalgiris.lt paklausė „Anwil“ stratego.
– Jaučiu ypatingų emocijų antplūdį. Aš, kaip žaidėjas, atstovaudamas „Žalgiriui“ labai daug pasiekiau. Tebeprisimenu puikų mikroklimatą, kolektyvą, trenerius. Iki šiol su visais tuomečiais žalgiriečiais esame labai geri draugai. Manau, tokių dalykų neįmanoma pamiršti.
– Ar esate palyginęs savo laikų „Žalgirį“ su dabartiniu?
– Tai padaryti sudėtinga. 1999-ųjų Eurolygos čempionas „Žalgiris“ buvo trenerio Jono Kazlausko projektas, kuriame gerai derėjo Lietuvos rinktinės žaidėjai ir kandidatai, jauni ir perspektyvūs žaidėjai bei trys užsieniečiai. Tai buvo pirmas kartas Lietuvoje, kai komanda buvo suburta remiantis būtent tokiais komplektacijos principais. Ir tai pasitvirtino su kaupu. Šiemečio „Žalgirio“ privalumas tas, kad dauguma krepšininkų senokai rungtyniauja kartu – ar klube, ar šalies rinktinėje. Jie puikiai vienas kitą supranta aikštėje. Pirmiausia turiu galvoje lietuvius, kurie – stipriausi „Žalgirio“ koziriai. Mačiau pirmąsias kauniečių rungtynes su Vilniaus „Lietuvos rytu“. Žinau, kad žalgiriečiai dar nebaigė visų pasirengimo sezonui darbų, bet stebėjausi, kaip puikiai jie aikštėje jautė vienas kitą. Kitas dalykas – „Žalgiryje“ suburti žaidėjai, kurie nori laimėti. Šie du veiksniai – tvirtas pamatas labai geram kolektyvui. Nemažą įtaką žaidimo braižui, mano manymu, turės vyriausiasis treneris Joanas Plaza, kurio karjerą įdėmiai stebėjau paskutinius trejus metus. Mane žavi jo propaguojamas krepšinis. Agresyvi gynyba, didelis tempas – tai šiuolaikinis žaidimas, džiuginantis žiūrovus.
– Kuo savita jūsų treniruojama „Anwil“ ekipa?
– Naujasis sezonas turėtų būti, sakykime, pereinamasis, nes pasikeitė klubo vadovai. Naujasis prezidentas – ambicingas, turi ilgalaikę komandos viziją. Klubo biudžetas sumažėjo 30 proc., todėl nedalyvausime Europos taurės varžybose. Kitais metais biudžetas turėtų pasiekti buvusį lygį. Naujųjų vadovų strategija – paprasta: žingsnis po žingsnio – į priekį. Kitąmet „Anwil“ komanda tikrai bus kitokia. O šį sezoną apsiribosime Lenkijos čempionatu, kuriame galioja taisyklė, kad aikštėje per varžybas koviniame penkete turi būti bent du lenkai.
– Koks jis – lenkiškasis krepšinis?
– Galima drąsiai sakyti, kad elitinis divizionas – tai fizinės jėgos lyga. Ji primena vokiečių krepšinio bundeslygą. Lenkijoje rungtyniauja nemažai užsieniečių. Beveik kasmet kiekvienoje komandoje galima suskaičiuoti po keturis ar net penkis legionierius. Tarptautiniu lygiu lenkai, manau, atrodo neblogai: vienas klubas kovos Eurolygoje, du – Europos taurės varžybose, dar vienas – VTB Vieningosios lygos turnyre. Iškalbinga statistika, tiesa? Komandos – panašaus pajėgumo, išsiskiria tik keturios su didesniais biudžetais.
– Su savo auklėtiniais kalbatės lenkiškai?
– Taip. Kai atvykau į Lenkiją kaip žaidėjas, net neabejojau, kad privalau išmokti šalies, kurioje rungtyniausiu, kalbą. Pagrindinė kalba komandoje – anglų, nes „Anwil“ gretose yra ir trys amerikiečiai bei kanadietis, bet man paprasčiau pastabas lenkams pasakyti jų gimtąja kalba.
– Atostogas skiriate Lietuvai?
– Po sezono visada grįžtu į Lietuvą. Čia – šeima, tėvai, draugai, darbai, kuriuos reikia atlikti, studijos. Poilsis būna trumpas, nes reikia atrasti laiko ir savo profesinėms žinioms gilinti.
– Po Londono olimpinių žaidynių prasidėjo naujo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiojo trenerio ir kaltųjų už lūkesčių nepateisinusius rezultatus paieškos. Ką manote apie tai?
– Šia tema turiu savo nuomonę, kaip ir kiekvienas iš mūsų, bet nemanau, kad reikia garsiai rėkauti ir ją skelbti. Yra žmonės, atsakingi už visus sprendimus. Tai – jų tiesioginis darbas. Todėl jie patys ir pasirinks geriausią variantą. Nė vienas specialistas, dirbantis Lietuvos krepšiniui, nenori, kad šiai sporto šakai būtų blogiau. Mūsų krepšinio viršūnė – rinktinė, todėl visi turi būti suinteresuoti padėti jai. Aš neturiu kompetencijos svarstyti, kas turėtų stovėti prie rinktinės vairo, tegul tai daro tie, kas šią sritį išmano geriau.
Manau, kad užduotis rinktinei prasibrauti į Londono olimpiados pusfinalį buvo įgyvendinama. Kodėl nepasisekė? Susidėjo daug priežasčių, netgi smulkmenų. Trūko Roberto Javtoko, ypač per dvikovas su tomis ekipomis, kurios turėjo galingas puolėjų grandis. Diskutuoti apie niuansus galima ilgai ir nuobodžiai, tačiau tikrąsias priežastis žino tik treneriai. Man į akis krito puolime padarytų klaidų skaičius. Reikia detalios analizės. Vis dėlto akivaizdu, kad krepšininkai kovai atidavė visas jėgas, stengėsi. Rusai – įveikiami varžovai, bet ir jie ne veltui pasipuošė bronzos medaliais.
– Kada paskutinį kartą tikrinote savo rankos taiklumą?
– O, senokai (juokiasi)... Nesitreniruoju, nes žaidėjo karjerą baigiau dėl blauzdos traumos. Privalau ir dabar protingai elgtis. Praėjusio sezono pabaigoje pamėčiau į krepšį – su riešu dar viskas gerai. Neslėpsiu – pasiilgstu kamuolio.
– Ar buvo sunku iš žaidėjo persikvalifikuoti į trenerį?
– Kiekvienas sporto profesionalas turi ruoštis tokiam žingsniui. Yra atvejų, kai žaidėjas treneriu tampa po sunkios traumos, bet tai – tragedija. Man pavyko išvengti žiaurių traumų, o trenerio darbui ruošiausi paskutinius penkerius žaidėjo karjeros metus. Todėl naują gyvenimo etapą pradėjau neskausmingai.
