Pastaruosius septynerius metus R.Jarutis gyveno Ukrainoje, tik 2009-aisiais buvo išvykęs į Kiprą. 2010-aisiais, baigęs žaisti Mariupolio „Azovmaš“ komandoje, jis tapo jos treneriu. Vėliau – klubo sporto direktoriumi.
Į Lietuvą R.Jarutis grįžo šiemet, pasibaigus 2012–2013 m. Ukrainos krepšinio sezonui.
Šiuo metu jis yra „Utenos“ moterų krepšinio klubo direktorius bei Vilniaus mėgėjų komandos „Oro navigacija“ įžaidėjas.
„Oro navigacija“ žaidžia sostinės krepšinio lygoje. Jos sudėtyje, be R. Jaručio, yra dar nemažai buvusių profesionalų. O Rolandas Skaisgirys, Erikas Kučiauskas, Rolandas Matulis puikiai pažįstami R.Jaručiui nuo senų laikų. Kaip ir kartu su juo „Sakalų“ komandoje žaidęs „Oro navigacijos“ treneris Virginijus Sirvydis.
– Šiemet sugrįžote iš Ukrainos. Kodėl? – paklausėme R. Jaručio.
– Jau buvo laikas grįžti. Ukrainoje, ir ne tik ten, liko krūva emocijų, prisiminimų, išgyvenimų, draugų. Bet namai yra namai.
– Grįžote, kai jau baigėte krepšininko karjerą?
– Aš jos nebaigiau. Pats – tikrai ne. Tiesiog prieš trejus metus sezono pradžioje patyriau traumą – labai stipriai išsisukau čiurną. Aš nežaidžiau, komanda išgyveno sunkų periodą, mūsų treneris padėjo ant stalo pareiškimą ir man pasiūlė paruošti ekipą kitoms rungtynėms.
Po to dar vienoms, dar kitoms... Taip iš eilės iškovojome septynias pergales. Tada tapau treneriu laikinai. Kol ras kitą. Ir taip iki sezono pabaigos, o ji gana šauni buvo. Patekome į VTB Jungtinės lygos finalo ketvertą – nebuvo paprasta rungtis su Rusijos ir Lietuvos grandais.
Pats nežaisdamas vis dar jaučiausi krepšininku. Na, dabar gal jau nebe. Bet ir dabar aš dar nesu pasisotinęs krepšiniu. Todėl labai mielai priėmiau vieno iš „Oro navigacijos“ komandos vadovų pasiūlymą joje pažaisti.
Juo labiau kad čia yra iš tiesų puikus kolektyvas – buvę profesionalūs krepšininkai ir puikūs žmonės. Su kai kuriais esu žaidęs ne vieną sezoną, daug vasarų kartu treniravęsis. Jie man puikiai pažįstami ir už aikštės ribų.
– Ar jūs su „Oro navigacija“ ir treniruojatės, ar tik ateinate pažaisti?
– Šiaip aš daugiau laiko skiriu tenisui. Todėl tiesiog bandau fizinį pasirengimą palaikyti. Per savaitę kartą arba du ateinu į krepšinio treniruotę pamėtyti, pažaisti. Aš nesu profesionalas, tik mėgėjas. O lygis tame mėgėjų čempionate yra visai neblogas. Rungtynėms čia tikrai reikia ruoštis. Jame yra varžovų, su kuriais žaisti nelengva, su kuriais reikia kovoti.
– Seniai susidomėjote tenisu?
– Pradėjau gal prieš trejus metus. O su treneriu dirbu tik pastaruosius pusantrų metų. Tenisas – nuostabi sporto šaka. Bet be trenerio, norint bent kiek pramokti padoriau žaisti, – pinigai į balą ir bergždžias reikalas. Dalyvauju ir turnyruose.
– Kokie ryškiausi atsiminimai išliko iš profesionalaus krepšininko karjeros?
– Man, kaip krepšininkui, labai sekėsi. Aš žaidžiau gerose komandose, mane treniravo geri treneriai. Ir pasisekė dėl komandos draugų. Su jais ir aikštelėje, ir už jos ribų visada būdavo linksma, turėjau daug bendraminčių.
Kita vertus, visada atsirasdavo žaidėjų, iš kurių galėdavai pasimokyti. Per mano karjerą buvo daug pozityvių dalyku. Net septynerius ar aštuonerius metus iš eilės nelikdavau be medalių. Ir dažniausiai tai būdavo čempionų medaliai.
O blogi prisiminimai susiję tik su traumomis, nes jų išvengti nepavyko. Tai, suprantama, taip pat krepšinio dalis.
Didžiausi mano laimėjimai buvo su „Lietuvos rytu“. Toji komanda man brangi. Bet aš nepamirštu ir „Sakalų“, ir „Azovmaš“. Gal kiek mažiau priminimų liko iš Kipro ar Portugalijos, nors ten taip pat daug prizų laimėta. Jeigu reikėtų suskirstyti komandas, galbūt sakyčiau taip: 1) „Lietuvos rytas“, 2) „Azovmaš“, 3) „Sakalai“. Nors man patiko žaisti ir Lenkijoje – geri prisiminimai.
– Ar neliūdna jums dėl dabartinės „Sakalų“ padėties? Komanda pasitraukė iš LKL.
– Liūdna ne tik dėl „Sakalų“ padėties. Vilniuje išnyko trys komandos. Iš LKL – „Sakalai“, iš NKL – „Statyba“ ir Š. Marčiulionio krepšinio akademija. Tai labai blogai. Toks miestas kaip Vilnius privalo turėti dvi komandas LKL ir dvi NKL.
Mažiausiai. Nes čia yra daug jaunimo, čia sudarytos visos galimybės studijuoti, mokytis ir tuos mokslus derinti su sportu. Kažkada buvo sukurta gera Vilniaus komandų piramidė. Ir geriausi žaidėjai atsidurdavo komandoje, kuri atstovaudavo Lietuvai Eurolygoje.
Tai buvo gera sistema ir ji davė gerų rezultatų. Gaila, kad taip nėra šiais metais. Tai nėra gerai ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos krepšiniui.
– Ką veikiate, ką dirbate, kuo užsiimate sugrįžęs į Lietuvą?
– Veiklos turiu tikrai įvairios. Viena susijusi su sportu, kita – ne. Buvau paprašytas padėti „Utenos“ moterų krepšinio komandai, kad ji išliktų. Bet apie šią veiklą dar neturiu ko pasakyti. Kalbėsiu tada, kai pasieksiu kokių nors rezultatų. Ten padėtis nėra lengva, bet, manau, padedant miestui, privatiems rėmėjams, komanda turi galimybių išlikti ir neprapuls.
– Ar iki šiol turėjote ką nors bendra su moterų krepšiniu?
– Nieko neturėjau. Ir vertinu tai kaip dar vieną iššūkį, patirtį. Bet ar moterų, ar vyrų, ar vaikų krepšinio pagrindiniai niuansai yra tie patys. Skirtumas gal tik vyrų ar moterų treniravimas. Bet jokio skirtumo, organizuojant vyrų ar moterų klubo veiklą, būti neturėtų.
