„Reagavau normaliai. Infarkto negavau“, – bendraudamas su portalu krepsinis.net juokavo K.Lavrinovičius.
32 metų aukštaūgiui sezonas su „Montepaschi“ gali baigtis tik birželio pabaigoje, todėl jis pats dar nebuvo tvirtai apsisprendęs dėl atstovavimo nacionalinei komandai.
„Galbūt treneris truputį ir palengvino sprendimo priėmimo naštą“, – pridūrė K.Lavrinovičius.
Tiesa, labai realu, kad paskutines aštuonias vasaras rinktinei atidavęs aukštaūgis nacionalinės komandos marškinėlių daugiau niekada nebeapsivilks.
- Ar treneris jums asmeniškai nepaaiškino savo sprendimo motyvų?
- Ne, su treneriu nekalbėjome. Gal neprisiskambino? (juokiasi)
- Galbūt su broliu Darjušu aptarėte K.Kemzūros pasirinkimą?
- Ne. Kažką taip pakalbėjome ir tiek.
- Jūsų situacija suprantama dėl vėlyvos Italijos pirmenybių pabaigos, bet Darjušas sezoną baigė kur kas anksčiau. Ar broliui neapmaudu, kad jam net nebuvo suteiktas joks šansas?
- Ne poilsyje esmė. Mes visada pasiruošę padėti rinktinei, bet svarbiausia yra tai, kad treneris nemato mūsų savo sistemoje. Galbūt jo žaidimo braižui tinka kitokio stiliaus krepšininkai. Kiekvienas strategas turi kitokią krepšinio filosofiją. Vienam treneriui tu – supermenas, o kitam – eilinis žaidėjas. Viskas priklauso nuo trenerio.
- Galbūt praėjęs Europos čempionatas Lietuvoje jums buvo paskutinis ir jau baigsite karjerą rinktinėje?
- Apie tai dar nieko negalvojau. Kol kas esu susikoncentravęs tik ties tuo, kaip pergalingai baigti sezoną Italijoje. Paskui su broliu susitiksime Lietuvoje ir pasikalbėsime. Galbūt jau ir atėjo laikas baigti karjerą rinktinėje.
- Darjušas mąsto panašiai?
- Nežinau, su broliu apie tai dar nekalbėjome. Vasarą su broliu prisėsime prie bendro stalo ir aptarsime ateities planus (juokiasi).
- Kaip Darjušui sekėsi atsigauti po nelemto Eurolygos finalo?
- Gyvas, bet apmaudu pralaimėti tokį finalą. Tačiau tai jau ne pirmi metai sporte. Taurė viena, o visi nori ją laimėti. Ką padarysi, tokia jau sportininko dalia. Tris dienas paliūdi, o paskui vėl kimbi į darbą. Po kelių pergalių nuoskauda truputį pasimiršta. Aišku, kai brolis baigs karjerą, labiau prisimins tą finalą. Randukas širdyje turbūt liks visam gyvenimui.
- Neseniai turėjote nugaros operaciją. Kaip jaučiatės dabar?
- (Nusispjauna tris kartus) Ačiū, kol kas viskas gerai. Pagavau žaidimo ritmą, atsigauna forma, todėl viskas turėtų būti gerai.
- Tai Italijoje nieko nenumatyto įvykti neturėtų ir „Montepaschi“ vėl taps čempionais?
- Na nežinau, nežinau. Prieš penkerius metus triuškinome visus po 20-30 taškų, o šiemet važiuojame sunkiai. Buvo daug traumų. Pasirašėme sutartį su Jonu (Mačiuliu, – past.), bet kadangi atsigavo kiti lengvieji krašto puolėjai, dabar jis neregistruojamas. Kas žino, gal pusfinalyje ir finale jis mums padės.
- J.Mačiulis greitai įsiliejo į „Montepaschi“ kolektyvą?
- Taip. Jis linksmas žmogus ir, mano nuomone, pritaptų prie bet kokio kolektyvo. Jam tai nėra sunku.
- Jums turbūt taip pat linksmiau, kai drauge žaidžia net nebe vienas, o jau du tautiečiai?
- Tai žinoma. Kuo daugiau lietuvių, tuo smagiau.
- Kiek šansų, kad šis trejetas išliks komandoje ir kitą sezoną?
- Nežinau. Esu girdėjęs daug kalbų, bet nieko oficialaus. Net nesu tikras dėl savo ateities Sienoje. Su manimi apie tai dar niekas nekalbėjo. Norisi likti, bet kaip bus, nežinau. Dabar susikaupęs tik Italijos čempionatui, o visų kalbų stengiuosi neklausyti.
- Kokie vasaros planai?
- Planuojame vaikus nuvežti į Disneilendą Paryžiuje. Daugiau laiko praleisime Lietuvoje – pasiilgau tėvų, draugų. Savaitei išskrisime su žmona kur nors prie jūros. Nieko ypatingo, kaip ir kiekvienas krepšininkas.
- Kaip manote, ar rinktinei gali iškilti sunkumų olimpinėje atrankoje?
- Atranką, manau, tikrai turime praeiti. Čia net nekyla klausimų. Tiesa, lengva nebus, nes dabar visi moka žaisti. Svarbiausia, kad komanda būtų draugiška ir žaistų geriausioje formoje. Tuomet viskas bus „čiki piki“.
