57 metų lietuvio autoritetas nepaneigiamas. Jo prisibijo net šiaip jau kandūs ir landūs Rusijos žurnalistai, jo žodžio paiso CSKA vadovai, jo sprendimams paklūsta komandos žvaigždės. Kiekviena jų galėtų aikštėje kurti spektaklį, tačiau žaidimo planą braižo J.Kazlauskas.
– Treneri, buvo pranešimų, kad CSKA jus viliojo ir anksčiau. Kodėl vykti į Maskvą ryžotės tik šį sezoną? – „Lietuvos rytas” paklausė J.Kazlausko.
– Rimtai kvietė pirmą kartą, o kalbų ir tikrinimų, kaip reaguoju, visuomet pasitaiko. Kviečiamas esi tiktai tada, kai pas tave atvykst ir pasiūlo konkretų darbą.
– Jei ko nors labai geidžia, rusai neskaičiuoja pinigų ir stengiasi suteikti geriausias sąlygas. Ar CSKA išpildė visus jūsų norus?
– Tai – didelis ir labai gerai organizuotas klubas. Profesionaliausias ne tik Rusijoje, bet ir vienas profesionaliausių Europoje. Geras sąlygas turėjau ir dirbdamas Kinijoje, bet ten – kitoks žmonių mentalitetas, kita kultūra, kitokio lygio žaidėjai, todėl ir darbas buvo visai kitoks.
CSKA žaidėjams užtenka nustatyti taisykles ir rėmus, kurių jie negali peržengti, ir jie patys kuria. Jie – puikūs krepšininkai, galintys patys imtis iniciatyvos, todėl mano darbas yra sustyguoti komandinį žaidimą ir atmosferą, kad pasiektume rezultatą.
– Buvo kalbų, kad Vladimiras Romanovas jus viliojo į Kauno „Žalgirį”. Ar su Kauno klubo savininku neradote bendros kalbos?
– Jūs pirmoji manęs paklausėte apie V.Romanovą, nors teko skaityti net savo pokalbių su juo tariamas stenogramas. Niekam nieko apie tai nesakiau, bet kažkas kažką nugirdo ir parašė. Taip, kalbėjausi su V.Romanovu, bet gal jis vienaip įsivaizdavo, aš – kitaip, gal jis manęs nesuprato, aš – jo, todėl viskas ir baigėsi.
Visuomet sakau, kad geriausia dirbti namie, bet kai jau esi patyręs, ko nors pasiekęs, norisi, kad darbas dar teiktų ir malonumą. Apsvarstai įvairius dalykus – kas bus, jei nutiks taip, taip ar taip. Jei dėlionė nesusideda, atsisakai pasiūlymo. Svarbiausia, kad galimas darbdavys tavęs labai norėtų, o jei prasideda pokalbiai apie nežinia ką ir tu nelabai suvoki, ar esi reikalingas, ar turi prašytis, kad priimtų į darbą, nieko iš to nebus.
Ar esu laimingas? Man patinka darbas, kurį atlieku. Dar smagiau, kai esi gerame klube, priklausai gerai organizacijai. Bet man buvo gerai ir „Žalgiryje”, ir „Lietuvos ryte”, ir Lietuvos, Kinijos ar Graikijos rinktinėse. Į krepšinį pastaruoju metu apskritai žiūriu kaip į pramogų pasaulį, ir profesionalusis sportas yra jo dalis. Europoje dar šiek tiek svarbus ir pats krepšinis, pergalės, o NBA iš viso tapo šou.
– Sekdamas serbų trenerių pavyzdžiu į Maskvą surinkote lietuvių būrį: be R.Šiškausko ir D.Lavrinovičiaus, CSKA dar dirba fizinio rengimo treneris E.Kandratavičius ir skautas B.Mitkevičius.
– Pasitikiu šiais žmonėmis, todėl juos ir surinkau. Dėl Beno sezono pradžioje dar abejojau, nes mažai jį pažinojau, bet tų abejonių greitai neliko. Jis žvėriškai greit kyla karjeros laiptais ir visi juo Maskvoje labai patenkinti. Kai atėjau į CSKA, skautų raportai buvo mėtomi ar prirašinėjami, jų parengtos vaizdo medžiagos niekas nežiūrėdavo. Dabar prie Beno raportų visi puola, skaito, žiūri, domisi ir dar klausimų užduoda.
– Garsėjate griežtumu ir reiklumu, bet ar, pavyzdžiui, bendraudamas su tokiu žaidėju kaip CSKA superžvaigždė A.Kirilenka, nesate jam nuolaidesnis?
– Per daug seniai esu krepšinyje, kad pasikeisčiau. Turiu savo taisykles ir reikalauju jų laikytis. Geras treneris turi reikalauti, kad žaidėjai atliktų jo schemas ir gindamiesi, ir puldami. Jei krepšininkai jų nevykdo ir pralaimi, vadinasi, komandoje kažkas blogai dėl drausmės ir tvarkos. Jeigu vykdo, bet vis tiek pralaimi, treneris žiūri, ką reikėtų keisti.
Duok Dieve, kad visi būtų tokie drausmingi ir draugiški kaip A.Kirilenka. Bet taip pat smagu būdavo dirbti ir su Arvydu Saboniu Lietuvos rinktinėje ar Yao Ming’u Kinijos rinktinėje. Didelės žvaigždės įlieja teigiamų dalykų net į treniruočių rutiną. Žaidėjams gyvenime esu vyresnysis draugas, pasikalbame apie daug dalykų. Tik aikštėje reikalauju laikytis drausmės.
