Apie tai, kad po Europos krepšinio čempionato jis gali nelikti treniruoti rinktinės, nors praėjusiais metais pasirašė ketverių metų sutartį – iki Rio de Žaneiro olimpiados, J.Kazlauskas užsiminė dar būdamas Slovėnijoje. „Tie ciklai yra toks dalykas – nusiraminimui ir visa kita. Jeigu viskas sekasi, tada tave aukština, jeigu ne – tai tada purvais apipila. Ciklai yra spaudai, žmonėms, žurnalistams. Mano kredo yra toks – aš savo duoklę Arvydui atidaviau ir daugiau niekam nesu skolingas“, – prieš finalą kalbėjo J.Kazlauskas. Paprašius paaiškinti, ką reiškia skolos grąžinimas Arvydui Saboniui, Lietuvos rinktinės treneris atsakė: „Jis grįžo ir metus man padėjo, dabar aš jam padėjau. Tokia ir duoklė.“
Ketvirtadienį LRT laidoje „Dėmesio centre“ J.Kazlauskas sakė, kad jo ateitis rinktinėje bus sprendžiama spalio 2 dieną, kuomet įvyks Lietuvos krepšinio federacijos posėdis. Jis kol kas nenorėjo prognozuoti, ar liks treniruoti rinktinę.
– Gerbiamas treneri, kaip suprasti Jūsų užuominas apie grąžintas skolas Arvydui Saboniui?
– Taip ir reikėtų suprasti. Skolas visada reikia atiduoti. Dar prieš keturiolika metų Arvydas buvo pareiškęs, kad išeina iš rinktinės ir aš tada prisikalbinau, kad jis padėtų Europos čempionate. Jis grįžo, padėjo rinktinei patekti į Olimpiadą ir nuo to laiko vilkosi mano skola. Dabar jis tapo krepšinio federacijos prezidentu ir sakė, kad yra problemų: kartų kaita, nauja karta dar neįsibėgėjusi, reikia padėti. Grįžau, padėjau ir skolą grąžinau.
– Ir ką tai reiškia?
– Bus krepšinio federacijos posėdis spalio 2 dieną, bus vertinamas darbas, visa kita, dalyvaus A.Sabonis, kiti, kurie buvo su mumis čempionate – Paulius Motiejūnas – ir jie kalbės už mus, už komandą. Pamatysim, kokie bus posėdžio rezultatai.
– Tačiau viskas juk aišku: rezultatai geri, kamuolys Jūsų pusėje, ar dar yra ką vertinti?
– Rezultatai galėjo būti ir kitokie po rungtynių su Bosnija ir Hercogovina. Gerai, kad pavyko susikaupti, rasti sprendimus, susiimti. Bet visko galėjo būti…
– Jūs greičiausiai po rungtynių su bosniais supratote, kad šis darbas Jums kainuoja per daug nervų?
– Žinoma, kainuoja. Čia viskas yra kaitaip. Man teko dirbti ir su Kinijos, Graikijos rinktinėmis, o čia – kitaip. Tai ir sentimentai, didžiulė atsakomybė. Anksčiau, kai prieš daug metų dirbau su rinktine, dar žiniaskaida nebuvo tokia aktyvi, gal interneto nebuvo, tačiau dabar tai – milžiniška atsakomybė. Prieš imantis tokio darbo reikia labai gerai apsvarstyti šiuos dalykus.
– Jūs anksčiau netikėjote, kad gali būti toks spaudimas ir kad kelias savaites užimsite svarbiausiais pareigas Lietuvoje?
– Gerai pastebėjote. Prie spaudimo esu įpratęs, visą gyvenimą jį patiriu. Tačiau ne tai svarbu. Yra dalykų, apie kuriuos dar ankstoka kalbėti. Be spalio 2 dienos aš jų neatskleisiu.
– Ar tuo norite pasakyti, kad padarėte viską, ką norėjote, ir išeisite?
– Suprantu, ką norite iš manęs išpešti, bet dar neatsakysiu.
– Paklausiu kitaip. Lapkritį Jums sukaks 59 metai. Ar esate sau pasakęs: Jonai, ateina laikas – gal jau užteks?
– Kol man šis darbas teikia malonumą, kol po pralaimėjimų negaliu užmigti ir džiaugiuosi po pergalių, reiškia, dar nesu susidėvėjęs šiame darbe ir jį dirbsiu. Kiek ilgai, nežinau. Kai pajusiu, kad darbas man nebemalonus – išeisiu. Bet kol kas man malonu.
O čia buvo užsakyta pora straipsnių, kuriuos greičiausiai užsakė žmonės, dirbantys Lietuvos krepšinio federacijoje. To negali būti, nes buvo suorganizuotas kenkimas komandai.
– Kalbamės Jūsų sodyboje. Ar Jūs galėtumėte ištisus metus čia būti – grybauti, žvejoti, pjauti žolę?
– Gal porą mėnesių ir galėčiau, po to vėl norėčiau dirbti, ką moku. Nors ne paslaptis, kad labai išgyvenu po nesėkmių, pavyzdžiui, po pralaimėjimo Eurolygoje su CSKA.
– Tai buvo vienas skaudžiausių pralaimėjimų Jūsų karjeroje?
– Visi skaudūs. Tačiau nėra trenerio, kuris nebūtų pralošęs. Pavyzdžiui, garsusis Željko Obradovičius yra laimėjęs daugiausiai titulų, bet jis yra porą kartų labai nusvilęs Olimpinėse žaidynėse rungtyniaujant su Lietuvos rinktine 2000 metais, po to 2008 metais žaidžiant su Kinijos rinktine. Taigi visų trenerių karjeroje pralaimėjimų yra, ir kitaip negali būti. Kai žaidžia 24 komandos, laimi tik viena – likusios 23 nusvyla. Štai ir šių metų čempionate finalinės rungtynės su prancūzais. Ne mūsų buvo rungtynės. Jie mėtė iš kur norėjo, kaip norėjo, o mums niekas nesisekė.
– Aukso medalis tose rungtynėse pabėgo jau antrajame kėlinyje. Kas atsitiko?
– Reikėtų dar paanalizuoti. Arba per daug jaudinomės, gal motyvacijos pritrūko, prancūzų motyvacija buvo keturguba, ypač po pralaimėjimo mums grupėje. Be to, jie turėjo tokių žaidėjų kaip Tony Parkeris, Nicolas Batumas, Borisas Diaw, kurie jau daug praėję, daug kartų nelaimėję, kurie susivaldo ir žino, kaip siekti tikslo. O mūsų žaidėjai per daug jaudinosi.
Tos kelios minutės antrame ketvirtyje, kai žaidė jauni žaidėjai, mums buvo labai nesėkmingos, bet 40 minučių su vienu penketu nesužaisi – reikia ieškoti išeičių. Prabėgs šiek tiek laiko – dar kartą peržiūrėsiu šias rungtynes, paanalizuosiu ateičiai.
– Prancūzų žiniaskaida džiaugėsi, kad antrame kėlinyje Jūs ant suolelio pasodinote Liną Kleizą ir tai buvo prancūzų rinktinės raktas į sėkmę.
– Negali L.Kleiza žaisti tokio lygio rungtynių visas 40 minučių. Tai neįmanoma. Ir jie nežaidė visą laiką su Batumu ar Parkeriu. Turėjau leisti L.Kleizai nors šiek tiek pailsėti. Aišku, nedėkingos buvo tos minutės. Kita vertus, neturiu teisės nepasitikėti ir kitais, juolab, kad tie kiti per ankstesnes rungynes įrodė, kad L.Kleiza gali pailsėti.
– Po pusfinalio rungtynių Jūs prabilote apie A.Saboniui grąžintą skolą; suprask, savo darbą beveik atlikote. Ar migla dėl Jūsų ateities nesukėlė šiokios tokios sumaišties komandoje?
– Buvo mano atžvilgiu užpuolimai spaudoje. Manau, reikėjo palaukti čempionato pabaigos, nes tai kenkia ir komandai.
– Jūs labai reaguojate į tai, kas rašoma?
– Komanda reaguoja. Juk treneris – kaip generolas armijoje. Kai duodamas pagrindas juo abejoti, tai kaip komanda gali trenerio nurodymus vykdyti? Juk vyksta mūšis. Ir tai yra didelė problema, bet ji ne manyje.
– Buvote supykęs?
– Aš ir dabar pykstu. Juk šitaip negalima elgtis rungtynių metu.
– Kas buvo įvykę?
– Tai net nebuvo kritika – buvo noras pakenkti. Jeigu būtų kritika, būtų kita kalba. Žurnalistai rašo, ekspertai kalba apie rungtynes, ir tai yra normalu. O čia buvo užsakyta pora straipsnių, kuriuos greičiausiai užsakė žmonės, dirbantys Lietuvos krepšinio federacijoje. To negali būti, nes buvo suorganizuotas kenkimas komandai.
– Apie kokius straipsnius Jūs kalbate?
– Juose buvo teigiama, kad treneris niekam tikęs, šioks ir anoks. O jeigu žaidėjai ima abejoti treneriu, tai kaip jie gali klausyti jo nurodymų? Daugiau nebenoriu kalbėti šia tema.
– Treneri, esate kalbėjęs, kad visuoemenė per daug tikisi iš jaunų žaidėjų – Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno. Ar jie dar nesubrendę imtis lyderių vaidmens?
– Visuomenės lūkesčiai teisingi, tačiau kiekvienas vaisius turi subręsti. J.Valančiūnas rinktinėje kovojo antrą kartą, Donatas – pirmą, tad nereikėjo tikėtis, kad jie kalnus nuvers. Žinoma, ateityje šis tandemas bus labai galingas ir sudarys mūsų rinktinės pagrindą, o kol kas viltis, kad jie visus aploš, dar per anksti.
– Robertas Javtokas, broliai Lavrinovičiai jau prie veteranų. Kalbant apie kitus metus, Jūs į rinktinę žiūrėtumėte drąsiau ar su nerimu?
– Šie metai buvo labai svarbūs tuo, kad galėsime kitąmet žaisti Pasaulio čempionte. Po jo bus Europos čemionatas, kuriame turėsime iškovoti teisę žaisti Olimpiadoje. Tad dabar krepšinio federacija turi nuspręsti, kokia rinktinė žais Pasaulio čempionate. Ar ji bus dar jaunesnė, kad būtų šuoliukas į kitą Europos čempionatą ir Olimpiadą, ar dar reikėtų pabandyti laimėti su dabartine komanda.
– O ką Jūs apie tai manote?
– Jeigu mums Olimpiada svarbu, reikėtų išplėsti komandą ir pritraukti dar daugiau jaunų žaidėjų. Tačiau ar jų yra?
Esu apie tai ne kartą kalbėjęs. Yra trys įdomūs vaikinukai ir reikėtų pasižiūrėti, kaip jie dirba, su kuo dirba. Pavardžių kol kas neminėsiu, nes yra jų tėvai, agentai, klubai. Dėl to surasti bendrų taškų nėra lengva. Gerai, kad pora vaikinukų yra ir „Žalgiryje“, tačiau labai svarbu neapsirikti, ne iš visų užauga, ko norime.
Mes stengėmės, kovėmės, rodėme pyktį. Manau, padarėme, ką galėjome.
Tik dviem krepšininkams Lietuvos krepšinio istorijoje pavyko be skausmo pereiti iš jaunių komandos į vyrų – Modestui Paulauskui ir A.Saboniui. Kitiems, netgi Šarūnui Marčiulioniui, teko šiek tiek palaukti.
– Gerbiamas treneri, ar Jūs jau galite aiškiai pasakyti, kas nulemtų Jūsų sprendimą dėl tolesnio darbo rinktinėje?
– Kol kas negaliu pasakyti, reikia palaukti spalio 2 dienos ir federacijos posėdžio. Dabar nereikėtų karščiuotis, panikuoti ir spėlioti.
– Ar esate pateikęs sąlygų kad ir A.Saboniui?
– Taip, esame su Arvydu apie tai kalbėję, bet nenoriu bėgti įvykiams už akių.
– Užsiminėte apie povandenines sroves. Ar gali būti, kad federacijos generalinis sekretorius (Mindaugas Balčiūnas, – red. past.) yra kliūtis?
– Nenoriu minėti pavardžių, dar per anksti.
– Ką sako Jūsų nuojauta? Jūs liksite ar ne?
– Vidinis balsas kol kas tyli, nes gerai leidžiu laiką sodyboje su anūkais. Kol kas noriu pailsėti. Manau, kad savo darbą atlikome gerai. Ar buvome geresni, ar blogesni – galime ginčytis. Tačiau mes stengėmės, kovėmės, rodėme pyktį. Manau, padarėme, ką galėjome. Kol kas ilsiuosi, o spalio 2 dieną vėl išskrendu darbuotis.
