Po pastarojo komandos pralaimėjimo Stambulo „Galatasaray“ komandai „VIČI-Aisčių“ vyriausiojo trenerio Manto Šerniaus asistentė, buvusi krepšininkė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė neskubėjo su žaidėjomis eiti į persirengimo kambarį.
Viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių kelias akimirkas tylėdama sėdėjo ant atsarginių žaidėjų suolelio.
„Ne pirmos tokios rungtynės, – liūdnai juokavo J. Štreimykitė-Virbickienė paklausta, ar pavyko užmigti po pralaimėjimo. – Žinoma, pavyko. Aišku, minčių buvo visokių, bet tai normali reakcija, tai darbo dalis. Po tokių rungtynių analizuoji, galvoji ir viskas.“
– Kodėl „VIČI-Aistėms“ šis Eurolygos sezonas klostosi taip nesėkmingai?
– Tai yra uždaras ratas. Tai daugiau psichologiniai dalykai. Mes ir taktiškai ir techniškai kiek galime susitvarkome, bet pralaimėjus vienerias rungtynes, pralaimėjus antras, pralaimėjus toms komandoms, prieš kurias buvo galima laimėti, atsiranda nepasitikėjimas, spaudimas iš išorės, kiekviena pasidaro spaudimą iš vidaus. Tas spaudimas kelia įtampą, o jei ateini žaisti jausdama įtampą, tai abejoji savimi, abejodama priimi sprendimus, bet kuris sprendimas priimtas abejojant dažnai gali būti neteisingas. Taip atsiranda klaidos, kartais iš tokių situacijų, kur nereikia nei meistriškumo, nei labai didelio talento. Aukštą meistriškumą ar didelę patirtį turintys žmonės iš tokios krizės išeina anksčiau, bet mes turime žaidėjų, kurios pirmus ar antrus metus Eurolygoje. Joms sudėtingiau, nes po kiekvienų pralaimėtų rungtynių ateina vis didesnė įtampa, nusivylimas, nepasitikėjimas savimi. Aišku, tada ir treneriai nebūna patenkinti nei savimi, nei jomis. Uždaras ratas.
– Tai žaidėjos šiuo metu yra psichologiškai palūžusios?
– Joms sunku psichologiškai. Kaip aš sakau, šis žaidimas turi teikti malonumą tiek žaidžiant, tiek žiūrint. Tai yra žaidimas, kurį mes galbūt per daug sureikšminame. Kai jis netenka malonumo, tampa sunkiu darbu. Dirbant sunkų darbą ir nejaučiant malonumo, išeina nei šis, nei tas. Gal per daug lieka to, kas buvo. Tų rungtynių, kurias pralaimėjome – nesugrąžinsime. Tai praeitis, kurios pakeisti negali. Žinoma, reikia analizuoti klaidas, bet nereikia už jų užsikabinti. Reikia žiūrėti net ne į ateitį, bet į šiandieną. Šiandien kuriam rytojų.
– Treneris Mantas Šernius po pralaimėtų rungtynių „Galatasaray“ komandai sakė, kad komanda pasiekė dugną, nuo kurio arba atsispirs, arba jame ir liks. Vis dėlto kitą savaitę laukia rungtynės su kitomis grupės lyderėmis Valensijos „Los Casares“ krepšininkėmis. Kaip nuteikti komandą esant tokiai situacijai?
– Mes išbandėme daug dalykų. Manau, kad jų nereikia nuteikti, žaidėjos pačios žino rungtynių svarbą, savo atsakomybę ir profesionalumą. Pasikartosiu, bet tai turi būti darbas, kuris teikia malonumą tiek treniruotėse, tiek rungtynėse. Aš praėjau tą kelią, žinau, kad jei tai neteikia malonumo – bus labai sunku, nes yra didelis fizinis krūvis, pergalės, pralaimėjimai, daug dalykų dėl to turi aukoti, turi tuo gyventi. Tai yra gyvenimo būdas ir joms pačioms reikia tai suprasti.
Aukštą meistriškumą ar didelę patirtį turintys žmonės iš tokios krizės išeina anksčiau, bet mes turime žaidėjų, kurios pirmus ar antrus metus Eurolygoje.
– Kaip manote ar vis dar realu prasibrauti į kitą etapą?
– Rytojų kuriame šiandien. Ką pasidarysime šiandien, turėsime rytoj, ką padarysime rytoj – turėsime poryt ir taip mažais žingsneliais judėsime į priekį. Šiuo metu mums nereikia puoselėti didelių tikslų, reikia kiekvieną dieną po truputį tobulėti ir jokiu būdu savęs nespausti. Rezultatas būna toks, koks turi būti, kiek darbo įdedi, tiek ir gauni. Turime situaciją vertinti realiai, pagal tai, kokios komandos atvažiuoja ir ką mes turime. Meistriškumas per du mėnesius neatsiranda, tam reikia daug darbo ir laiko.
Europos taurės turnyre rungtyniaujančiai Klaipėdos „Lemminkainen“ taip pat nesiseka. Komanda dar nėra iškovojusi nė vienos pergalės.
– Kaip manote, kokios kolegių nesėkmių priežastys?
– Čia ta pati priežastis visoje Lietuvoje, ypač moterų krepšinyje. O ką vyrams labai sekasi? Visi neblizgame. Taip jau yra, nes geriausi lietuviai yra išvažiavę, turime jaunimą, kurį auginame. Gal jaunimui truputį per anksti... Neturime pasirinkimo. Turime tai, ką turime. Jei būtų didesnė konkurencija, didesnis pasirinkimas, gal būtų kitaip.
– Paminėjote vyrus. Kauno „Žalgiriui“ pavyko namie įveikti Malagos „Unicaja“ ir iškovoti antrąją pergalę. Gal reiktų ir iš moterų tikėtis tokio rezultato žaidžiant su ispanėmis?
– Laukti galime daug ko. Reikia į viską žiūrėti ramiai ir paprastai. Tai yra žaidimas. Pralaimėjus rungtynes nepralaimėsi nei žemės, nei gyvybės ir nemirsi, kaip kare. Gyvenimas tęsiasi, nesvarbu išloši ar praloši. Jei ateini į rungtynes be streso, viskas pavyksta laisvai. Laisvi judesiai, kitokie sprendimai.
– O kai pati žaidėte taip pat ramiai reaguodavote į pergales ir pralaimėjimus?
– Viskas ateina palaipsniui. JAV buvo sezonas, kuriame pralošėme 11 rungtynių iš eilės. Ten rungtynės eina po rungtynių, per savaitę po dvi–tris būna, nespėji analizuoti, praktiškai tik treniruojiesi ir žaidi, nebelieka laiko mintims. Tai arba susitvarkysi pati, arba su tavimi susitvarkys situacija. Psichologinius dalykus žmogus visada turi tvarkytis pats.
