„Žinoma, šiuo metu esu atitolęs nuo darbo su jaunimu praktikos, dirbu vyrų krepšinyje. Bet šios veiklos pasiilgstu – čia mažiau spaudimo, daugiau vietos išradingumui, tobulinant jaunųjų krepšininkų žaidimo techniką“, – pasakojo buvęs „auksinės“ 1992-ųjų metų gimimo kartos rinktinės vairininkas.
Net ir dirbdamas Klaipėdoje, K.Maksvytis, pakviestas kolegų, dirbančių su jaunimu, randa laisvo laiko grįžti prie savo pirmojo, kaip trenerio, darbo etapo – padeda ugdyti krepšinio abėcėlę kremtančius vaikus ir paauglius. Šią vasarą, birželio 22–29 dienomis, Kretingoje gimęs strategas taps vienu iš talentų stovyklos „Talent Camp“ trenerių bei dalins patarimus penkiolikos metų amžiaus bei jaunesniems krepšininkams.
K.Maksvytis specialiame interviu pasidalijo mintimis apie sugrįžimą prie savo, kaip trenerio, karjeros pradžios, apie naujosios strategijos diegimą Lietuvos jaunimo krepšinyje bei talentingosios 1992-ųjų metų gimimo kartos krepšininkų savybes.
– Treneri, iki atėjimo į vyrų krepšinį, ilgą laiką dirbote su jaunimu ir padėjote išugdyti ne vieną gabų Lietuvos krepšininką. Kiek dabar savo laisvo laiko skiriate domėjimuisi tuo, nuo ko pradėjote stratego karjerą?
Žinoma, dabar mano sąsajų su jaunimo krepšiniu yra likę mažiau.
– Žinoma, dabar mano sąsajų su jaunimo krepšiniu yra likę mažiau. Kaip bebūtų, esu perėjęs visas darbo su krepšininkais pakopas – nuo jaunučių iki vyrų krepšinio, todėl esu susidaręs nuomonę apie žaidėjo paruošimą. Iki šiol domiuosi darbu su jaunimu, nes ir dabartinėje mano komandoje – „Neptūne“ – retkarčiais sulaukiame jaunų, perspektyvių krepšininkų.
– Dirbdamas su įvairaus amžiaus jaunimu, tikriausiai susidūrėte su nemenkais iššūkiais. Kokios yra didžiausios kliūtys, pasitaikančios šiame darbe?
– Išlieka ta pati problema, kurią Lietuvos krepšinio pasaulyje siekiama išspręsti – šiuo metu per daug orientuojamasi į greitą rezultatą, todėl nukenčia ateities pergalės. Ilgą laiką didžiausias dėmesys buvo skiriamas komandinio žaidimo propagavimui, dėl to kentėjo individualios kai kurių krepšininkų savybės. Jauniems žaidėjams derėtų parengti individualias užduotis tiek gynyboje, tiek puolime, jei mes galvojame apie pajėgių krepšininkų ruošimą nacionalinei rinktinei.
– Ar galime tikėti, kad taikant naująją strategiją užauginsime daugiau talentų, kurie stipriausiuose klubuose bus vieni pagrindinių žaidėjų būdami dar jaunesni?
– Jeigu mes norėsime, kad jaunas krepšininkas būtų lyderis profesionaliame klube, galime pažeisti visą žaidėjo ugdymo metodologiją. Priešingai, reikėtų nespartinti žaidėjo mokymo proceso ir per anksti jo nesiųsti į aukšto lygio komandą. Krepšininkas turėtų gauti pakankamai laiko pasireikšti žemesnėse lygose – RKL, NKL. Turime neblogą Lietuvoje krepšinio lygų sistemą. Pastaruoju metu, kalbant apie individualų žaidėjų pasirodymą, rezultatai nebuvo tragiški, tik jaunimo rinktinių medalių badas visus pradėjo spausti.
Jauniems žaidėjams derėtų parengti individualias užduotis tiek gynyboje, tiek puolime, jei mes galvojame apie pajėgių krepšininkų ugdymą nacionalinei rinktinei.
– Koks galėtų būti pirmasis krepšinio mokyklų, trenerių žingsnis, keičiant komandinio ugdymo strategiją į tokią, kuri padėtų užauginti daugiau individualiai stiprių krepšininkų?
– Pritariu požiūriui, kad jaunieji krepšininkai turėtų žaisti mažiau rungtynių. Galbūt derėtų įvesti taisykles, kuriose vyrautų asmeninės, o ne komandinės gynybos sistemos. Tai taip pat galioja taikant techninius ir taktinius dalykus. Žaidėjams reikia suteikti daugiau individualių užduočių, organizuojant gynybą bei puolimą.
Kalbant apie treniruotes, žaidimo „vienas prieš vieną“ propagavimas gali būti vienas iš metodų, tačiau patarčiau vengti klaidos, kurią ir pats esu daręs – besitreniruojantis jaunimas neturėtų būti apkrautas per dideliu fiziniu krūviu ir dideliu rungtynių skaičiumi.
– Dirbote su Jonu Valančiūnu, Edgaru Ulanovu ir kitais talentingiausiais 1992-ųjų metų gimimo kartos krepšininkais. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Rokas Giedraitis, „iššovė“ kiek vėliau nei kiti. Kokios savybės išduoda, jog jaunas žaidėjas ateityje gali būti aukšto lygio krepšininkas?
– Paminėjote kelis krepšininkus, kurie skirtingai išnaudojo savo galimybes. Jonas Valančiūnas gana ilgai augo ir žaidė provincijoje – „išlindęs“ vėlesniame amžiuje tapo savo kartos žvaigžde. Rokas Giedraitis – vėlyvesnio brendimo žaidėjas, jis buvo mažiausias, vėliausiai subrendo ir savo dabartiniame „Šiaulių“ klube.
Priešingai, reikėtų nespartinti žaidėjo mokymo proceso ir per anksti jo nesiųsti į aukšto lygio komandą. Krepšininkas turėtų gauti pakankamai laiko pasireikšti žemesnėse lygose – RKL, NKL.
Tiesa, šis vaikinas tapo greitesnis, jo charakterio savybės, tinkamos žaidimui, sustiprėjo, prisidėjo sėkmės faktorius ir matome, kad krepšininkas sužydėjo. Rokas buvo žaidėjas, kuris balansuodavo ties patekimo į jaunimo rinktinių dvyliktuką riba, tačiau dabar jis tapo geresnis už daugelį buvusių komandos draugų. Tą patį tikslą galima pasiekti skirtingais keliais. Išskirčiau ir minėtą Edgarą Ulanovą, kuris ne visuomet žaisdavo brandžiai, tačiau buvo dvyliktuke, augo esant gerai krepšinio sistemai ir kantrybė davė puikių vaisių.
– Birželio 22–29 dienomis dirbsite krepšinio stovykloje „Talent Camp“. Kuo svarbios tokios stovyklos kylantiems krepšininkams?
– Dirbant su savo komandomis yra siekiama komandinių tikslų, naudojamos komandinės taktikos. Vasara yra geras laikas patobulinti individualius žaidėjų įgūdžius, jų žaidimo techniką, fizinį pasirengimą. Tai naudinga asmeniniam žaidėjo tobulėjimui, kuriam galbūt skiriama mažiau dėmesio sezono metu. Būtent stovykloje „Talent Camp“ bus kreipiamas dėmesys į asmenines žaidėjo savybes, todėl, norintys tobulėti, čia prasmingai praleis laiką.
– Ar laukiate dar vienos galimybės padirbėti su jaunaisiais talentais?
– Be abejo. Neslėpsiu, jog ilgą laiką mano svajonių darbas buvo su Kauno krepšinio mokyklos jaunimo komanda „Aisčiai“. Dabar, žinoma, esu atitolęs nuo tokios darbo praktikos, dirbu vyrų krepšinyje. Bet šito darbo pasiilgstu – čia mažiau spaudimo, daugiau vietos išradingumui, tobulinant jaunųjų krepšininkų žaidimo techniką.
