„Čia buitinės sąlygos – išties labai geros. Klubas parūpino gyvenamąją vietą, automobilį. Tikrai neturiu kuo skųstis. Laisvo laiko daug nebūna – laisvesnę dieną su asistentu aplankome kiną, o per ilgesnes atostogas stengiamės būtinai grįžti į Lietuvą. Anksčiau mėgdavau grybauti, bet dabar dėl darbo grafiko tenka šio malonumo atsisakyti. Medžiotojas ar žvejys aš tikrai nekoks. Ko labiausiai pasiilgstu čia? Žinoma, šeimos ir juodos duonos“, – taip į „Žalgirio radijo“ klausimą atsakė K.Kemzūra.
Treneris girdėjo gandą, kad jo mieste galima atrasti ne tik kai kurių lietuviškų maisto produktų, tačiau ir lietuviško alaus. Tiesa, K.Kemzūros nusivylimui, tuo įsitikinti kol kas taip ir nepavyko.
„Lietuviško kumpio, dešros, sūrio randu, nusiperku ir vartoju. Kažkas sakė, kad net alaus iš gimtinės mieste yra, bet kol kas neradau. Turbūt kiekvienas vyras kartais mėgsta pakelti bokalą. Gydytojai sakė šiek tiek pasisaugoti, bet po gerų, laimėtų rungtynių tikrai norisi.“
Vienas iš Lietuvos krepšinio didvyrių, pasirodo, yra ir aistringas gerų knygų mėgėjas: „Labai mėgstu skaityti geras knygas – tiek laisvalaikio literatūrą, tiek specifinę, susijusią su darbu. Laisvalaikiu tai geras būdas atsipalaiduoti. Žavi detektyvai, istorinės knygos. Štai Robertas Petrauskas padovanojo savo knygą apie Antrąjį pasaulinį karą.“
– Kaip pasikeitė jūsų dienotvarkė tuomet, kai Lietuvos krepšinio rinktinė sužinojo savo varžovus Europos čempionate?
– Dienotvarkė tikrai nepasikeitė, tik tapo šiek tiek lengviau spręsti įvairius klausimus. Dabar jau žinome varžovus ir varžybų datas, tad pradedame dėlioti treniruočių stovyklų, draugiškų mačų grafikus, mintyse dėlioju rinktinės kandidatų kontūrus, stebiu jų pasirodymą.
– Panašu, kad Linas Kleiza praleis Europos čempionatą. Tikimybė jį išvysti yra labai maža. Jei atsitiks taip, kad L.Kleiza nežais, kas užims jo vietą?
– Greičiausiai nieko nauja neatrasime. Labai liūdna, kad taip nutiko, bet nieko nepadarysi. Toks yra sportininkų gyvenimas. Mes linkime Linui pasveikti ir žinome, kad medikai padarys viską, jog jis kuo greičiau grįžtų į aikštelę. Versimės be jo, o kas jį pakeis, nežinia. Yra broliai Lavrinovičiai, Paulius Jankūnas, Donatas Motiejūnas, Darius Songaila. Žinoma, tik jei Darius turės motyvacijos, noro ir sveikatos padėti rinktinei.
– Kaip pasikeis komandos žaidimas be L.Kleizos?
– Linas buvo vienas tų žmonių, kurie lemiamomis akimirkomis tempė komandą į priekį. Jis puikiai išnaudodavo savo galimybes, jas kurdavo ir komandos draugams. Linas buvo ryškus pelnomų taškų lyderis, lyderis jis buvo ir už aikštės ribų. Ieškosime naujų kelių, o kažkas turės perimti lyderio naštą. Sieksime komandiniais ir taktiniais veiksmais kompensuoti Lino nebuvimą. Stengsimės visose srityse mobilizuotis...
– Kaip jūs vertinate Ispanijos žaidėjų pranešimus spaudoje, kad jų tikslas Lietuvoje – tik auksas?
– Jie turi teisę taip kalbėti, nes jų rinktinė yra labai stipri. Sirgaliai jų net nesuprastų, jei krepšininkai kalbėtų kitaip. Vis dėlto medalius reikės laimėti ne spaudoje, o aikštėje. Mes tikrai sieksime juos nugalėti.
– Lietuvos krepšinio federacija kelia rinktinei tikslą pasiekti finalą. Ar šis tikslas yra įgyvendinamas?
– Tikslus reikia kelti pačius aukščiausius ir siekti neįmanomo, kad pasiektum maksimumą. Bet žiūrėkite, mes netekome lyderio ir kas gali garantuoti, kad daugiau tokių nelaimių nenutiks? Aš noriu, kad visi būtų sveiki, kad galėtume atsirinkti tik pačius geriausius. Labai daug reikšmės turės pasiruošimas.
Viena yra žaisti tuomet, kai iš tavęs niekas nieko nesitiki, ir kita, kai visi svajoja apie finalą. Vienus žaidėjus tokia atsakomybė ir įtampa slėgs vienaip, kitus kitaip. Reikės daug padirbėti.
– Prieš kiekvieną Lietuvos rinktinės pasirodymą tarptautinėje arenoje kalbama apie Žydrūną Ilgauską. Yra reali galimybė jį išvysti šiemet?
– Kelis kartus bandžiau su juo susisiekti, bet man nepavyko. Kai pasikalbėsiu su juo, tada ir pasakysiu, kaip man sekėsi. Iš anksto nesinori daryti jokių spekuliacijų spaudoje apie šį žaidėją. Be abejonės, jis mums būtų didelė paspirtis.
– Ar savo vadovaujamame klube taip pat naudojate emociškai nuteikiančius filmus?
– Ne, kol kas dar ne (šypsosi). Rinktinėje tai darėme dėl laiko stokos, nes taktiškai nieko keisti nebuvo kada. Svarbiausia buvo mūsų emocinė būklė, o filmų ištraukos tapo ta pasiruošimo detale, kuri suteikė papildomų jėgų, agresyvumo, užsivedimo. Jei matysiu, kad to reikia ir mano klubo auklėtiniams, būtinai pasinaudosiu tokia galimybe ir čia. Nesu šios filosofijos novatorius ar iniciatorius. Pirmą kartą su tuo susidūriau atsidūręs šalia Davido Blatto.
– Kokias sąlygas turite Rusijoje, Krasnodaro ekipoje?
– Skųstis tikrai neturiu kuo. Sąlygos nėra pačios geriausios, bet ir nėra pačios blogiausios. Laukiame, kol persikelsime į naujus krepšinio rūmus, nes dabartinėje mūsų salėje žaidžia moterų ir vyrų tinklinio bei rankinio komandos. Klubo vadovybė su manimi bendrauja geranoriškai, esu jiems už daug ką dėkingas. Galbūt šiek tiek vargina kelionės, nes Krasnodaras yra Rusijos pietuose. Dažnai kelionėse praleidžiame 16 valandų, o tai atsiliepia mūsų žaidimui išvykose. Klubo vadovybė sieks pagerinti šias sąlygas, galbūt greitai skraidysime užsakomaisiais reisais.
– Po sėkmingo pasirodymo pasaulio krepšinio čempionate sulaukėte daug pasiūlymų? Susidomėjimas jumis išaugo?
– Kai susitinku su bičiuliais, jie sveikina mane, bet agentas nieko nauja šiemet nepranešė. Galbūt kitas komandas atbaidė tai, kad mano kontraktas dar tebegaliojo ir tebegalioja. Be to, dirbu su rinktine ir negalėčiau dalyvauti klubo pasiruošime. Dabar aš esu labai laimingas, kad turiu tokį darbą. Jei ir toliau tinkamai dirbsiu, tikiuosi, kad be darbo neliksiu.
– Ar jūsų komandoje yra tinginių. Kokie yra jūsų auklėtiniai?
– Na, didelių tinginių tikrai nėra. Geri vyrai čia. Visgi, kad ir koks geras žmogus būtum, kiekvienam būna juodų dienų. Kartais tenka padrąsinti, palaikyti, padėti, o kartais pabarti ar toną pakelti. Juk krepšininkai siekia ne tik užsidirbti, bet ir ką nors pasiekti. Mūsų varomoji jėga ir yra pergalės.
