30-metis T.Delininkaitis Kauno „Žalgirio“ ekipoje rungtyniavo pastaruosius du sezonus. Gynėjo sutartis baigėsi liepos 15 dieną, bet jis norėjo likti Kaune. Liepos 13-ąją krepšininkas sužinojo, kad komanda nenori pratęsti sutarties, o po kelių dienų išgirdo ir dar vieną nuviliančią žinią – Kęstutis Kemzūra neįtraukė jo į galutinį olimpinės rinktinės dvyliktuką.
„Juodosios savaitės – taip būna gyvenime. Kai viskas sukrenta į vieną krūvą, labai nesmagu. Visgi kuo tampu vyresnis, tuo darausi ramesnis. Anksčiau panikuodavau, dabar tos panikos nėra. Yra tik begalinis noras žaisti“, – 15min.lt atviravo T.Delininkaitis.
Buvęs žalgirietis šiuo metu gyvena ir individualiai sportuoja uostamiestyje. Laukdamas skambučio iš savo agento, jis nenorėjo rizikuoti ir nevyko poilsiauti už Lietuvos sienos ribų. Vis dėlto pasiūlymų iš krepšinio klubų nebuvo, kaip jų nėra iki šiol.
Kuo tampu vyresnis, tuo darausi ramesnis.
Interviu naujienų portalui 15min.lt T.Delininkaitis pasakojo, kur norėtų rungtyniauti, kaip vyko derybos su „Žalgiriu“ ir kas jam padeda nepalūžti sunkiais karjeros momentais.
– Praradęs vietą Lietuvos rinktinėje išvykote į Klaipėdą. Kiek laiko jau tęsiasi jūsų atostogos?
– Kuomet išgirdau, kad į Londoną su komanda nevyksiu dar savaitę, intensyviai sportavau. Maža ką. Toks visuomet būna trenerių prašymas, nes niekada negali žinoti, ar visi žaidėjai bus sveiki ir galės žaisti. Nuo olimpiados pradžios prasidėjo mano atostogos, o dabar tris savaites sportuoju individualiai.
– Kokias treniruočių sąlygas turite uostamiestyje?
– Rytais bėgioju, kilnoju svorius. Draugai nuomojasi salę, todėl aš mėtau į vieną krepšį. Keletą kartų teko dalyvauti „Neptūno“ fizinio rengimo treniruotėse. Gražiai mane priėmė.
– Krepšininkui svarbi ir žaidimo praktika. Jos netrūksta?
– Trūksta, bet tuo pačiu saugausi nuo kontaktinio krepšinio. Jau nesu tas jaunuolis, tad gavęs traumą, taip greitai neatsistatyčiau. Pasiilgau krepšinio, todėl noriu kuo greičiau pradėti profesionaliai žaisti.
– Stebėjote Vlado Garasto krepšinio turnyrą. Žaidėjai visada pabrėžia, kad žiūrėti, bet nežaisti, yra labai sunku.
– Taip, išbėgti į aikštelę labai norėjosi. Tiesą sakant, net pavydo seilės tįsta žiūrint krepšinio rungtynes. Du mėnesiai poilsio man per akis. Viskas, ko dabar noriu – kuo greičiau tęsti savo karjerą.
– Kas sukliudė ją tęsti Kauno „Žalgiryje“? Tiesa, kad pagrindinė to priežastis buvo finansinė?
– Tai buvo pagrindinė, bet ne vienintelė priežastis. Yra ir gilesnių dalykų, bet apie juos kalbėti nesinori. Neslėpsiu, kad komanda pasiūlė žymiai mažesnį atlyginimą, su kuriuo sutikti paprasčiausiai nenorėjau.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Rungtynių akimirka |
– Iš pradžių „Žalgiris“ paskelbė, kad sutartis nepratęsiama, bet sprendimas nėra galutinis. Kada paaiškėjo, kad Kaune neberungtyniausite?
– Tik rugpjūčio pradžioje paaiškėjo, kad mums susitarti nepavyks. Situacija buvo kebloka. Mano sutarties terminas galiojo iki liepos 15 dienos ir, kaip jie aiškino, sutarties tuomet nepratęsė todėl, kad nežinojo, kokia bus naujojo trenerio pozicija: kokią jis matys mano vietą komandoje ir pan. Pati komandos vadovybė tikino norinti mane išlaikyti ir siūlė palaukti.
– Laukėte ir tikėjotės, jog pavyks susitarti?
– Iki paskutinės minutės vyliausi, kad pavyks susitarti. Deja, nepavyko. Komanda per visą vasarą niekaip neišsprendė piniginio klausimo. Tada ir paaiškėjo, kad man teks ieškotis naujo klubo.
– Kokių pasiūlymų sulaukėte iš kitų krepšinio klubų?
– Turėjau birželio pradžioje įdomių pasiūlymų, bet „Žalgiris“ taip jau pasielgė su manimi. Norėjo, norėjo, o vėliau atsitiko taip, kad jau nebenorėjo. Tuos pasiūlymus aš atmečiau tikėdamasis, kad pavyks pratęsti kontraktą su Kauno klubu. Iki šios dienos tikiuosi, kad atsiras ta komanda, bet kol kas jokių pasiūlymų neturiu ir artėjantis sezonas man – didelis klaustukas.
Kol kas jokių pasiūlymų neturiu ir artėjantis sezonas man – didelis klaustukas.
Viskas taip užsivėlino, o dabar belieka laukti, kad galbūt kažkokia komanda norės pasistiprinti, gal kažkoks žaidėjas gaus traumą, nors niekam to nelinkiu. Bet kokią minutę tas pasiūlymas gali išlįsti, o gali būti ir taip, kad ilgai teks sėdėti be darbo.
– Esate pasiruošęs ir tokiam scenarijui?
– Gali ir psichologiškai palūžti, kai nėra darbo ir kausto tokia nežinia. Džiaugiuosi, kad esu Klaipėdoje, namuose su savo šeima. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Neišgyvenu, gal atsiras pasiūlymas, o galbūt ir ne. Apie karjeros pabaigą dar tikrai negalvoju. Yra tų smulkių traumelių, bet kiti su didesnėmis žaidžia ir nieko baisaus. Kai nebenorėsiu, tada nebegalėsiu. O dabar dar noriu. Tikrai žinau, kad galiu žaisti aukščiausiame lygyje ir būti naudingas komandai, bet ne viskas nuo žaidėjo priklauso, priklauso ir nuo trenerio, ar jam patinki, yra simpatijos, antipatijos.
– O kokie yra jūsų prioritetai?
– Noriu žaisti bent jau ULEB turnyre rungtyniaujančioje komandoje. Nesinori ant suolo sėdėti. Svarbiausia gauti žaidybinio laiko ir mėgautis savo darbu bei padėti komandai. Norisi, kad tas lygis būtų aukštesnis.
