Sporto grupė „Facebook“ tinkle. Junkis ir tu, spausk LIKE.
– Visų pirma, gal galėtum pasidalinti savo mintimis apie artėjančias rungtynes su Stambulo „Anadolu Efes“ komanda?, – M.Kuzminsko paprašė „Žalgirio radijas“.
– Ko gero mano mintys bus labai panašios kaip ir komandos draugų, nes komandoje visi apie tai kalbame, turime bendrus tikslus. Tai – ypatingai stiprus varžovas, labai gerai puola, tad teks dar aktyviau nei įprasta žaisti gynyboje... Ir, be abejonės, tikimės geriausio. Nors yra šiokių tokiu traumelių, bet juk niekad nebūna viskas tobulai ir idealiai. Džiaugiuosi, kad kol kas aš pats esu sveikas kaip ridikas.
– Jūsų laukia labai užimtas savaitgalis?
– Taip, iš karto po Eurolygos rungtynių skrisime tiesiai į Rygą ir ten jau sekmadienį žaisime su Rygos VEF komanda. Į Kauna jau nebeužsuksime, gal tik praskrisim kažkur virš jo (juokiasi – Red.).
– O dabar pakalbėkime apie klausimus, kuriuos tau pateikė „Žalgirio radijo“ klausytojai...
– Taip taip, aš jau juos peržvelgiau truputėlį...
– Sakyk, Mindaugai, ar kada išvysime Tavo dėjimą į krepšį viena ranka?
– (Juokiasi – Red.) Manau, kad išvysite. Eurolygoje gal dar teks jų palaukti, nes kai dedi su dviem rankom, tai jautiesi labiau užtikrintas, o kai su viena, tai sudėtingiau truputį, nes kamuolys ir išsprūsti gali. Bet kitose lygose pamėginsiu būtinai įdėti ir viena ranka.
– Kokio ūgio Tu buvai būdamas 13 metų?
– Hm... Turbūt vienas iš mažesnių komandoje. Aš iki kokių 16 metų buvau koks ketvirtas-penktas nuo galo pagal ūgį. Ir tik vėliau pavyko „išstypti“ truputėlį. Bet tiksliaus ūgio tikrai nepasakysiu...
– Kiek daugiausiai tritaškių esi įmetęs per varžybas ar per treniruotes?
– Per varžybas, jei jau tokiam rimtesniam lygyje, tai turbūt penki. O per treniruotes nelabai skaičiuojame mes... Kartais gal tik, jei geriau krenta.
– Kuris krepšininkas, prieš kurį tau yra tekę žaisti, yra pats „nešvariausias“? Čia, suprask, netiesiogine prasme.
– Čia ne apie smirdinčius? (Juokiasi – Red.) Yra ir tokių aišku, bet čia gal neįvardinsiu... Jeigu žaidimu, tai Lietuvoje galbūt iš „Lietuvos ryto“ – Artūras Jomantas ir Steponas Babrauskas. „Neptūno“ komandoje yra taip pat – Raimundas Danys. Bet aišku, tas nešvarumas nešvarumui nelygus. Jei viskas yra proto ribose, tai yra tarsi gudravimas.
– Jeigu „Žalgiris“ galėtų savo komandos gretas sustiprinti bet kuriuo NBA žaidėju, ką tu norėtum matyti naujuoju savo komandos draugu?
– Jeigu kalbėtume apie dabartinį laikotarpį, tai turbūt kažko iš vidurio puolėjų mums reikėtų. O žaidėją... Manau, kad Dwightą Howardą priglaustumėme į savo gretas. Ne, bet jeigu jau rimtai, tai gal reikėtų vis tiek lietuvišką komandą daryti – tai tada rinkčiausi Liną Kleizą, Joną Valančiūną.
– Jau ne pirmą sezoną žaidi „Žalgiryje“. Tad sakyk, kuo šių metų komanda tau yra ypatinga?
– Tuo, kad kol kas viską laimime (juokiasi – Red.). O jei rimtai, tai smagu, nes dažniausiai Eurolygoje nebūdavo tokios geros pradžios kaip dabar. Aišku, svarbiausia, ne kaip pradėsime, o kaip pabaigsime. Kaip ten sako – viščiukus reikia skaičiuoti pavasarį. Bet ko gero labiausiai patinka visa atmosfera. Broliai, Robertas Javtokas ir Paulius... Visi įdeda tą indėlį į gerą atmosferą. Ir legionieriai šiemet gal kiek kitokie. Būna, kad jie kartais kaip „iš kito pasaulio“, uždari, bet šie tokie bendraujantys, atviri, protingi ir intelektualūs žmonės.
– Kaip jautiesi dabar atsidūręs toje pusėje, kuomet nebe pats prašai autografų, o turi juos dalinti?
– Man tai malonu. Aš visuomet stengiuosi nevengti tų tokių dalykų, kaip autografų dalinimas, nusifotografavimas kartu. Nes pats vaikystėje rinkdavau tuos autografus ir būdavo gaila, kai negali visos komandos parašų surinkti. Dar dabar turiu nuotrauką, kur 2002 m. vykusiame Europos 20-mečių čempionate ir aš nusifotografavau su Marko Popovičiumi. Turiu ir su kitais krepšininkais nuotraukų, tad labai smagu kartais būna ir dabar jas pasižiūrėti, prisiminti tuos laikus.
– Kokią didžiausią žuvį esi pagavęs?
– Lydeką. Nedaug ji svėrė... Gal 3 kilogramus, bet kaip man – tai neblogai visai.
