Lietuvos vyrų rinktinė prastai pasirodė Europos čempionate bei olimpinėse žaidynėse ir dėl to, jog nacionalinėje komandoje beveik neliko tokio kalibro krepšininkų, kaip Artūras Karnišovas, Rimas Kurtinaitis, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas. Jau nekalbu apie Arvydą Sabonį ar Šarūną Marčiulionį. Tokių kaip jie Lietuvoje gal nebus dar šimtmetį.
Per keletą pastarųjų dešimtmečių galėjome turėti kur kas daugiau krepšinio asų, bet vieniems koją pakišo alkoholis, kitiems – tingumas, tretiems – traumos.
Trumpas R.Strašausko skrydis
185 cm ūgio Ričardas Strašauskas prieš keturis dešimtmečius SSRS jaunių čempionato rungtynėse įkrovė kamuolį į krepšį iš viršaus per 30 cm aukštesnį Ukrainos rinktinės vidurio puolėją, vėliau išgarsėjusį Vladimirą Tkačenką. Tą savo akimis matė ir Vladas Garastas. R.Strašauskas savo geriausiais laikais iš vietos pašokdavo 107 cm, o šoklumu ypač garsėjęs Valdemaras Chomičius – 87 cm.
Lietuvos jaunių rinktinės kairiarankis išsiskyrė ne tik įspūdingu šuoliu. Jis pasižymėjo puikiu metimu, fantastišku driblingu, efektingais perdavimais, geru prasiveržimu, nuostabia koordinacija, netradiciniais apgaulingais judesiais.
V.Garastui trumpai teko jį treniruoti. Pasak trenerio, R.Strašauskas visoje SSRS tarp jaunučių, jaunių amžiaus antrosios linijos žaidėjų neturėjo sau lygių. Jis buvo neįtikėtino lygio krepšininkas. Savo potencinėmis galimybėmis, talentu jis būtų buvęs geriausias visų laikų Lietuvos įžaidėjas.
Atsidūręs baudos aikštelėje R.Strašauskas mesdavo kamuolį tarp kojų varžovų „centrui“, jį pagaudavo ir paleisdavo į krepšį.
V.Garastas pridūrė, jog Ričardas aikštėje beveik neklysdavo ir iš esmės neturėjo silpnų vietų. R.Strašauskas, be abejonės, būtų žaidęs „Žalgiryje“ ir Sovietų Sąjungos vyrų rinktinėje, bet jam keliskart plyšo kelio raiščiai, paskui keletą sykių trūko meniskas. Anais laikais tokios traumos krepšininkui beveik prilygo karjeros pabaigai.
Man buvusį „Žalgirio“ dublerį kaunietį R.Strašauską keletą metų teko matyti žaidžiantį jau po traumų, kai jis žaidė Panevėžio „Lietkabelyje“. Ši komanda žaidė SSRS antroje pagal pajėgumą lygoje.
Ričardas suvokė, kad nebeloš „Žalgiryje“, todėl per treniruotes prakaito nebeliedavo. Krepšinis jam jau buvo daugiau hobis. Plačios meniškos sielos, labai draugiškas krepšininkas kartu su tuomečiais „Lietkabelio“ žaidėjais Rimu Kurtinaičiu, vidurio puolėju Virgiu Dambrausku (pastarasis jau miręs) „Čičinsko“ bare neretai išlenkdavo alaus. O kai baigdavosi alus, rasdavo ir ko nors rimtesnio.
Tačiau net ir tada „Straškė“ per rungtynes pelnydavo 15–20 taškų, atlikdavo krūvą rezultatyvių perdavimų, prasiveržęs po krepšiu kabodavo ore tol, kol varžovų aukštaūgiai nusileisdavo ant žemės, ir tik tada įmesdavo.
Kvapą gniaužiantys triukai
Nuolatinius minispektaklius aikštėje kūręs vijurkas sugedusiais dantimis buvo įvaldęs vieną kvapą gniaužiantį triuką, po kurio žiūrovams atvipdavo žandikauliai – atsidūręs baudos aikštelėje mesdavo kamuolį tarp kojų varžovų „centrui“, jį pagaudavo ir įmesdavo į krepšį. Netikite? Paklauskite buvusio „Lietkabelio“ žaidėjo, dabartinio Kėdainių „Nevėžio“ trenerio Gintaro Leonavičiaus.
 |
| Nuotr. iš knygos „Su Lietuvos vardu per Europą, per pasaulį“/R.Strašauskas (pirmoje eilėje trečias iš kairės) galėjo būti geriausiu visų laikų Lietuvos įžaidėju, bet jį sustabdė traumos |
Panevėžio sporto rūmai lūždavo nuo žiūrovų, kai „Lietkabelis“ žaisdavo SSRS pirmosios lygos čempionato rungtynes. Į Panevėžį kartais atvykdavo tuometis Kuibyševo „Strojitel“ vidurio puolėjas 245 cm ūgio Aleksandras Sizonenka.
Daugiausia R.Strašausko, G.Leonavičiaus, V.Dambrausko dėka „Lietkabelis“ dukart tapo Lietuvos čempionu. Dauguma SSRS pirmenybėse žaidusių „Žalgirio“, „Statybos“ krepšininkų rungtyniavo ir Lietuvos čempionate – jie atstovaudavo įvairioms Kauno ir Vilniaus komandoms.
Kuo baigęs karjerą tapo Ričardas? Puodžiumi. Iš molio žiesdavo puodus, savo keramikos gaminius parduodavo įvairiose Europos šalyse.
Per pastaruosius 50 metų R.Strašauskas, ko gero, buvo didžiausia užgesusi Lietuvos krepšinio žvaigždė. Po jo, mano galva, rikiuojasi du neatsiskleidę supertalentai – Alvydas Pazdrazdis ir Andrius Jurkūnas.
Sužlugdė Amerika ir traumos
„Bus antras Marčiulionis“, – taip apie A.Pazdrazdį, kai jam buvo 16–19 metų, kalbėjo daugelis krepšinio ekspertų. Tačiau jų prognozės neišsipildė.
Kretingos rajone kraudamas šieną tvirtus raumenis užsiauginęs žemaitis atvyko į Panevėžio sporto mokyklą-internatą. Susipažinome su Alvydu internato lauko krepšinio aikštelėje. Buvo drovus, tylus, draugiškas vaikinas prikimusiu balsu.
„Bus antras Marčiulionis“, – taip apie A.Pazdrazdį, kai jam buvo 16–19 metų, kalbėjo daugelis krepšinio ekspertų.
Kartą nusprendėme pažaisti vienas prieš vieną. Man kažkaip pavyko laimėti. Tačiau per metus itin darbštus ir užsispyręs A.Pazdrazdis padarė milžinišką pažangą, pirmiausia smarkiai patobulino techniką. Galėjo žaisti ir atakuojančiu gynėju, ir lengvuoju puolėju. Turėjo stiprų kūną, puikų prasiveržimą pro abi puses, neblogą metimą. Buvo tiesiog nesustabdomas. Žaisti vienas prieš vieną nebesiūliau.
Po Nepriklausomybės atkūrimo Alvydas pateko į Vilniaus „Statybą“. 1992-aisiais buvo pakviestas į Lietuvos vyrų rinktinę, žaidė Barselonos olimpiadoje.
Tada nutarė laimės ieškoti JAV ir pateko į McNeese‘o universitetą, kuriame krepšinio lygis buvo labai žemas. Tai buvo lemtinga krepšininko klaida. Nors tada Siomai buvo tik 20 metų, jis jau buvo nustojęs tobulėti. Paskui dar pabėgiojo LKL čempionate atstovaudamas Klaipėdos „Neptūnui“ ir Vilniaus „Sakalams“, bet tai jau buvo nebe tas A.Pazdrazdis.
Galbūt Alvydas būtų patekęs į aukštesnio lygio klubus, jei ne sunki kelio trauma. Kretingiškiui plyšo kryžminiai kelio raiščiai. Chirurgai blogai padarė operaciją, po kurios žemaičio karjeros kreivė vis smigo žemyn.
Antrojo T.Kukočo nesulaukėme
A.Pazdrazdis kurį laiką buvo vadinamas antruoju Marčiulioniu, o A.Jurkūnui dalis krepšinio specialistų klijavo antrojo Toni Kukočo etiketę. Ir šis apibūdinimas nebuvo laužtas iš piršto. 205 cm ūgio Andrius buvo labai universalus puolėjas: greitas, šoklus, koordinuotas, galintis pataikyti iš bet kur.
Tai, kad Europoje gali pakilti nauja žvaigždė, parodė ir 1993 metų Europos jaunių čempionatas. Jame Jono Kazlausko vadovaujami jaunieji lietuviai tapo nugalėtojais, o A.Jurkūnas buvo pripažintas naudingiausiu čempionato žaidėju. 1996-aisiais itin gabus puolėjas svariai prisidėjo ir prie Lietuvos U-20 rinktinės iškovoto žemyno pirmenybių aukso.
Tačiau paskui Andrius sustojo. Turbūt be reikalo išvyko studijuoti į JAV Klemsono universitetą. Per treniruotes nepersistengdavo. Prie krepšininko regreso prisidėjo ir traumos. Jos pasipylė, kai Klemsono universiteto treneriai liepė lietuviui priaugti svorio, kad taptu įprastu sunkiuoju puolėju.
2000-aisiais patekęs į „Žalgirį“ A.Jurkūnas kalnų jau nevertė. Vėliau dar pasiblaškė po Lenkijos, Izraelio, Austrijos, Vengrijos klubus, kol jo talentas galutinai žlugo.
Vienus sustabdė svaigalai, kitus – konkurencija
Aukščiausio lygio žaidėjais galėjo tapti Algirdas Lauritėnas, Kęstutis Godliauskas, Rimas Salys, Algirdas Vaitkus, Vytenis Masiulis, Egidijus Hakas, Algimantas Želnys, Valdas Čepas, Algis Dapkus, Alfredas Svirskis. Vieni rungtyniavo praėjusio amžiaus šeštajame, kiti – septintajame–devintajame dešimtmetyje. Beveik visi jie savo gabumus paskandino degtinėje ar aluje.
 |
| Nuotr. iš knygos „Su Lietuvos vardu per Europą, per pasaulį“/A.Lauritėnas (pirmas iš kairės) buvo vienas geriausių vidurio puolėjų visoje Sovietų Sąjungoje, bet jo karjerą sutrumpino linksmas gyvenimo būdas |
A.Lauritėnas buvo vienas geriausių SSRS vidurio puolėjų XX a. šeštajame dešimtmetyje. Su Sovietų Sąjungos rinktine dukart laimėjo Europos čempionato auksą, tapo Melburno olimpinių žaidynių sidabriniu prizininku. 1958-aisiais kaunietis tapo rezultatyviausiu SSRS pirmenybių žaidėju. Tačiau netrukus Lietuvos sporto vadovai jį už sportinio režimo laužymą metams diskvalifikavo. Vėliau „centras“, dabar jis jau miręs, buvusios šlovės nebesusigrąžino. Panašus likimas ištiko ir jo sūnų – taip pat perspektyvų „centrą“ Arūną.
Teko matyti, kaip Panevėžio „Lietkabelyje“ žaidžia K.Godliauskas. Šis superšoklus atakuojantysis gynėjas anais laikais sugebėdavo nenusileidęs ant žemės įdėti vieną, o paskui antrą kamuolį į krepšį. Tada tai buvo tikras kosmosas. Bet įspūdingų fizinių duomenų krepšininkas nuklydo šunkeliais. Už vagiliavimą net buvo atsidūręs už grotų. Kalėjimo gultus išbandė ir perspektyviu vidurio puolėju laikytas 203 cm ūgio E.Hakas. Jis gatvėje apiplėšė žmogų.
Auksinę ranką turėjo Vydmantuose 1957 m. gimęs buvęs Vilniaus „Statybos“ vidurio puolėjas 202 cm ūgio Algirdas Vaitkus. Laisvas beveik nepramesdavo. Būdamas, atrodo, 24 metų metė krepšinį. Labiau rūpėjo žvejyba ir kiti malonumai.
Treneris Antanas Sireika neleis sumeluoti: su juo kartu žaidęs vidurio puolėjas V.Masiulis mokėjo atlikti tokius efektingus „pasus“, kokius sugebėdavo dalyti tik Magicas Johnsonas ar Arvydas Sabonis.
Treneris Antanas Sireika neleis sumeluoti: su juo kartu žaidęs vidurio puolėjas V.Masiulis mokėjo atlikti tokius efektingus „pasus“, kokius sugebėdavo dalyti tik Magicas Johnsonas ar Arvydas Sabonis.
Įspūdingu šuoliu garsėjęs gynėjas R.Salys savo auksiniais laikais net buvo talentingesnis už Modestą Paulauską, bet Rimo skrydis truko neilgai. Nusileidęs ant žemės ėmė dirbti taksistu.
Savo akimis mačiau, kaip G.Leonavičius Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybėse maudydavo tuomečius „Žalgirio“ ir „Statybos“ žaidėjus. 1981 metų SSRS moksleivių spartakiados čempionai Arnoldas Masalskis ir Ramūnas Butautas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje dar buvo geresni krepšininkai už Š.Marčiulionį. Šie trys krepšininkai stiklelio nekilnojo. Tiesiog jų kūnai daugiau netraukė.
Perspektyvūs tapo vidutinybėmis
Iš jaunesnių, neberungtyniaujančių ar nebežaidžiančių profesionaliai, krepšininkų, kurių talentas dėl vienų ar kitų priežasčių sunyko, reikia paminėti Taurą Stumbrį, Audrių Gaigalą (abiem amžiną atilsį), Darių Rubštavičių, Audrių Jonušą, Egidijų Kavoliūną, Egidijų Dailydę, Antaną Vilčinską, Tadą Petravičių, Kęstutį Šeštoką, Kęstutį Marčiulionį, Saulių Raziulį, Vytautą Danelių, Marių Bašinską, Evaldą Jocį, Tomą Saltoną, Šarūną Vėlių, Matą Niparavičių, Marių Janulį ir nemažai kitų.
Iš šio ilgo sąrašo pirmiausia paminėtinas V.Danelius. Šis 204 cm krašto puolėjas 2000 metų Europos 18-mečių čempionate Lietuvos rinktinėje buvo geriausias – rinko po 16,5 taško, sugriebdavo po 9,1 kamuolio. Baigęs prestižinį Veik Foresto universitetą mėgino patekti į NBA lygą, bandė įsitvirtinti „Chimki“ klube, bet nesėkmingai. Iš perspektyvaus krepšininko greitai tapo vidutinybe. Didžiąja dalimi – dėl dažnų traumų.
Šilutiškis A.Jonušas, su kuriuo teko susidurti aikštėje, prieš ketvirtį amžiaus buvo talentingesnis už savo garsųjį kraštietį Mindaugą Timinską.
Kai Stepas Kairys vežė juos už Atlanto, A.Jonušas iškart gavo pasiūlymą, o M.Timinsko tada nekvietė nė vienas universitetas. Tačiau netikėtai Audrius nutarė likti Lietuvoje. Jis savo žaidimo stiliumi priminė Sergejų Jovaišą. Turėjo ilgas rankas, buvo gudrus žaidėjas, geras metikas, bet ilgainiui susirgo žvaigždžių liga, pasidavė vienadienėms pagundoms. Paskui jau ne kamuolį į krepšį krovė, o – sofas ir lovas Šilutės baldų kombinate.
E.Kavoliūnas turėjo bene geriausią metimą iškart po driblingo per visą Lietuvos krepšinio istoriją – pasivaręs kamuolį mokėjo itin staigiai sustoti ir žaibiškai išmesti kamuolį į krepšį. Ne tik išmesti, bet ir pataikyti.
Apsiginti nuo tokių atakų buvo velniškai sudėtinga. Ir pats tai savo kailiu ne kartą patyriau. Anykščių jaunučių, jaunių rinktinė, kurioms atstovavo Egidijus, dažnai duodavo į kaulus didžiųjų miestų komandoms.
Vėliau E.Kavoliūnas žaidė Kauno „Atlete“, bet patyrė žiaurų likimo smūgį – stiklo šukėmis smarkiai susižalojo ranką. Po šios traumos nebeatsigavo.
Anykščių garbę tada gynė ir vidurio puolėjas E.Dailydė. Rimas Girskis pasikvietė jį į „Statybą“. Planas išugdyti gero lygio „centrą“ žlugo, kai paaiškėjo, kad efektingais perdavimais išsiskyręs E.Dailydė turi širdies ydą. Medikai širdį „paremontavo“, o po kurio laiko anykštėnas autoservise jau remontavo automobilius.
Kaukolė, Š.Jasikevičius ir „mamos sūnelis“
Martynas Andriuškevičius, Darius Pakamanis, Aidas Viskontas, Saulius Kuzminskas dar žaidžia, bet jau aišku, kad jie, kaip anksčiau buvo prognozuota, nebebus aukšto lygio meistrai.
 |
| M.Andriuškevičius (dešinėje) buvo net įkėlęs koją į NBA, bet dabar netinka net vidutinio lygio Lietuvos komandoms |
NBA duonos ragavęs sudėtingo charakterio vyrukas M.Andriuškevičius dabar stato užtvaras kuklioje Lenkijos „Polpharma“ komandoje. Kalbama, kad dūmą mėgdavęs patraukti vidurio puolėjas anksčiau negarsėjo kaip sportinės drausmės geriausiai besilaikantis krepšininkas. Švelniai tariant.
Neigiamos įtakos 221 cm ūgio bokšto karjerai galbūt turėjo 2006 metais patirta sunki trauma. Jį sunkiai sužalojo komandos draugas iš dukterinės NBA lygos Dakotos „Wizards“ klubo. Amerikietis Awvee Storey kumščiu smogė lietuviui į galvą. Martynas patyrė smegenų sutrenkimą, jam įskilo kaukolė.
Kai komentuodavau Lietuvos krepšinio A lygos (dabar NKL) čempionato rungtynes, itin akylai stebėdavau Aido Viskonto žaidimą. Ir žavėdavausi. Didelis greitis, puikus driblingas abiem rankomis, geras aikštės matymas, sugebėjimas „iškišti“ efektingus paslėptus perdavimus, itin taisyklinga metimo technika, solidus pataikymas. „Dainų dainelės“ konkurso dalyvis, gitara grojantis tuometis Klaipėdos „Naftos-Uni-Laivitės“ įžaidėjas kūrybingumo nestokojo ir aikštėje.
Buvęs šio klubo treneris Dalius Ubartas prognozavo, kad A.Viskontas bus panašaus lygio krepšininkas kaip Šarūnas Jasikevičius. Neatspėjo.
Buvęs šio klubo treneris Dalius Ubartas prognozavo, kad A.Viskontas bus panašaus lygio krepšininkas kaip Šarūnas Jasikevičius. Neatspėjo. Nors su kretingiškiu sutartį pasirašė Vilniaus „Lietuvos rytas“, šiame klube gynėjas taip ir neatsidūrė.
Tingumu Aido neapkaltinsi, bet kažko pritrūko. Tikriausiai įžūlumo aikštėje. Dabartinio Utenos „Juventus“ įžaidėjo A.Viskonto, kuriam greitai sukaks 29-eri, tobulėjimą sustabdė ir prieš ketverius metus patirta žiauri kojos trauma – lūžusi pėda.
Ką tik iš Ispanijos į Prienus persikėlęs 31 metų gynėjas D.Pakamanis savo geriausiais laikais priminė R.Šiškauską. Nepaprastai šoklus, staigus, plastiškas. Su Dariumi kontraktą buvo sudaręs Vilniaus „Lietuvos rytas“, bet jis sostinėje neįsitvirtino. Rungtyniavo Ispanijos ACB lygoje – Vajadolide. Tai buvo karjeros viršūnė. Ko gero, pristigo sportinio pykčio ir juodo darbo.
Turėsime aukšto lygio „centrą“. Taip prieš dešimtmetį apie 211 cm ūgio Saulių Kuzminską kalbėjo visi. Tada 21-erių Saulius 2003–2004 m. sezone „Lietuvos rytui“ vidutiniškai pelnydavo po 10 taškų. Universalus vidurio puolėjas mokėjo žaisti ir baudos aikštelėje, galėjo pataikyti ir iš vidutinių nuotolių.
Optimizmas dėl šviesios „centro“ ateities išblėso greitai. Vilniaus ekipoje Saulius, šiuo metu atstovaujantis „Šiauliams“, neįsitvirtino. Užkulisiuose kai kurie krepšinio specialistai kalbėjo, kad Saulius – „mamos vaikelis“, kad jam aikštėje trūksta agresyvumo. Su tuo pasiginčyti sunku.
Niekaip nesužibantys talentai
Dabar – apie tuos, kurie kaip krepšininkai dar pačiame jėgų žydėjime, iš kurių dar tikimasi, kad jie bus, jei ne žvaigždės, tai aukšto lygio žaidėjai. Pirmiausia tai Šarūnas Vasiliauskas ir Žygimantas Janavičius bei Vilmantas Dilys.
 |
| Allsport nuotr./Kylančia Europos žvaigžde laikytas A.Jurkūnas tobulėti sustojo atsidūręs Klemsono universiteto (JAV) komandoje |
Dar visai neseniai „Žalgirio“ gerbėjai tryško optimizmu, kad įžaidėjai Ž.Janavičius, Š.Vasiliauskas bus tvirti komandos ramsčiai. „Prienų“ ekipos narys 24 metų Ž.Janavičius, kuriam prieš keletą mėnesių trūko kryžminiai kelio raiščiai, taip ir neišmoko normaliai varytis kamuolio dešine ranka bei veržtis pro dešinę pusę. Dar didesnė, beje, neblogai besiginančio Žygimanto spraga, kurią vargu bau ar dar galima užlopyti – prastas metimas iš vidutinių ir tolimų nuotolių.
Ž.Janavičiaus bendraamžis Š.Vasiliauskas – techniškesnis, pasižymi puikiu driblingu, taisyklingu metimu, aukštu krepšinio intelektu, bet silpnas gynyboje. Trapus kūnas neleidžia apsiginti prieš atletiškesnius oponentus. Tuo dar kartą įsitikinau, kai stebėjau Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ mačą su Talino „Kalev/Cramo“. Estijos klubo gynėjas, savo talentą pragėręs latvis Armandas Škelė tvirtesniu kūnu pagal taisykles stumdė Š.Vasiliauską ir rinko taškus.
Pasvalio ekipos treneris Mindaugas Lukošius neturi jokių priekaištų Šarūnui – įžaidėjas atsiduoda krepšiniui šimtu procentų, aria per treniruotes, dažnai lankosi štanginėje, bet fiziškai sustiprėti nepavyksta.
Skauda širdį ir dėl Martyno Gecevičiaus. Arvydo Macijausko kalibro snaiperis antrus metus iš eilės pūdo talentą ant Pirėjo „Olympiacos“ atsarginių suolo.
Kaip negailestingai bėga laikas. Nuostabius duomenis turinčiam universaliam „Lietuvos ryto“ puolėjui V.Diliui – jau 25-eri. Dėl sunkios traumos buvęs žalgirietis praleido beveik visą sezoną. Itin taiklią ranką turinčiam 208 cm ūgio krepšininkui, sugebančiam rungtyniauti ir lengvojo, ir sunkiojo puolėjo pozicijose, niekaip nepavyksta atskleisti turimo potencialo. Vilmantui būtina tobulinti žaidimą „ant ūso“, turtinti skurdų apgaulingų judesių arsenalą žaidžiant nugara į krepšį.
Skauda širdį ir dėl Martyno Gecevičiaus. Arvydo Macijausko kalibro snaiperis antrus metus iš eilės pūdo talentą ant Pirėjo „Olympiacos“ atsarginių suolo.
Akyse stovi 2009–2010 m. Eurolygos sezonas, kai M.Gecevičius „Lietuvos rytui“ vidutiniškai pelnydavo po 14,2 taško, tritaškius mesdavo 45 proc. taiklumu, atlikdavo po 3 rezultatyvius perdavimus, atkovodavo tiek pat kamuolių.
Žinoma, tuometis „Lietuvos rytas“ buvo silpnesnis nei dabartinis „Olympiacos“, bet esmė kita. Treneris Rimas Kurtinaitis tada pasitikėjo gynėju ir buvo sukūręs Martynui porą efektyvių derinių, juos įvaldęs M.Gecevičius dažnai atakuodavo būdamas laisvas.
Susirasti kitą klubą galima palinkėti ir kitam Martynui – Pociui, kuriam dangus irgi ne mėlynas. Žinoma, po kelių dešimtmečių galės girtis anūkams, kad žaidė Madrido „Real“, bet kas iš to?
„Real“ klube Lietuvos rinktinės gynėjas, dėl traumos šį sezoną neberungtyniausiantis, per dvejus metus dažniau komandos draugams padavinėjo rankšluosčius nei prasiveržimais ar tritaškiais draskė varžovų gynybą.
