– Sako, krepšinis, Lietuvos religija. Jūs atėjote iš plaukimo – ten buvo jūsų tikroji religija. Ar dabar jūs „persikvalifikavote“ į krepšinio religiją, ar šiam darbui nereikia būti šio sporto fanatiku?
– Kaip ir kiekvienas lietuvis, myliu krepšinį ir jį suprantu. Tai yra daugiau administracinis darbas. Aš labai džiaugiuosi, kad su Tomu Kučinsku galėjau atiduoti savo duoklę plaukimui. Jau galvojau baigti tokius ir panašius savo darbus, tačiau reikėjo padėti Arvydui Saboniui, pasikeitė situacija LKF, tad sutikau. Nuo 2006 metų daug esu dirbęs su krepšiniu, suprantu jį, jo sistemą, užkulisius. Be to, manęs niekas neklausia, kaip reikia žaisti. Mes stengiamės, kad rinktinėse, ne tik vyrų, bet ir moterų bei jaunimo, būtų visi geriausi krepšininkai.
– Praėjusiais metais krepšinis turėjo 8 mln. litų biudžetą. Koks bus šiemet? Ir kokį norėtumėte turėti biudžetą? Ar bus naujų rėmėjų – galiausiai, garsių firmų...
– Poreikis yra apie 9 mln. – mūsų siekis yra surinkti tokį. Tai minimalus poreikis. Turėtų būti ne mažiau kaip 3 mln. eurų, nes kokybinis lygis būtų visai kitoks, tačiau šiuo metu taupome. Biudžetas vasario 18 d. bus tvirtinamas Vykdomajame komitete, kur aptarsime visas detales, sudėliosime prioritetus ir pan. Beveik visi rėmėjai lieka tie patys, jų sumos nemažėja, o kai kur net didėja. Lietuvoje nėra daug didelių bendrovių, tad ieškome partnerių ir užsienyje.
Rėmėjai šiaip sau pinigų neduoda, jiems reikia reklamos ir kitų dalykų. Dėl centrinės pozicijos dar nesame sutarę, tad vis dar ieškome didelio partnerio užsienyje. Yra susidomėjimas iš Ispanijos, Ukrainos bendrovių, kurios ieško vietos reklamuotis pasaulio čempionate.
Rėmėjai šiaip sau pinigų neduoda, jiems reikia reklamos ir kitų dalykų. Dėl centrinės pozicijos dar nesame sutarę, tad vis dar ieškome didelio partnerio užsienyje.
Kalbant apie komandines sporto šakas, tai yra vienintelė Lietuvoje šaka, įrodžiusi savo vertę metai iš metų. Manau, kad pinigai krepšiniui turėtų ateiti tiesiogiai iš valstybės ar valstybės įmonių, nes krepšinis daug padeda Lietuvos vardo populiarumui. Taip turėtų būti ketverius metus, o jei po to kita sporto šaka įrodo savo vertę, tada kitus ketverius metus ji galėtų būti dotuojama iš valstybės biudžeto. Tuomet nereikėtų vaikščioti ištiesta ranka.
Mes dabar tikimės apie 30 proc. biudžeto iš valstybės – kitus surenkame iš rėmėjų. Pavyzdžiui, Plaukimo federacijoje rėmėjai sudaro tik apie 20 proc. biudžeto. Panaši situacija ir kitose federacijose.
– Kiek krepšinis turi turėti pinigų, kad jis nebūtų dominuojantis Lietuvoje, o kitos sporto šakos pasivytų jį populiarumu?
– Valstybėje sportui pinigų yra daug, tačiau juos reikia mokėti paskirstyti. Ko mes siekiame? Remti visus po truputį ar prioritetu laikyti geriausius sportininkus, kurie kelia valstybės prestižą, garsina šalį?
Azerbaidžane laimėjus medalį gauni garantuotą ketverių metų išlaikymą ir rėmimą iš valstybės, kad galėtum pasirengti ir kovoti toliau. Ten geriausi sportininkai laikomi nacionaliniais didvyriais, žinoma, kaip ir Lietuvoje, tačiau čia finansine prasme sportininkams yra sunkiau.
Lietuvoje kitose sporto šakose jau nuo 13-os metų gali gauti valstybės stipendiją, bet, pavyzdžiui, krepšininkas to gauti negali. Aš pats turėjau tokią stipendiją nuo 14 metų, ji buvo didesnė nei mano mamos, dirbusios medicinos įstaigoje, atlyginimas. Mano vaikui dabar tiek metų, bet jo krepšinio treniruotes apmokame mes, tėvai. Apie jaunų krepšininkų išlaikymą nėra kalbama.
– Kiek minimaliai reikia pinigų, kad LKF sugebėtų išgyventi?
– Nacionalinės rinktinės poreikis yra 5 mln. litų, kaip bebūtų keista, visi LKF darbai vertinami pirmiausia pagal šią komandą. Niekas nežiūri, kai pirmas vietas laimi jaunimo rinktinės, bet jei tik vyrų rinktinė nepasiekia bent trejetuko, iškart kyla nepasitenkinimas. 5 mln. litų biudžetas jau būtų kritinė riba. Kiekvienos jaunimo rinktinės pasirengimas kainuoja apie 200 tūkst. litų.
– Kiek kartų didesnė jūsų alga LKF už algą Plaukimo federacijoje?
– Lygiai tokia pati. Tai visuomeninės pareigos.
Nacionalinės rinktinės poreikis yra 5 mln. litų, kaip bebūtų keista, visi LKF darbai vertinami pirmiausia pagal šią komandą. Niekas nežiūri, kai pirmas vietas laimi jaunimo rinktinės.
– Praėjusių metų krizė LKF įrodė, kas jai vadovauja – viską sprendžia Jonas Kazlauskas. Jo sprendimas galutinis. Ar priimant sprendimą dėl generalinio sekretoriaus darbo J.Kazlauskas kalbėjosi su jumis? Nebijote būti tik marionete?
– Sprendimą priėmiau pasikalbėjęs su Arvydu Saboniu. Su Jonu Kazlausku pastarąjį kartą kalbėjau išvykoje į Kiniją. Kalbėjome apie ateities planus, apie 2016 metų olimpiadą. Norime, kad ten būtų mūsų rinktinė ir žinome, kokia nelaimė būtų, jei to nebūtų.
Treneris rūpinasi savo žaidėjais, sudaro kandidatų sąrašus, o federacija rūpinasi, kad jie atvyktų. Mes ieškome draudimui pinigų, užtikriname jų atvykimą į rinktinę, ne treneris tai daro. Abu dirbame savo atskirus darbus, tačiau tuo pat metu esame kolegos. Jau dėliojame pasirengimo pasaulio čempionatui gaires.
– Galima sutartis su Kinija. Buvęs LKF generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas akcentavo draugystę su Ispanijos krepšinio federacija. Jūsų pirmasis vizitas – į Kiniją. Kokius dividendus mes turėsime iš to, kad mokysime kinus krepšinio, siųsime savo rinktines pas juos? Mums to reikia?
– Mes gausime dividendus už rinktinių siuntimą į treniruočių stovyklas ir pasirengimo stovyklas. Mums tai nieko nekainuos. Ten artimiausiu metu vyks dvi jaunimo rinktinės, U-18 ir U-20. Jiems bus galimybė ten nuvykti, sužaisti kelias kontrolines rungtynes, o federacijai tai nieko nekainuos. Žinoma, tai didžiulis J.Kazlausko įdirbis. Negalėtume net pasvajoti už savo lėšas dvi savaites treniruotis ir žaisti Kinijoje.
Kinai pardavinėja savo krepšinio vardą ir įvaizdį, o Kinijoje Lietuvos krepšinis yra didelis vardas ir prekės ženklas. Kinai taip pat nori atvežti savo sportininkus treniruotėms į Lietuvą ir už tai susimokėti.
Turėsime stiprias aštuonias komandas, kurios vasarą treniruosis Lietuvoje, tad bandysime daryti, kad rinktinei nereikėtų važinėti po pasaulį. Tai turėtų būti Australija, Naujoji Zelandija, galbūt Kinija – esu beveik įsitikinęs, kad jie žais pasaulio čempionate. Jei tikrai taip bus – jie stovyklaus Lietuvoje ir rungtyniaus čia. Jie stebisi, kaip tokia maža šalis taip gerai žaidžia krepšinį, todėl nori iš mūsų mokytis. Siųsti pas mus seminarams trenerius, teisėjus, net sporto medikus.
Dabar deriname visus niuansus, tad sutartį pasirašyti turėtume apie kovo mėnesį. Yra dar nemažai niuansų, norime į pasirašymą įtraukti Yao Mingą (NBA karjerą dėl traumų baigęs legendinis kinų krepšininkas, – red. past.), J.Kazlauską, A.Sabonį, Kinijos krepšinio federacijos prezidentą.
Krepšinis Kinijoje yra viena populiariausių sporto šakų – tai labai didina susidomėjimas NBA. Pirmą kartą Kinijoje krepšinio biudžetas peržengė futbolo biudžetą. Lietuvai tai vien prestižo prasme yra didelis įvykis – tokia maža valstybė bendradarbiaus su tokia galinga.
– J.Kazlauskas jau įrodė, kad trenerių eksportas padeda valstybės krepšiniui. Treneris paskui save atsivilioja kitus trenerius, žaidėjus. Ar LKF planuose yra trenerių eksportas į kitas šalis?
– Be abejo, J.Kazlausko buvimas Kinijoje suteikia labai gerą įvaizdį lietuvių treneriams. Kai jis dirbo su Kinijos rinktine, pirmą kartą ji olimpiadoje pasiekė aštuntuką, o baigus J.Kazlauskui treniruoti rinktinę, Azijos čempionate jie liko tik ketvirti. Dabar renkamas naujas treneris ir kinai sako, kad jam bus labai sunku – visi jį lygins su J.Kazlausku.
Ten kiekviena komanda turi po du NBA lygos žaidėjus, tad jų krepšinis gerėja, klubų biudžetai dideli, rinka didžiulė. Kai mes atvykstame žaisti draugiškų rungtynių, tribūnos būna pilnos, net žaidžiant su jaunimo rinktinėmis.
Žaidėjų mes visų neišvešime ten – jų komandos turi tik po du legionierius ir jie bet ko neima. Reikia būti aukšto lygio krepšininku, kad kinai tau mokėtų didelius pinigus.
Tas pats ir su treneriais – reikia įrodyti savo klasę. J.Kazlausko komandoje dirba Virginijus Mikalauskas, kuris yra fizinio rengimo treneris. Po truputį tokie dalykai vyksta, tačiau bet kas ten dirbti nenuvyks.
Labai norėčiau, kad prie krepšinio populiarinimo prisidėtų ir Ramūnas Šiškauskas.
– Grįžkime į Lietuvą. LKF vadovas M.Balčiūnas nustūmė nuo krepšinio reikalų ne vieną garsų praeityje krepšinio žmogų. Turite planų sugrąžinti prie vadovybės Šarūną Marčiulionį?
– Bendraujame su visais, taip pat ir su Š.Marčiulioniu, kalbame apie krepšinio padėtį Lietuvoje. Tokius žmones bandysime įtraukti per įvairias LKF komisijas, kurios jau po truputį formuojamos. Tokie krepšinio žmonės, kurie norės dirbti ir dalytis patirtimi, galės tai daryti. Labai norėčiau, kad prie krepšinio populiarinimo prisidėtų ir Ramūnas Šiškauskas.
– Ar šiais metais būtų galima tikėtis draugiškų rungtynių tarp Lietuvos ir JAV krepšinio rinktinių?
– Jau pavėlavome – tai reikėjo derinti praėjusiais metais. Pasaulio čempionatas vyksta Europoje ir taip būna retai. Ateityje planuojame atsivežti arba NBA komandą, arba JAV rinktinę, tačiau šie planai – ateičiai.
– Kiek tai kainuotų?
– Priklausomai nuo sąlygų, kokios žvaigždės ten būtų, ar pavyktų parduoti TV teises. 2008 m. man sakė, kad tai kainavo 2–4 mln. JAV dolerių.
– Jau greitai bus traukiami pasaulio krepšinio čempionato burtai. Kokių valstybių rinktinių jūs nenorėtumėte į vieną grupę?
– Jeigu mes norime uždirbti pinigų iš reklamos – reikia stipresnių varžovų. Čia geriau klausimas – treneriui. Žinoma, niekas nenori susitikti su JAV, bent iki finalo, bet manau, kad turėtume būti aukščiausiame krepšelyje ir pradžioje nesusitiksime su Ispanijos ekipa.
– Jei J.Kazlauskas ir vėl atsistatydintų iš rinktinės trenerio posto – ką siūlytumėte į jo vietą?
– Generalinis sekretorius balso neturi – tai tvirtina Vykdomasis komitetas. Ten yra 18 narių ir aš galėčiau nebent kažką rekomenduoti. Mes turime ketverių metų projektą iki 2016 olimpiados – tai yra didžiausias mūsų tikslas ir tuo reikia rūpintis jau šiandien. Manau, kad J.Kazlauskas šiandien yra geriausias treneris nuvesti rinktinę į olimpines žaidynes.
Manau, kad J.Kazlauskas šiandien yra geriausias treneris nuvesti rinktinę į olimpines žaidynes.
– Buvęs LKF generalinis sekretorius M.Balčiūnas susipyko su „FIBA Europe“ vadovybe – buvo bandoma net kelti revoliucijas. Kaip dabar – tęsite šį darbą? Ką apskritai dabar apie Lietuvą galvoja šioje organizacijoje?
– Bendraujame ir su „FIBA Europe“, ir su pasauline FIBA organizacija. Mūsų pozicija yra paprasta – LKF visada nori žinoti, kur eina krepšinis. Braukiame brūkšnį ir užmirštame, kas buvo. Reikia, kad sprendimai nenustumtų krepšinio į šalį. Darbiniai santykiai yra geri ir nuoširdūs. FIBA nori, kad atrankos varžybų į 2015 Europos čempionatą burtų traukime dalyvautų ir A.Sabonis.
– Apie savo pasitraukimą iš rinktinės neoficialiai jau pasakė Linas Kleiza. Turite papildomos informacijos? Kas dar baigs savo karjerą rinktinėje? Jūs domitės tuo?
– Dabar yra klubinis sezonas ir žaidėjai rūpinasi savo žaidimu komandose, kur jie uždirba pinigus. Rinktinė yra kitas dalykas – jie čia žaidžia per atostogas už dyką. Paprasti žmonės kasmet atostogauja po mėnesį, o krepšininkai tokią galimybę, jei žaidžia rinktinėje, praranda.
L.Kleiza ir J.Kazlauskas tai žino geriausiai, bet, manau, kad apie tai dar per anksti kalbėti. Aš nei paneigti, nei patvirtinti to negaliu, kalbėsime apie viską gegužės–birželio mėnesiais. Su J.Kazlausku kalbėjome apie išplėstinį žaidėjų sąrašą ir jame L.Kleiza tikrai yra.
Galiu pasakyti, kad išplėstiniame Lietuvos rinktinės sąraše yra daugiau kaip 20-ties krepšininkų pavardės.
– Ar Lietuva su kitomis Baltijos šalimis kels kandidatūrą rengti pasaulio krepšinio čempionatą? Gal dar kartą surenkime Europos čempionatą – juk mums viskas pasisekė.
– Estų ir latvių noras yra sveikintinas. Jei formatas keistųsi ir grupės varžybos vyktų keturiose šalyse, įtraukiant Suomiją, manau, tai būtų geras dalykas. Galime apie tai pasvajoti. Gegužės mėnesį bus rengiama nauja „FIBA Europe“ valdžia, dar nėra nuspręsta, kaip toliau bus vykdomi Europos čempionatai.
Žinoma, finansinė rizika rengiant čempionatus su kitomis valstybėmis turbūt būtų mažesnė.
Kalbant vien apie Lietuvą, tai turi ateiti ne vien iš krepšinio federacijos. Europos čempionatas pirmiausia turi būti ir valstybės noras, tačiau po tokio čempionato mūsų tikslas turėtų būti pasaulio pirmenybės. Vis dėlto, mums dar per anksti, mes negalėtume tam pasiūlyti kokybės, turime per mažai didelių miestų, pinigų, keistas mūsų susisiekimas. Daug problemų – tai tolima siekiamybė.
