Sezono pradžioje Krasnodaro komanda rungtyniavo nestabiliai, tačiau po Naujųjų metų jos žaidimas iš esmės pasikeitė. Nors pirmasis sausio blynas prisvilo – pralaimėta Kaune – vėliau „geležinkeliečiai“ laimėjo 10 rungtynių iš eilės. Tarp jų – ir tris vasarį vykusius VTB Vieningosios lygos mačus. Vienu iš svarbiausių vis geriau funkcionuojančio „Lokomotiv“ mechanizmo sraigtelių tapo Mantas Kalnietis, į Krasnodarą sezono pradžioje persikėlęs iš „Žalgirio“ klubo.
„Po Naujųjų metų „Lokomotiv“ pajuto reikalingą žaidimo ritmą, tačiau mes dar toli nuo sportinės formos piko, – pažymėjo vasario laureatas Mantas Kalnietis. – Dar reikia daug dirbti ties savikontrole ir koncentracija. Ne kartą buvo taip, jog įgyjame 8-10 taškų persvarą, tačiau ją iššvaistome ir mačo pabaigoje patys sau prisidarome problemų.“
– Vasarį jūsų rezultatyvumas dažniausiai būdavo dviženklis, o Krasnojarske pelnėte net 35 taškus. Kaip jums tai pavyko? - M.Kalniečio paklausė "Sport-Express".
– „Lokomotiv“ žaidimo sistema tokia, kad didžiąją laiko dalį kamuolys būna mano arba Nicko Calatheso rankose. Mums leidžia priimti sprendimus, todėl turime nemažai galimybių atakuoti krepšį. Krasnojarske aš pataikiau keletą metimų, pasijutau drąsiau, ir, jausdamas partnerių palaikymą, pats dažniau pradėjau imtis iniciatyvos. Tačiau, be abejo, tokie dalykai vyksta toli gražu ne kiekvienose rungtynėse. O pats svarbiausias prisiminimas iš dvikovos su „Jenisej“ – ne mano rezultatyvumas, o teigiamas galutinis rezultatas.“
– Vyriausiasis „Lokomotiv“ treneris Jevgenijus Pašutinas jūsų duetą su Calathesu įvardijo kaip pačią perspektyviausią gynėjų porą visoje Europoje. Ar konkurencija su graiku netrukdo visiškai atsiskleisti jūsų potencialui?
– Nicko aš nelaikau konkurentu. Visų pirma, mūsų santykiai tiesiog puikūs. Antra, mes abu ir taip aikštelėje praleidžiame daugiau nei 30 minučių. Šiuolaikiniame krepšinyje du „pirmi“ numeriai penketuke žaidžia vis dažniau, panašių pavyzdžių galima aptikti ne vienoje komandoje. Tokiose situacijose mes su Nicku keičiamės rolėmis – vieną ataką pradeda jis, kitą aš. Labai šaunu, kad mūsų sudėtyje yra ne vienas aukštos klasės įžaidėjas. Tai reiškia, jog treneris turi galimybių leisti kuriam nors iš mūsų pailsėti nesibaimindamas, kad žaidimas sugrius.
– Šiuo metu „Lokomotiv“ komandos priekinėje linijoje svarbius vaidmenis atlieka Derrickas Brownas ir Richardas Hendrixas. Abu jie komandą papildė vėliau nei jūs, sezonui įsibėgėjus. Kaip amerikiečiai pritapo prie kolektyvo?
– Komandos dalimi abu jie tapo labai greitai. Netgi mokosi rusiškai, persirengimo kambaryje pokštauja kartu su visais. Ir jų svarbą aikštėje sunku pervertinti. Aš įpratau prie to, jog iš NBA į Europą atvykę žaidėjai retai pateisina į juos dedamas viltis, tačiau Derrickas sugriovė šį stereotipą. Krasnodare jis pelnytai tapo žvaigžde. Richardas, kuris atvyko vėliau, taip pat yra naudingas. Jis nemažai rungtyniavęs pajėgiose Europos lygose, turi neįkainojamos patirties. Šie du vyrukai mano nuomonę apie krepšininkus iš NBA lygos gerokai pakeitė į gerąją pusę.
– O kaip jums pačiam patinka gyventi Krasnodare? Juk iki tol visą savo karjerą gyvenote ir žaidėte Kaune.
– Мan čia viskas patinka. Žinoma, labai padėjo tai, kad „Lokomotiv“ komandoje jau buvo Simas Jasaitis. Man jis tapo ne tik komandos draugu – Simas padėjo išspręsti daugybę kitų svarbių klausimų. Retkarčiais jis atlieka netgi ir vertėjo vaidmenį, nes toli gražu ne visas savo mintis sugebu išreikšti rusų kalba (šypsosi).
Gyvenimas Krasnodare nuo gyvenimo Kaune labiausiai skiriasi tuo, jog čia sulaukiu kur kas mažiau aplinkinių dėmesio. Apie tai kalba faktas, kad tai tik antrasis mano interviu nuo tada, kai persikėliau žaisti į Rusiją. Gatvėse galiu jaustis visiškai ramiai. Niekas nebado į mane pirštais ir neprašo nusifotografuoti, kuomet einu į parduotuvę (juokiasi).
Jūs neįsivaizduojate, koks tai jausmas. Galiu gyventi normalų gyvenimą, apie ką Lietuvoje negalėjau net pasvajoti. Ten nacionalinės krepšinio rinktinės žaidėjams neleidžia atsikvėpti. Negaliu nepaminėti ir pietietiško klimato. Oras Krasnodare man labai patinka.
– Jūsų atvykimo į Krasnodarą istorija atrodė keistoka. Kolegos iš Lietuvos leido suprasti, kad persikėlimo į Rusiją priežastimi tapo nesutarimai tarp jūsų ir „Žalgirio“ savininko Vladimiro Romanovo. Galite pakomentuoti šiuos gandus?
– Visiškai nesnori sugrįžti prie tos istorijos. Įvyko tai, kas įvyko. Nelaikau jokio pykčio. Vienintelis mano komentaras: aš laimingas, kad atsidūriau Krasnodare, man tai yra neįkainojama patirtis. Pridursiu, jog tiltai atgalios nėra sudeginti. Gali būti, kad kada nors ateityje aš dar apsivilksiu „Žalgirio“ aprangą.
