Birštono „Jazz-Diremtos“ komanda pasirodymą šių metų NKL sezone baigė po pirmojo atkrintamųjų varžybų etapo. Ką ekipos krepšininkai veikia po ankstyvos sezono baigties?
Komanda dar iki šiol treniruojasi. Praėjusį savaitgalį (06.17 – aut. past.) „Jazz-Diremta“ žaidė su Filipinų rinktine. Klubo vadovas labai veiklus, todėl jaunimui, atėjusiam į „Jazz-Diremtos“ komandą, sąlygos žaisti yra idealios. Birštono komanda yra viena iš tų, kuri treniruojasi ilgiausiai.
– Praėjusiame sezone komanda debiutavo NKL, jos pagrindą sudarė jauni krepšininkai. Ko tikėjotės iš savęs ir iš varžovų?
– Tikėjomės geriausio, ruošėmės blogiausiam. Aukštų pasiekimų tikėtis buvo sunku, nors treneris mus visą laiką drąsino. Kartais laimėdavome prieš tituluotesnes komandas ir turėjome gražių pergalių. Vienintelis vėliau prie komandos prisijungęs Paulius Kleiza buvo labiau patyręs žaidėjas. Iš jaunos komandos buvo sunku tikėtis, kad ji galės priešintis patyrusiems vilkams. Šių metų pasiektas rezultatas atspindi mūsų komandos lygį.
– Ar galite teigti, kad sezonas komandai pavyko?
– Daugumai komandos narių tai buvo pirmasis sezonas NKL. Treneris įgijo naudingos patirties, žaisdamas prieš stipresnes komandas, jaunimas gavo prasmingų žinių, tad sezoną vertinu teigiamai. Patekti į atkrintamąsias rungtynes komandai, sukomplektuotai ne šiai, o Regioninei krepšinio lygai, manau, yra puikus rezultatas.
– O savo asmeniniais rodikliais esate patenkintas?
– Patenkintas (juokiasi). Aš prieš tai pusantrų metu nebuvau žaidęs krepšinio, nes man mokslai buvo svarbiau. Šiemet turėjau gal 5 taškų vidurkį, žaisti stengiausi kiek galėjau, bandžiau padėti komandai.
– Kokia yra „Jazz-Diremtos“ komanda? Kuo ji ypatinga?
– Tai komanda, suteikianti jaunimui galimybę sportuoti visus metus ir prasimušti aukščiau. O jei kalbant apie komandos mikroklimatą – viskas jos viduje puiku.
– „Jazz-Diremtos“ komandos treneris – buvęs dainininkas Marius Kiltinavičius. Ką galėtumėte pasakyti apie šį žmogų?
– Tvarka vyrauja pakankamai griežta, bet teisinga. Aš jį gerbiu ir kaip žmogų, nes yra geras žmogus, ir kaip trenerį, nes yra profesionalas. Už aikštės ribų su juo bendrauju kaip su draugu, o aikštėje siekiame profesionalumo.
– Sezonui įpusėjus susilaužėte ranką. Po traumos į aikštę nebegrįžai. Kas nutiko?
– Man lūžo riešas, todėl negalėjau žaisti. Tačiau stengiausi komandai kuo nors padėti. Prieš patirdamas traumą buvau žaidėjas, o dabar tiesiog esu su komanda. Ar žaisiu kitame sezone, dar neaišku. Žaisti krepšinį yra mano antroji veikla. Pirmoji – irgi susijusi su krepšiniu. Šiuo metu rengiu krepšinio stovyklą.
– Į „Jazz-Diremtą“ ir krepšinį grįžote po studijų Glazgo universitete. Kokią specialybę įgijote Škotijoje?
– Mokiausi ekonomikos. Pernai sėkmingai baigiau studijas ir gavau diplomą.
– Prieš tai žaidėte Kauno „Žalgirio“ dublerių komandoje. Kodėl metėte krepšinį ir išvykote mokytis?
– Visų pirma, aš gerai mokiausi. Antra – kai buvau „Žalgirio“ dubleriuose, komanda buvo labai gera. Joje žaidė Donatas Motiejūnas ir t.t. Tada nusprendžiau, kad jei negaliu žaisti aukščiausiame lygyje, tai geriau mokysiuos.
– Tačiau krepšiniui likote neabejingu?
– Vieną kartą paragavus, vis traukia atgal. Jei ne pats krepšinis, tai bent veikla šalia jo.
– Turbūt sulaukiate dėmesio dėl savo brolio Manto Kalniečio. Krepšinis ir jūsų abiejų gyvenimai glaudžiai susiję. Kaip pradėjote sportuoti krepšinį?
– Pradėjom treniruotis 1-2 klasėje – kaip ir dauguma vaikų. Kadangi brolis vyresnis, jis pirmiau pradėjo treniruotis, o vėliau ir aš pradėjau sportuoti.
– Ar teko kartu treniruotis?
– Buvo toks laiko periodas, kada kartu pasitreniruodavome „Žalgirio“ dublerių komandoje, bet aš dar buvau jaunas, o jis jau rimčiau žaisdavo. Mane pasikviesdavo tik į treniruotes.
– Ar dabar išbandote jėgas krepšinio aikštelėje?
– Retokai... Bet ir jam su manim lygintis neverta. Aš jį tritaškiais apšaudau užsimerkęs (juokiasi).
