Šeštadienio rytą Rusijos armijos ir Donbaso kolaborantų pajėgos pradėjo Mariupolio puolimą ir iš „Grad“ apšaudė šio svarbaus Rytų Ukrainos miesto pakraščius. Žuvo mažiausiai 30 žmonių, daugiau kaip 100 buvo sužeista, o įbauginti gyventojai bėgo bent į vakarinę miesto dalį.
„Negalėjau patikėti. Jei žiūrėjote nuotraukas, kuriose užfiksuoti žuvusių miesto gyventojų kūnai ir raketų išmaltos duobės, tai jos padarytos visiškai šalia tos vietos, kur aš gyvenau. Daugelyje tų nuotraukų yra soboras, aš gyvenau čia pat, netoliese“, – pasakojo Mariupolio ekipos žaidėju, treneriu ir komandos direktoriumi buvęs 38-erių R.Jarutis.
Jį sukrėtė civilių žmonių žudynės.
„Tai yra siaubas. Karas yra siaubas. Viena, kai lyg ir supranti, kas tai yra, bet tavęs tai dar nepaliečia taip akivaizdžiai. O aš ten gyvenau, šalia tų žmonių vaikščiojau, o dabar jau jų nėra. Skambinau į Mariupolį – juk ten likę daug labai gerų draugų, klausiau, kuo galiu padėti, ir širdyje buvo ramiau, kai išgirsdavau jų „alio“. Jei reikės, sakau, atvažiuokite pas mane, priimsiu, kol mes esame laisvi“, – kalbėjo R.Jarutis.
Prie Azovo jūros esančiame uostamiestyje R.Jarutis praleido daugiau kaip šešerius metus, o į Lietuvą praėjusiais metais sugrįžęs specialistas tapo Lietuvos moterų krepšinio lygos „Utenos“ komandos vadovu.
2006 metais kelius į Mariupolį pramynęs žinomas šalies krepšininkas džiaugėsi, kad dabar jau Anapilin iškeliavęs „Azovmaš“ bendrovės prezidentas Aleksandras Savčukas nuo pirmosios dienos pritarė sumanymui kviestis į pagalbą lietuvius ir juos itin gerbė.
Tai yra siaubas. Karas yra siaubas. Viena, kai lyg ir supranti, kas tai yra, bet tavęs tai dar nepaliečia taip akivaizdžiai. O aš ten gyvenau, šalia tų žmonių vaikščiojau, o dabar jau jų nėra.
„Visi žino Mariupolyje, kad lietuviai yra geri krepšininkai, todėl jų buvo tikrai nemažai ir net visus juos sunku išvardinti: treneriai Rimas Girskis, Algirdas Brazys, Ramūnas Cvirka, Gintaras Krapikas, fizinio rengimo treneris Virginijus Mikalauskas, žaidėjai Simonas Serapinas, Tomas Delininkaitis, Arnas Kazlauskas“, – bandė skaičiuoti R.Jarutis.
Draugų Mariupolyje iki šiol turintis buvęs krepšininkas pasakojo, kad supranta, kodėl separatistai savo taikiniu pasirinko šį uostamiestį.
„Mariupolis yra nemažai į Ukrainos biudžetą pinigų atnešantis miestas. Ten vien gamyklos, fabrikai, uostas – apie 5 proc. bendrojo vidaus produkto buvo generuojama šiame mieste“, – aiškino R.Jarutis.
Utenoje pastaruoju metu dirbantis vyras kalbėjo, kad negalėtų pasakyti, jog Mariupolis – ukrainietiškas miestas. Tačiau į politines peripetijas jis nenorėjo lįsti.
„Rusijos siena arti, todėl Mariupolis yra daugianacionalinis miestas: ir rusai, ir ukrainiečiai, ir žydai. Ar miestas yra vienareikšmiškai prieš teroristus ir kovos su jais? Nenoriu politikuoti. Viena žinau: ukrainiečiai negali jo prarasti“, – šnekėjo R.Jarutis.
Mariupolį geru žodžiu mini ir du sezonus „Azovmaš“ treniravęs Kauno „Žalgirio“ treneris Gintaras Krapikas.
Viena žinau: ukrainiečiai negali jo prarasti.
„Gyvenimo ir darbo sąlygos Mariupolyje buvo tikrai geros. Buvo šaunu, kai iš Mariupolio žaisti Europos taurės turnyro mačų skristi vykdavome į naują Donecko oro uostą. Dabar jo jau nėra. Ir klubo neliko. Visi mano pažįstami išvyko iš šio miesto ir yra šiek tiek saugesni: vieni persikraustė į Odesą, kiti į Južną“, – pasakojo 53 metų G.Krapikas.
Kelis mėnesius Mariupolyje dirbęs ir Rimą Girskį pavadavęs Algirdas Brazys pasakojo, kad miestas jam įsiminė didelėmis gamyklomis ir rūkstančiais kaminais.
„Tai pramoninis miestas, kuriame reikia priprasti gyventi: kai kada smogas, kai kada garsas. Negaliu pasakyti, kad ten susidraugavau su klubo nariais – buvo per mažai laiko. Tačiau žinia apie Mariupolio bombardavimą buvo tikrai siaubinga“, – pasakojo 53 metų A.Brazys.
