„Raptors Republic“ apžvalgininkas Zararas Siddiqi mano, kad lietuvis Toronte yra per dažnai kritikuojamas ir neįvertinamas, o jo tobulėjimas yra stabdomas. Pateikiame šio žurnalisto įžvalgas apie J.Valančiūno žaidimą.
Niekas jūsų nekaltins, jeigu suabejosite, kokią vietą Jonas Valančiūnas užima ateities „Raptors“ komandoje. Aukštaūgis svyruoja tarp pagrindinės detalės komandoje, kuri būtų svarbesnė ir už DeMarą DeRozaną, ir jauko mainams, kuris galėtų į komandą atvesti modernų „centrą“, kuris žino, kaip varžytis naujojoje NBA, kad ir ką tai reikštų.
Jis sužaidė seriją rungtynių, kuriose įrodė, kad „Raptors“ puolimas yra geriausias, kai eina būtent per J.Valančiūną, nes jam pavyksta pasiekti aukštą pataikymo procentą atakuojant iš arti. Tačiau jau kitose rungtynėse jis gali nusileisti įkyriam gynėjui, kuris išprovokuos tris lietuvio klaidas. Tuomet sunku suvokti, kur dingo J.Valančiūno apdairumas ir IQ, kodėl jis toks statiškas ir negali prisitaikyti gynyboje.
Yra ir tokių rungtynių, kuriose jis puikiai pataiko ir kovoja dėl kamuolio, bet atsiduria ant suolelio, remiantis niekuo nepagrįsta teorija, kad jis prastai ginasi. Nepaisant to, kad jis gerai atrodo šalia kitų lygos centrų, būtent nesusitvarkymas su priešininkų gynėjais jam uždirba vietą ant suolo.
Yra ir tokių rungtynių, kuriose jis puikiai pataiko ir kovoja dėl kamuolio, bet atsiduria ant suolelio, remiantis niekuo nepagrįsta teorija, kad jis prastai ginasi.
Toks lietuvio žaidimas kelia nesusipratimo jausmą. Jis pradingsta kai kuriose rungtynėse, kuriose turėtų dominuoti jau vien dėl savo ūgio. Pavyzdžiui, paskutinėse dvejose atkrintamųjų varžybų rungtynėse. Jis praranda pasitikėjimą savimi, kai tampa anonimu gynyboje. Tuomet stoja ir jo puolimo pajėgos. Nepadeda ir tai, kad, skirtingai nei Terrence'as Rossas, Kyle'as Lowry, DeMaras DeRozanas ar Patrickas Pattersonas, jis turi žvalgytis per petį, nes kiekviena klaida jam kainuoja laiką aikštėje.
Nors jis ir yra įrodęs, kad gali būti pavojingas puldamas, treneris Dwane'as Casey nesugeba jo paversti žaidėju, kurio bijotų varžovai. Tai lemia netinkamai skirstomos minutės aikštėje, keisti žaidėjų keitimo įpročiai, prisirišimas prie žaidimo žemais žaidėjais, nors tai ir neveikia, ir kitos trenerio klaidos, kurios lėmė, kad mes nepamatėme kitokio J.Valančiūno.
Ir tai yra trenerio atsakomybė. Jam buvo suteiktos visos galimybės ir treji metai išspausti viską, kas įmanoma iš šio centro. J.Valančiūno panaudojimas yra 9 proc. mažesnis už lyderio D.DeRozano. Tai žlugdo D.Casey, kuris nori žaisti greitesnį krepšinį, o šis netinkamas J.Valančiūnui, kuris mėgsta organizuotas atakas.
Galiausiai, J.Valančiūno tobulėjimas sulėtėjo ir jis neišsprendė problemų, kurių turėjo nebelikti šiame jo karjeros etape. Turime suprasti, kad aukštaūgiai tobulėja lėčiau, tačiau J.Valančiūno kelias nuo perspektyvaus NBA naujoko iki lygos žvaigždės atsidūrė aklavietėje. Problemos, kurios jį kamavo debiutinime sezone išliko ir po trejų metų.
J.Valančiūno kelias nuo perspektyvaus NBA naujoko iki lygos žvaigždės atsidūrė aklavietėje.
Jam nepavyksta tinkamai reaguoti, kai varžovai padvigubina gynybą ir jis pradeda panikuoti, kai jo teritorijoje atsiduria gynėjas (jeigu jis tai išvis pastebi). Kai kuriose situacijose jis visai neatlieka perdavimų. Jis kamuolius perduoda tik tada, kai ruošiasi kabliui ir švysteli kamuolį atgal (miela žiūrėti, kaip jis galvoja, kad apmauna gynėjus, kai kamuolį perduoda žiūrėdamas į lanką).
Jis jau geriau kovoja dėl pozicijos po krepšiu, tačiau jis vis dar per daug susirenka pražangų, kai dėl kamuolių kovoja labiau rankomis nei kojomis.
Trumpiau tariant, yra sunku nustatyti, ką jis išmoko iš „Raptors“, jeigu išvis patobulėjo. Jo pasirodymas su rinktine yra tuomet, kai pamatome kažką naujo.
Jis kelia pasitikėjimo ir sumišimo jausmus, kurie daugelį verčia abejoti, kokią vietą šiandieninėje NBA jis gali užimti. Jis ne toks įspūdingas kaip DeMarcusas Cousinsas, ne taip gerai perduoda kamuolį kaip Joakimas Noah, neturi Dwighto Howardo jėgos ir ne taip mobiliai ginasi kaip Tysonas Chandleris. Ir gali būti, kad jis niekada ir nepasieks šio lygio.
Tobulame Jono Valančiūno pasaulyje „Raptors“ jam duotų garantuotas 35 minutes aikštėje ir galimybę daryti klaidą po klaidos, kol jis išmoksta žaidimo pagrindus. Idealiai tai būtų vadovaujant treneriui, kuris žino, kaip padėti tobulėti žaidėjams.
Akivaizdu, kad dabar tai nevyksta (nors tokios sąlygos buvo sudarytos D.DeRozanui). Šie treji metai parodė, kad lietuvis labai lėtai tobulėja, treniruojant D.Casey ir jo trenerių štabui. Spaudos konferencijose dažnai jam primetama kaltė dėl prastos komandos gynybos.
Spaudos konferencijose dažnai jam primetama kaltė dėl prastos komandos gynybos.
Kol klubas mąsto, ar pratęsti sutartį su juo, jo agentas gali jam pasiūlyti alternatyvų. Jeigu ne dėl pinigų, tai paprasčiausiai, kad surastų jam aplinką, kurioje jis gautų pastovias minutes.
J.Valančiūnas taip pat sugebėjo išvengti traumų, nepaisant to, kad jam teko varžytis su stipriais konkurentais. Per pastaruosius dvejus metus jis praleido tik trejas rungtynes (sužaista 81 ir 80 rungtynių).
Jo sugebėjimas nepatirti traumų ir gero žaidimo blyksniai jam padėtų pritraukti komandą, kuri pasiūlytų tarp 8 ir 10 milijonų JAV dolerių. „Raptors“ turi nuspręsti, ar jiems verta laikyti žaidėją, su kuriuo treneris nežino, ką veikti. Gali būti, kad J.Valančiūnas pasirinks komandą, kurioje juo pasitiki ir gerbia.
