„Sužinojau, kad laimėjo ir užplūdo prisiminimai. Jaučiau, kad labai noriu būti su jaunimo komanda“, – prisipažino J.Valančiūnas. Senojo žemyno pirmenybių finalo aukštaūgis nematė.
Jame Kazio Maksvyčio treniruojama ekipa 50:49 parklupdė Prancūzijos krepšininkus. 1992 m. gimusių vaikinų rinktinė džiaugėsi pergale penktame finale paeiliui.
Keturiuose iš jų žaidė ir J.Valančiūnas, visuose atsiėmęs naudingiausio žaidėjo titulą. Vis dėlto šią vasarą jaunimo ekipos marškinėlių uteniškis neapsivilko, kadangi su vyrų rinktine ruošėsi atrankos turnyrui Karakase, vėliau – Londono olimpiadai.
„Tikėjau, kad komanda gali laimėti čempionatą be manęs, nes turi ir kitas stiprias puses. Labai džiaugiausi pergale ir sveikinau chebrą – skambinau treneriui, Dovydui Redikui. Liepiau įsijungti garsiakalbį, nes sveikinant buvo sunku girdėti“, – pasakojo J.Valančiūnas.
Į simbolinį penketą pateko Edgaras Ulanovas, vidutiniškai rinkdavęs po 14,3 taško, atkovodavęs po 5,4 kamuolio ir atlikdavęs po 2 rezultatyvius perdavimus. Tačiau J.Valančiūnas neišskyrė nė vieno komandos žaidėjo ir tvirtino, kad jaunimo komandos pergalę lėmė komandiniai veiksmai.
Tuo tarpu vyrų ekipa priešpaskutiniame kontroliniame mače 79:101 pripažino rusų pranašumą. Tai buvo pirmas susitikimas, kai trenerių štabas vertėsi be komandą dėl traumos palikusio vidurio puolėjo Roberto Javtoko.
„Jaučiu, kad gaunu vis daugiau užduočių. Robinis labai padėdavo ginantis. Man sekasi ne taip gerai, bet stengiuosi padėti komandai kaip įmanoma labiau. Su treneriu tikrai nekalbame apie mano minutes aikštėje. Diskutuojame apie žaidimą ir apie tai, kaip padėti rinktinei“, – sakė. J.Valančiūnas.
