„A.Sabonis turėjo savo pasekėjus, – su nostalgija legendinius „Trail Blazers“ laikus prisiminė mano užkalbintas apsaugos tarnybos darbuotojas Paulas. – O su juo mes turėjome puikų šansą laimėti NBA pirmenybes. Gal mūsų komandai vėl reikėtų nusipirkti gerą lietuvių žaidėją ir taip pavyktų pasiekti į finalą?“
Tačiau kažin, ar tokį humorą būtų deramai įvertinęs Portlando komandos vyriausiasis treneris Terry Stottsas, kurio auklėtiniai anglas Joelis Freelandas ir jį keitęs vokietis Chrisas Kamanas niekaip negalėjo pasipriešinti Lietuvos rinktinės „centrui“ Jonui Valančiūnui, kuris per pirmąją mačo dalį surinko daugiau kaip pusę iš savo iš viso pelnytų 14 taškų ir 8 atkovotų kamuolių.
„A.Sabonis turėjo savo pasekėjus, – su nostalgija legendinius „Trail Blazers“ laikus prisiminė mano užkalbintas apsaugos tarnybos darbuotojas Paulas. – O su juo mes turėjome puikų šansą laimėti NBA pirmenybes.
Matydami tokį lietuvio pasirodymą džiūgavo nemaža grupė Portlande apsigyvenusių Jono tautiečių, pirmąkart organizuotai susirinkusių palaikyti J.Valančiūną šiame Šiaurės Vakarų pakrantės didmiestyje per prieš naujametį vakarą.
Dar gruodžio 6-ąją Portlando lituanistinės mokyklos „Atžalynas“ mažųjų Kalėdinės programos metu Lietuvių Bendruomenės valdyba tarėsi dėl kito renginio saviesiems... O kas gali būti geriau Nemuno krašte užaugusiam mūsiškiui, jei ne krepšinis? Ši sporto šaka be galo artima kiekvieno save gerbiančio lietuvio širdžiai, kad ir kur jis gyventų.
„Raptors“ atstovai maloniai sutiko tarpininkauti į Oregoną atvykusios komandos starto penketo žaidėjo iš Lietuvos susitikimui su vietine bendruomene – Šiaurės Amerikos Lietuvių Fizinio Auklėjimo Sporto Sąjunga (ŠALFASS) šitaip padėjo su J. Valančiūnu pasimatyti Klivlando, Filadelfijos, Niujorko, Čikagos, Vašingtono ir Los Anželo lietuviams.
Tuo metu Toronte Joną tūkstantinei trispalviais marškinėliais ir lietuviška atributika apsirėdžiusiai publikai pristatė ne kas kitas, o pagrindinis „Raptors“ TV komentatorius Leo Rytis Rautinis, kuris profesionalios krepšininko karjeros saulėlydyje turėjo progą ginti... savo motinos gimtinės Lietuvos rinktinės spalvas.
Tuomet lietuviai ruošėsi 1992-ųjų olimpiadai, o mūsų komandos trenerių kolektyvą papildęs ispanas Javieras Imbroda puikiai pažinojo Malagoje žaidusį Kanados lietuvį, netgi siūlė jam priimti neseniai Nepriklausomybę atgavusio krašto pilietybę, kad Barselonoje galėtų žaisti už Baltijos šalį.
„Dar iki dabar turiu Ispanijoje tuomet išėjusį laikraštį, kuriame buvo įdėta mūsų kelių nuotrauka, kurioje aš, Joe Arlauckas ir Chuckas Aleksinas – užsienyje gimę lietuviai, kurie galėjome būti jūsų rinktinės sudėtyje, jeigu nebūtų sutrukdę pilietybės reikalai...“
Tuo metu Toronte Joną tūkstantinei trispalviais marškinėliais ir lietuviška atributika apsirėdžiusiai publikai pristatė ne kas kitas, o pagrindinis dabar „Raptors“ TV komentatorius Leo Rytis Rautinis, kuris profesionalios krepšininko karjeros saulėlydyje turėjo progą ginti... savo motinos gimtinės Lietuvos rinktinės spalvas.
Portlande į daugiau kaip dviejų dešimtmečių prisiminimus pasinėrė Šiaurės Amerikos lietuvių pirmenybėse žaisti krepšinį pradėjęs latvio ir lietuvės sūnus, vėliau rungtyniavęs NBA, baigęs profesionalo karjerą treniravęs ir Kanados vyrų rinktinę. Kažin, ar žalią Nemuno krašto rinktinės uniformą kada nors užsivilks ir Leo sūnus Andrius, prieš keletą metų su „Klevo lapo“ šalies jaunimo rinktine laimėjęs pasaulio čempionato bronzos medalį, nors vyresnysis Rautinis įsitikinęs, kad jo atžala būtu mieliau rinkęsis Lietuvą.
Visgi labiau prie kanadiečių linkęs ir kažkada vienoje Toronto „Aušros“ komandoje su A. Rautiniu žaidęs kitas lietuvių kilmės krepšininkas Nikas Stauskas, šiuo metu ginantis Sakramento „Kings“ garbę. Visa laimė, kad tokios sudėtingos aplinkybės nesusiklostė Utenoje gimusiam geriausiam šiuo lietuvių krepšininkui – Valančiūnui net nekilo klausimas, kurios šalies garbę ginti pasaulinėse arenose ir ar atstovauti Lietuvos rinktinei visuose oficialiuose čempionatuose. Gal todėl ir šimtai išeivijos sporto mėgėjų palaiko Joną beveik kiekviename didesniame Šiaurės Amerikos mieste.
„Raptors“ savo gerbėjams nepavyko įteikti naujametės dovanos: po įnirtingos kovos ir papildomų penkių minučių pratęsimo Portlando komanda įrodė savo trapų pranašumą prieš varžovus iš Šiaurės 102:97, bet J. Valančiūnui nuotaikos šis rezultatas nesugadino – jo atstovaujamas klubas metus baigia pirmojoje Rytinės konferencijos lentelėje. To nėra buvę nuo pat 1995-ųjų, kuomet NBA padangėje atsirado dvi ekipos iš Kanados.
„Organizuokite Jonui ir mūsiškiams palaikymą, kur tik įmanoma, – be užuolankų į lietuvius kreipėsi „Raptors“ treneris Dwane'as Casey. – Ypač, kuomet mes žaidžiame svečiuose, o J.Valančiūnas tikrai rungtyniaus ir dar geriau – pamatysite. Save jis jau šiandien mato kaip Sabonį, tačiau jam trūksta šaltakraujiškumo ir patirties, todėl įtemptų rungtynių pabaigoje, kaip kad šįvakar, negaliu jam skirti tiek žaidybinio laiko, kiek jis norėtų. Bet ta diena tikrai ateis, esu tuo įsitikinęs.“
Susitikti su savo tautiečiais užjūrio arenose nieko prieš neturi ir pats Jonas, autografus po mačo dalijęs net ir persirengimo kambaryje, nors tai draudžia NBA taisyklės… Juk tokios Naujųjų metų dovanėlės kaip oro reikia Portlando lietuvių jauniausiems – Maksui, Lukui ir Karoliui! O kas žino, ar neišaugs iš jų kitas Sabonis ar Valančiūnas?
