– Kokį įspūdį paliko pirma treniruotė su „Šiaulių“ komanda?
– Sunku pasakyti, nes tik pirma treniruotė. Atvažiavau nemiegojęs, nes naktį išskridau į Lietuvą, numigau tris valandas. Komanda šį sezoną surinkta nebloga. Ne veltui čia atvažiavau. Siekiai dideli. Bandysime juos išpildyti.
– Šį sezoną stebėjote, kaip žaidžia „Šiauliai“?
– Prieš atvažiuodamas žiūrėjau kelias šiauliečių rungtynes. Šiaip nepatiko, kad aikštėje nemažai netvarkos. Galbūt todėl mane ir pasikvietė, kad kažkiek sutvarkyčiau tą žaidimą.
– Kaip vertinate savo formą?
– Formos esu tikrai geros. Treniravausi daug. Kad ir negaudavau daug žaisti, bet dirbdavau prieš treniruotę, po treniruotės.
– Seniai pažįstate „Šiaulių“ trenerį?
– Trenerį gerai pažįstu, žaidėjai irgi pažįstami. Lietuva – maža šalis, vienas kitą gerai pažįstame, žinome, kas ir kaip žaidžia.
– Kokius tikslus sau keliate?
– Pirmiausia noriu atsigauti kaip žaidėjas. Pusę sezono prasėdėjau ant suolo, tad norisi įsivažiuoti, pagauti žaidimo ritmą. Noriu „Šiauliams“ padėti iškovoti minimum trečiąją vietą.
– Samaros klube nežaidėte dėl legionierių limito?
– Nepasakyčiau, kad tai lėmė būtent legionierių limitas. Juk „Krasnie Krilya“ treneris pernai pats mane pasikvietė į komandą. Šį sezoną porą kartų kalbėjau su treneriu. Galbūt pasakiau kažkiek nemalonios teisybės, galbūt kažkas išsprūdo, o jis vienaip sureagavo ar kitaip. Žodžiu, taip ir nutiko. Tačiau gyvenimas tęsiasi.
– Kodėl renkatės 33-iąjį numerį?
– Pradėjau nuo Kėdainių „Nevėžio“, o Kijevo „Budivelnyk“ komandoje irgi turėjau 33-iąjį. Ir dukrytė trečią dieną gimusi. Gražus, geras numeris. Turėtų būti sėkmingas.
– Kuris sezonas buvo geriausias karjeroje?
– Ko gero, Kėdainių „Nevėžyje“, kai šią komandą treniravo amžiną atilsį treneris Rimas Girskis. Tada jaučiausi užtikrintai, buvau labai geros formos. Tačiau gerų sezonų ir turnyrų buvo ir daugiau.
– Dažnai prisimenate pergales su Lietuvos jaunimo rinktine?
– Tokių akimirkų niekas nepamiršta. Prisimenu ir kalbėdamasis su buvusiais komandos draugais, ir nuotraukas bevartydamas. Taip greitai prabėgo laikas nuo 2005-ųjų, nes atrodo, kad taip neseniai iškovojome medalius.
– Kas lėmė, kad planavote atstovauti Azerbaidžanui?
– Iš tikrųjų nedaug trūko, kad būčiau apsivilkęs šios valstybės rinktinės aprangą. Jau buvau sutaręs su Azerbaidžano krepšinio federacija, mėnesį treniravausi kartu su komanda. Tačiau FIBA nedavė leidimo, nes draudžia reglamentas.
Jeigu manęs nereikia Lietuvai, vadinasi, galiu padėti kitai šaliai.
Koją pakišo, nes esu žaidęs Lietuvos jaunimo rinkitinėje, iškovojęs medalius. Jei nori atstovauti kitai šaliai, turi pasą gauti nuo 16 metų. Mano tėtis azerbaidžanietis, turiu labai daug giminių. Bandėme įrodyti tai, bet...
– Prie rinktinės vairo sugrįžęs treneris Jonas Kazlauskas prasitarė, kad opiausia – įžaidėjo pozicija. Bandysite įrodyti, kad esate vertas žaisti vyrų rinktinėje?
– Šio šanso vis laukiu, laukiu. Įrodinėju kažkam, įrodinėju ir sau, po to guodžiuosi, kad reikia dirbti dar daugiau. Aišku, vėl bandysiu kažką įrodinėti, bet mažai kas nuo žaidėjo priklauso. Krepšinyje irgi nemažai politikos.
Praėjusią vasarą labai laukiau kvietimo į stovyklą, nes sužaidžiau tikrai gerą sezoną, buvau labai geros formos. Prašiau aplinkiniais keliais, kad bent mane išbandytų, patikrintų su tais krepšininkais, kurie buvo Lietuvoje.
Bet nesulaukiau kvietimo ir sau pasakiau, kad laukti nebegaliu. Jeigu manęs nereikia Lietuvai, vadinasi, galiu padėti kitai šaliai.
– Gal pasidalinsite įspūdžiais apie Šiaulių miestą?
– Negalėčiau pasakyti, kad gerai jį pažįstu, nes esu tik pravažiavęs. Bet miestas nėra didelis, nėra klaidus, todėl greitai su viskuo susipažinsiu. Treniruočių sąlygos čia geros, todėl svarbiausia, kad šeima patogiai įsikurtų.
– Šeima irgi kelsis gyventi į Šiaulius?
– Kad ir kur bevažiuotume, su šeima esame visada kartu. Man šeima – vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Kol kas čia esu vienas, nes dar neapsisprendėme, kokį būstą išsirinksime.
