Mintimis apie šias permainas ir būsimas rinktinės perspektyvas su portalu BasketZone.lt sutiko pasidalinti legendinis Kauno „Žalgirio“ krepšininkas, krepšinio ekspertas Sergejus Jovaiša.
- Kaip vertinate pasikeitimus Lietuvos vyrų krepšinių rinktinės trenerių štabe?
- Vertinu teigiamai. Po tam tikrų nesėkmių visada yra sveika padaryti atsitraukimą. Jį dažniausiai turi daryti treneriai, nes žaidėjų taip lengvai nepakeisi. Žinoma, pagal trenerio pageidavimus galima daryti atnaujinimus, tačiau treneris yra tas žmogus, kuris, atsitraukdamas po nesėkmių, gali nuimti psichologinę įtampą, o, tuo tarpu, komandos gyvenimas tarsi prasidės iš naujo.
Esame matę pavyzdžių, tiek tas pats Jonas Kazlauskas, tiek Ramūnas Butautas, tiek Antanas Sireika yra atsistatydinę po nenusisekusio etapo. Galbūt Kęstučiui (Kemzūrai, – aut. past.) reikėjo iškart pasakyti: „ačiū, aš išeinu“, nelaukti tam tikrų spekuliatyvinių momentų, tačiau jis išlaukė iki kontrakto pabaigos, kai jau buvo aišku, jog į trenerio postą jis negrįš.
Taigi manau, jog visi pasikeitimai yra į naudą, nes dviejų paskutinių turnyrų (2011 m. Europos krepšinio čempionatas ir 2012 m. Londono olimpiada, – aut. past.) rezultatai netenkino nei sirgalių, nei trenerių, nei pačių žaidėjų.
- Minėjote, jog permainos buvo reikalingos, tačiau ar jos turės kokių nors neigiamų pusių?
- Neigiamų pusių neįžvelgčiau, paprastai kažkas turi prisiimti atsakomybę. Po 2010 m. pasaulio čempionato visiems buvo euforija, tačiau po jo Kemzūra nepasidarė blogesnis, tiesiog jis neturėjo sėkmės ir galbūt galimybių pasiekti gerų rezultatų su tais žaidėjais, kurie buvo komandoje.
Lietuvoje tiek specialistai, tiek visi sirgaliai tikrai daug supranta apie krepšinį. Galbūt vienoje ar kitoje situacijoje, žaidimo strategijoje, taktikoje, krepšininkų parinkime galėjo būti alternatyvų. Naujasis treneris padarys iš to išvadas ir jo braižas bus kitoks.
- Kaip manote, kokių rezultatų galime tikėtis po šių pasikeitimų?
- J.Kazlauską pažįstu labai seniai, tad galiu drąsiai teigti, jog jis yra vienas iš būrio trenerių, kurie yra maksimalistai. Nesvarbu, ar dalyvausime kitų metų Europos čempionate, ar kitose ateities kovose – treneris nelauks olimpiados, kad pasibaigtų ketverių metų ciklas, o geriausių rezultatų pasiekti bandys jau kitąmet. Būdamas vienu geriausių Europoje, turintis didelį autoritetą tiek tarp žaidėjų, tiek tarp krepšinio ekspertų, J.Kazlauskas suteiks savitumo ir naujų vilčių.
- Su J.Kazlausku sudaryta ketverių metų sutartis. Ar tai reiškia, jog kiti turnyrai bus aukojami dėl olimpiados?
- Nemanau taip. Galiu tik numatyti, kas atsitiks: bus sudarytas išplėstinis žaidėjų sąrašas, su perspektyva ne tik artėjantiems metams, bus žiūrima, kas iš jaunų krepšininkų galės įsilieti į rinktinės gretas netolimoje ateityje.
Taip pat, kaip jau minėjau, J.Kazlauskas pirmiausiai sieks maksimalių rezultatų su ta komanda, su kuria kovos 2013 m. Europos čempionate, tą yra pareiškęs ir jis. Manau, jog toks požiūris yra visiškai teisingas.
Rinktinėje turi žaisti stipriausi to laikotarpio krepšininkai, nežiūrint į jų amžių. Būtent išplėstinis sąrašas sudarys jauniems žaidėjams galimybę būti šalia komandos, kartu treniruotis, žaisti draugiškose rungtynėse, o galbūt bus galima suformuoti vadinamą antrą rinktinę, ateities ekipą. Jonas (Kazlauskas, – aut. past.) galės daryti tą, ką moka geriausiai: laikyti jaunuosius talentus savo taikiklyje, stebėti juos ir surinkti geriausius.
Be abejo, geriausius renkasi visi treneriai, tačiau dažnai aplinkybės susipainioja taip, kad rezultatai nebūna tokie, kokių buvo tikimasi.
- Kaip manote, ar J.Kazlauskui neiškils kliūčių dirbant rinktinėje? Galbūt būtų buvę naudingiau jai vadovauti paskirti jaunesnės kartos trenerį?
- Skaitėte pasaką apie Karlsoną, kuris gyvena ant stogo (juokiasi, – aut. past.)? Joje pagrindinis veikėjas yra pasakęs, jog jis – vyras pačiame jėgų žydėjime.
Jonas Kazlauskas kaip krepšinio specialistas taip pat yra pačiame jėgų žydėjime, yra nei per senas, nei per jaunas. Jis – brandus, praėjęs sunkiausius kelius, buvęs elite, patyręs ir kartėlio, tad iš kiekvieno mūšio moka padaryti išvadas ir klaidos jo kelyje praktiškai nesikartoja.
- Apie karjeros pabaigą rinktinėje paskelbė Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas bei Darius Songaila. Kaip manote, kas pakeis šiuos krepšininkus?
- Ačiū Dievui, Lietuvoje turim išties gerą krepšinio mokyklą, įvairaus amžiaus jaunimas pakankamai sėkmingai pasirodo aukščiausiuose turnyruose. Šioje vietoje galima išskirti dvi grupes žaidėjų.
Pirmoje būtų tie, kuriuos mes jau matėme aukštesniame lygyje, tai, pavyzdžiui, – Jonas Valančiūnas. Jis per ateinančius kelerius metus turėtų subręsti iki labai rimto rinktinės žaidėjo, ramsčio, apie kurį suktųsi visas komandos žaidimas. Jei atstovauti rinktinei netrukdys kažkokios pašalinės problemos, čia taip pat patektų ir Donatas Motiejūnas.
Antrame pogrupyje būtų vienas kitas dvidešimtmetis, kuris turėtų patekti į išplėstinį sąrašą, taip pat aštuoniolikmečiai bei septyniolikmečiai, kuriems po truputį turi atsiverti durys į aukštesnį lygį.
S.Jovaiša taip pat pasidalino mintimis apie ateinantį didžiųjų Lietuvos klubų, Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“, sezoną.
- Kaip vertinate dviejų pačių stipriausių Lietuvos ekipų pasirengimą artėjančiam sezonui?
- Deja, bet man neteko matyti „Žalgirio“ bei „Lietuvos ryto“ tarpusavio dvikovos, stebėjau tik Kauno komandos pasirodymą Miunchene. Išsamiai atsakyti būtų sunku, tačiau, manau, jog „Žalgiris“ ir šiais metais išlieka Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionato favoritu. Kadangi sezono metu pasitaiko ir traumų, matysime, kaip bus, tačiau pagal dabartinę situaciją pranašumą matyčiau Kauno komandos pusėje.
- Kaip vertinate pasikeitimus šiose ekipose?
- „Žalgiryje“ kažko ypatingo nepamatysi, išskyrus tai, jog prie komandos prisijungė broliai Lavrinovičiai, galintys iš esmės pakeisti ekipos braižą. Dabar Kauno klube bus jau keturi aukšti žaidėjai, galintys pataikyti ir iš tolimo, ir iš vidutinio nuotolio, o tai varžovams gali būti mirtinas ginklas, žinoma, jei tą dieną lydės sėkmė.
Praėjusį sezoną Roberto Javtoko ir Milovano Rakovičiaus veiksmai paprastai buvo tik po krepšiu, tad varžovų gynyba galėdavo jų sąskaita uždaryti prieigas prie krepšio tiesiog jų skaičiumi, penki prieš keturis, – šie centro puolėjai negalėdavo pataikyti iš 2-3 m net būdami laisvi.
Man iškilo dilema dėl komandos naujoko Jeffo Footo. Nežinau kodėl, bet kažkodėl jį aikštelėje matau per mažai laiko ir nesuprantu to priežasties. Jei žaidėjas prisijungė prie ekipos, o draugiškų ar kitų ne itin svarbių rungtynių metu negauna progos išbėgti į aikštelę ir parodyti savęs, tai yra klausimas, ar jis ir liks komandoje, ar įvyks dar kažkokių permainų. Neleidus vidurio puolėjui gerai pasijusti klubo gretose, susižaisti, būtų tikrai jaučiamas trūkumas, ypač Eurolygoje.
Apie „Lietuvos ryto“ komandą galiu pasakyti tiek, jog prie jos prisijungė Balkanų šalių atstovai, kurie tikrai nebus prasti. Pagal dabartinius rezultatus galima sakyti, jog jie naudą ekipai duoda. Matysime, kaip jie integruosi į komandą ir ar bus tokie geri, kaip kadaise buvo klubo gretose žaidę to krašto krepšininkai. Pernai metais buvo vienas geresnis, kitas blogesnis žaidėjas, o kaip iš tiesų bus šiemet, parodys laikas.
