Pateikiame NBA apžvalgininko analizę, publikuotą „Bleacher Report“ svetainėje.
Prisimenate laikus, kai užsienio žaidėjai NBA buvo vadinami minkštais, kol neįrodydavo savo vertės? Amerikiečiai mėgaudavosi galėdami pamokyti tokius „žalius“ atvykėlius. Netgi savo komandos draugus. Puikus pavyzdys – Michaelas Jordanas ir Toni Kukočius.
Krepšinio importas sudarė puikų kontrastą prabangioms mašinoms, plūstančioms į JAV rinką – žaidėjai visai nebuvo greiti ar galingi. Jie negalėjo atlaikyti spaudimo atakuodami krepšį ir nemėgo agresyviai gintis. Arba bent jau į juos taip buvo žiūrima, kol jie šių stereotipų nepaneigė.
Taip, buvo ir tokių kaip Predragas Danilovičius ir Nikolozas Tskitišvilis, kurie greitai suprato, kad jiems čia ne vieta. Tačiau juos atsvėrė tokie krepšininkai kaip Šarūnas Marčiulionis ir Arvydas Sabonis, kurie puikiai panaudojo savo fizinius duomenis.
Kaip viskas pasikeitė? Tik pažvelkite į šiuo metu NBA žaidžiančius užsieniečius. Enesas Kanteris. Jonas Valančiūnas. Marcinas Gortatas. Omeras Asikas. Nikola Pekovičius. Nikola Vucevičius. Andrew Bogutas. Timofėjus Mozgovas. Serge'as Ibaka. Stevenas Adamsas. Zaza Pačulija. Alas Horfordas. Tvirčiausi žaidėjai pusėje NBA komandų yra gimę svetur.
Peržiūrėkite 101 (rekordinis skaičius) užsieniečių žaidėjų sąrašą šio sezono NBA ir suprasite, kad tik saujelė iš jų žaidžia grynai taktišką krepšinį. Didžioji dalis NBA rungtyniaujančių žaidėjų, kurie nebijo sunkiai dirbti ir susitepti rankų, yra užsieniečiai.
Kaip tai nutiko? Kaip ir visos transformacijos, šią nulėmė keletas faktorių. Visų pirma, reikia pasakyti, kad visuomet buvo europiečių, kurie įrodydavo, ko yra verti. Taip, buvo ir tokių kaip Predragas Danilovičius ir Nikolozas Tskitišvilis, kurie greitai suprato, kad jiems čia ne vieta. Tačiau juos atsvėrė tokie krepšininkai kaip Šarūnas Marčiulionis ir Arvydas Sabonis, kurie puikiai panaudojo savo fizinius duomenis. Tačiau stereotipas vis tiek gyvavo: europiečiai nėra sutverti žaidimui NBA.
Vienas Rytų konferencijos klubo vadovas sako, kad į šią situaciją reikia žiūrėti iš kito kampo: „Nemanau, kad užsieniečiai buvo minkšti. Tiesiog NBA buvo daug pajėgesnė lyga. Dabar šis skirtumas nėra toks žymus.“
Taigi, kokios priežastys lėmė sustiprėjusias užsieniečių pozicijas?
Žaidimo stilius
Taisyklių ir taisyklių interpretacijų pasikeitimai lėmė, kad žaidimas NBA tapo mažiau agresyvus ir daugiau orientuotas į kamuolio judėjimą. Vis rečiau galima pasakyti, kuris kontaktas yra leidžiamas, o kuris jau peržengia švaraus žaidimo ribas. Teisėjų sprendimai kelia vis daugiau diskusijų.
Kobe Bryantas nesako, kad užsieniečiai yra fiziškai stipresni už amerikiečius, tačiau jis mato skirtumą tarp krepšinio NBA ir krepšinio pasaulyje: „Pasaulio čempionate ir olimpinėse žaidynėse yra žaidžiama agresyviau negu reguliariajame NBA sezone.“
Per daug atsirado advokatų NBA lygoje, kurie rūpinasi, kad nieko nenutiktų. Tas nerimas, kad gali rimtai kažką sutraumuoti, padaro savo ir žaidimas tampa atsargesnis.
2000 metais NBA duris pravėręs Eduardo Najera su tokiu požiūriu sutinka: „Kai buvau pašauktas, NBA žaisti buvo sudėtingiau, nes kiekvieną kartą, kai eidavai po krepšiu, tave apstumdydavo didesni vyrukai. Kobe yra teisus. Tarptautinis krepšinis dabar yra toks, koks buvo NBA, kai aš čia atvykau. NBA tapo minkštesne lyga ir taip atvėrė duris europiečiams.“
To nebuvo prieš 15 metų. Tuomet norėdamas NBA bent gauti progą metimui ir nebūti sunaikintas žudančios gynybos turėjai prieš tai bent metus plušėti kilnodamas svarmenis.
Vienas Rytų konferencijos skautas, dirbantis su užsienio lygomis, pripažino, kad europiečiams prasimušti NBA tampa lengviau: „Žaidėjai iš Europos jau neišsiskiria savo minkštumu. Jau nebereikia taip aršiai kovoti, nes kova aikštėje yra sušvelnėjusi. Per daug atsirado advokatų NBA lygoje, kurie rūpinasi, kad nieko nenutiktų. Tas nerimas, kad gali rimtai kažką sutraumuoti, padaro savo ir žaidimas tampa atsargesnis. Dabar gali būti išvytas iš aikštės net už kalbas.“
Skautai
Fredericas Weisas ir Franas Vazquezas paskatino kalbas, kad europiečiai tiesiog bijo žaisti NBA. F.Weisas yra tas 218 cm ūgio prancūzų „centras“, per kurį 2000 metų olimpinėse žaidynėse į krepšį kamuolį įdėjo Vince'as Carteris. Prancūzai tai pavadino „mirtinu dėjimu“. Krepšininkas dar 1999 metais buvo „Knicks“ pašauktas 15 numeriu, tačiau taip niekada ir nežaidė NBA. Žmonės kalba, kad jam vis dar vaidendavosi garsusis dėjimas.
„Orlando Magic“ 2005 metais išvaistė net 11-o numerio šaukimą, kai pasikvietė F.Vazquezą. Ispanas šiuo metu žaidžia Malagos „Unicaja“ komandoje, nors „Magic“ vis dar turi teises į šį žaidėją, kuris pasiekė tik komandos treniruočių stovyklą.
Rytų konferencijos skautas atskleidė, kad ispanas tiesiog nenorėjo žaisti NBA: „Prisimenu, kai nuvykau pažiūrėti į jo žaidimą vietinis skautas man pasakė, kad jis niekada nežais NBA, nes jam tai nėra svarbu. Tačiau ne kiekvienas skautas būdavo toks atviras. Juk jie gaudavo didelius pinigus, jeigu žaidėjas patekdavo į NBA. Dabar skautai yra nuoširdesni.“
Apskritai, šiuo metu yra daug mažiau Europos klubų, kurie gali pasiūlyti bent panašius pinigus į NBA.
Dabar skautai geriau žino, kur ieškoti žaidėjų, kurie gali susitvarkyti su NBA kalba, kultūra ir klimatu. Svarbiausia yra išsiaiškinti, ar žaidėjas gali ir tikrai nuoširdžiai nori žaisti NBA.
Ekonominė krizė taip pat prisidėjo prie to, kad padidėjo žaidėjų srautas iš užsienio. Žaidėjai ir jų agentai siekė sudominti NBA komandas ir tam, kad gautų daugiau pinigų iš vietinės komandos, kurioje norėjo pasilikti. Tam puikiai tiko Graikijos rinka, tačiau po ekonominės krizės šis burbulas subliuško. Europiečiai galėtų tikėtis didesnių pinigų Kinijoje, tačiau kinai geriau mokės užgesusioms NBA žvaigždėms negu niekam nežinomiems europiečiams. Apskritai, šiuo metu yra daug mažiau Europos klubų, kurie gali pasiūlyti bent panašius pinigus į NBA.
„Anksčiau į NBA atvykę žaidėjai visada žinodavo, kad jeigu jiems nesiseks NBA, jie visada gali grįžti į savo žemyno klubą. Tai taip pat prisidėjo prie jų minkšto įvaizdžio. Dabar jie jau tokios galimybės neturi, todėl kovoja NBA iki galo.“
Amerikiečiai suminkštėjo
NBA vis dar žaidžia amerikiečių, kurie į krepšinį prasimušė po itin sunkių gyvenimo išbandymų. Tačiau tokios istorijos tampa vis retesnės. „Vaikai, kurie užauga pavojinguose rajonuose dabar susiduria su daug mažiau pavojų negu Isiahas Thomas. Dabar tokie vaikai yra patalpinami krepšinio mokyklose. To nebuvo prieš 15 metų.“
Jeigu toks vaikis norėtų pakartoti I.Thomaso kelią, jam reiktų persikelti kur nors kitur. Kur nors Rytų Europoje. Ten, kur jie užauga tvirti.
I.Thomas taip pat lankė mokyklą, tačiau mokyklos komanda negalėjo jo vežioti po turnyrus, apgyvendinti viešbučiuose ir vaišinti restoranuose sąskaita kompanijos, kuri ją remia.
Talentingi amerikiečių vaikai dabar gauna daug geresnes sąlygas prasimušti. Jeigu toks vaikis norėtų pakartoti I.Thomaso kelią, jam reiktų persikelti kur nors kitur. Kur nors Rytų Europoje. Ten, kur jie užauga tvirti.
