– Traukiatės iš LKF prezidento posto. Tačiau iš krepšinio tikriausiai neišeisite? – V.Garasto paklausė laikraštis „Sportas“.
– Aštuonerius metus buvau prie federacijos vairo. Tačiau, kaip sakoma, yra pradžia, yra ir pabaiga. Tai normalu ir teisinga. Reikia, kad ateitų nauji žmonės su šviežiomis mintimis, o tai verčia tobulėti. Jaučiuosi puikiai ir ramiai. Jeigu dar būsiu reikalingas, esu visada pasirengęs padėti Lietuvos krepšiniui.
Postą paliksiu po LKF konferencijos, kuri numatyta spalio 24 dieną. Ji turėjo įvykti prieš Europos krepšinio čempionatą, tačiau to nebuvo galima daryti, nes viskas keičiasi – ne tik prezidentas, generalinis sekretorius, renkamas naujojo prezidento siūlymu, bet ir visas Vykdomasis komitetas, buhalterija.
– Tad gali subraškėti ir jūsų mokinio, dabar LKF generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno, atėjusio kartu su jumis, kėdė?
– Apie tai nieko nenoriu kalbėti, nesu pranašas, pirmiausia turi įvykti federacijos rinkimai. Vykdomasis komitetas buvo priėmęs sprendimą, kad nuo rugpjūčio 1 d. iki rugsėjo 1 d. vyks kandidatūrų į LKF prezidento postą pateikimas. Kartu reikėjo pateikti ir sporto programą, kaip naujasis prezidentas dirbs, kokią mato tolesnę krepšinio plėtrą Lietuvoje. Per tą laiką pateikta tik viena kandidatūra – Arvydo Sabonio. Terminai jau baigėsi, reikia rengtis rinkimams.
– Ką veiksite, kai išeisite? Juk turėsite marias laiko.
– Kol kas apie tai negalvoju. Vienas žmogus svajojo, kaip išeis į pensiją, kaip žvejos, medžios. Tačiau užuot tai daręs jis tris kartus per dieną plauna indus virtuvėje. Nesinorėtų, kad ir man taip atsitiktų. Turiu šiokių tokių pasiūlymų, tačiau jie kol kas tėra tik pasiūlymai.
Federacijos prezidentu buvau išrinktas 2003 m. balandžio mėnesį. Mane pasiūlė Algimantas Pavilionis, buvau vienintelis kandidatas. Visi kėlė rankas už mane, susilaikė tik du žmonės iš Alytaus. Čia dirbau trejus metus, sovietmečiu rengiau daug „Žalgirio“ treniruočių stovyklų, ir tai mane labai nustebino. Gal alytiškiai nenorėjo, kad juos palikčiau (šypsosi). Darbas prasidėjo viltingai, jau tais pačiais metais vyrų komanda tapo Europos čempione.
– Kaip vertinate abi savo kadencijas, kuo didžiuojatės, o kuo esate nusivylęs?
– Dabar galiu pasakyti, kad, kaip toje dainoje, rodos, ir vargo nebuvo. Federacijos rezultatai neblogi, vienas didžiausių laimėjimų mano karjeroje – kad Lietuvoje vis dėlto įvyko Europos krepšinio čempionatas. Mūsų grupė dirbo nuo 2004 m., kai nuvažiavusi į Taliną prašė čempionato, 2005 m. pasirašiau sutartį, įsipareigojimus. Po to prasidėjo sporto arenų statyba – daug ko reikėjo prašyti, reikalauti.
Nenorėčiau girtis, kad buvau darbo pelė, bet atlikome tikrai nemažą darbą.
Nenorėčiau girtis, kad buvau darbo pelė, bet atlikome tikrai nemažą darbą. Kadencija baigiasi neblogu akordu. Kuo nusivyliau? Gaila, kad mūsų krepšininkų šeimoje atsiranda nerimstančių žmonių, kurie yra kuo nors nepatenkinti, rezga neargumentuotas intrigas, daro be pagrindo.
Visada buvau atviras pasiūlymams, už kolegialų sprendimą, niekada nebuvau kategoriškas. Toks buvau ir dirbdamas treneriu, toks esu ir dabar. Esu už tai, kad būtų suburta gera komanda, kurioje kiekvienas atlieka savo darbą. Svarbiausia vadovo pareiga – sugebėti kiekvienam paskirstyti darbą. Į jį turi įsitraukti visi. Manau, kad antrosios kadencijos metu mums tai pavyko padaryti. Federacijos žmonės puikūs, gerai dirbo.
– Buvote treneris, po to dvi kadencijas vadovavote LKF. Kuri kėdė minkštesnė?
– Abi kietos – ir ten, ir ten reikėjo dirbti. Visur buvo daug rūpesčių, išgyvenimų. Vyrams nuolat sakydavau, kad mūsų pagrindinis tikslas – netrukdyti krepšiniui plėtotis. Kaip ir treneris turi kuo mažiau trukdyti krepšininkams žaisti.
Kai dėl prezidento, tai labai daug tų prezidentų atsirado, aplinkui visi prezidentai. Prezidentas turi būti vienas – šalies vadovas. Prezidentas – gražiai skamba, bet kai jų daug, žodis netenka svarbos. Kalbininkams reikėtų pagalvoti, kad tų prezidentų būtų mažiau. Man, tarkime, maloniau, kai į mane žmonės kreipiasi, sakydami: „Treneri“.
– Tikriausiai neabejojate, kad A.Sabonis gerai tęs jūsų pradėtą darbą?
– Tikrai neabejoju. Jis puikiai užsirekomendavo, būdamas mūsų ambasadoriumi apvažiavo devynias valstybes, visur buvo maloniai sutiktas, buvo jaučiamas didelis susidomėjimas juo. Gruzijoje ir Izraelyje Arvydą priėmė patys šalių prezidentai.
Be to, jis pateko į didžiausią Amerikos krepšinio šlovės muziejų. Nežinau, ar dar būtų galima atrasti geresnę figūrą, žmogų, asmenybę. Lietuvos krepšinio federacija, turėdama tokį prezidentą, galėtų pakilti dar keliomis pakopomis, o tuo aš labai džiaugčiausi. Kartu su Arvydu ir „Žalgiriu“ nuėjome ilgą gyvenimo kelią.
– Labai norėjote, kad artėjant jūsų 80-mečiui krepšininkai per Europos čempionatą įteiktų jums puikią dovaną – laimėtų medalius. Tačiau jūsų norui nebuvo lemta išsipildyti.
– Su šita komanda buvo sudėtinga patekti į finalą, kai jame žaidžia 16 NBA krepšininkų. Šįkart Ispanijos ir Prancūzijos komandos buvo visa galva aukštesnės. Buvo ir daugiau pajėgių komandų, juk už mūsų liko Graikijos, Slovėnijos, Serbijos, kuri pernai buvo finaliniame ketverte, Turkijos, Vokietijos krepšininkai. Jos pagal savo sudėtį nėra blogesnės už mus.
Siurprizas buvo Makedonija, o tą pralaimėjimą jiems pavadinčiau žioplumo viršūne, nelaimingu atsitikimu arba žemės drebėjimu Lietuvoje.
Žinoma, siurprizas buvo Makedonija, o tą pralaimėjimą jiems pavadinčiau žioplumo viršūne, nelaimingu atsitikimu arba žemės drebėjimu Lietuvoje. Staiga ėmė vidurdienį sudrebėjo žemė ir sugriuvo keli pastatai. 11 sek. ir mūsų kamuolys, nėra jokių kitų variantų – mūsų du taškai. Ne, nesinori ta tema kalbėti. Gerai, kad dar įgyvendinome federacijos Vykdomojo komiteto iškeltą programą – patekome į šešetuką, užtikrinantį teisę dalyvauti olimpiniame atrankos turnyre.
Galima būtų samprotauti, kas būtų, jeigu būtų. Su rusais gal būtume ir labai gražiai susikovę, užlipę ant nugalėtojų pakylos trečiojo laiptelio. Va, dėl to būtų galima apgailestauti, kad neužlipome. Tačiau svarbiausia, kad žaisime olimpiniame atrankos turnyre. Mūsų komandos laukia labai atsakingas uždavinys. Penkeriose olimpinėse žaidynėse dalyvavome, o Londone bus šeštosios.
Išvedžiau tokią paralelę – susiduriame su skaičiumi „6“. Jis mus nuolat lydi. 1939 m. šešis mėnesius buvo statoma Kauno halė, šešerius metus statėme dabartines arenas, o dabar mūsų krepšininkų laukia šeštosios olimpinės žaidynės. Skaičius „6“ mums turėtų būti laimingas. Viliuosi, kad mūsų rinktinė žais Londone.
– Kitąmet – jūsų jubiliejus. Kaip jaučiatės, kokia sveikata?
– Jaučiuosi gerai, Duok Dieve, kad taip būtų ir toliau. Mano bėda – širdis. Išdirbus 44 metus treneriu, Lietuvoje esu ilgiausiai dirbęs trenerio darbą, norėčiau ir Europoje tokį žmogų pamatyti, todėl ir sušlubavo mano širdis. Treneriu pradėjau dirbti dar studijuodamas KKI trečiame kurse. 1980–1998 m. dirbau su didelio meistriškumo komandomis.
Buvo didelė atsakomybė, nervinė įtampa. Didžiulį krūvį gavo širdis, kaupusi visą adrenaliną. Kai dar dirbau „Žalgiryje“, gydytojai man rekomendavo, kad iš Kauno halės į namus nevažiuočiau mašina, o eičiau pėsčiomis. Todėl kai dabar girdžiu žmones sakant, jog jiems reikia patirti adrenalino, norėčiau jiems pasakyti: padirbkite 44 metus treneriu, tai adrenalino gausite visą statinę.
Mane užgrūdino pats gyvenimas, nebuvau išlepintas. Gana sunkiai augau, gyvenau, bet sunkiomis sąlygomis sugebėjau išgyventi. Sunku man buvo natūraliai ir žinojau, kad man niekas nepadės ir neužtars. Buvau įpratęs vienas kovoti, o tas man padėjo. Kas dėl mano jubiliejaus, tai apie jį visiškai nenoriu galvoti.
Man nėra baisesnės dienos už gimimo dieną. Nenoriu, kad ji būtų, kad apie būtų šnekama. Noriu, kad ta diena būtų eilinė. Dabar visi moko, kad reikia sveikai gyventi, bet niekas negali išmokyti, kaip reikia ilgai gyventi. Mano tėvas išgyveno 88 metus, jis taip pat buvo užgrūdintas gyvenimo, matė daug vargo.
