| Trečiadienis | Eurolyga | „Olympiakos“ – „Žalgiris“ | 21:15 | Pirėjas |
Kai Joe kartu su Madrido „Real“ vyrais žengė į „Wyndham Grand“ viešbutį ne pačiame žaviausiame Atėnų rajone, netoli Omonijos aikštės, galėjai pamanyti, kad jis – taip pat komandos dalis.
Prieš 18 metų dėl traumų turėjęs baigti karjerą, 52-ejų amerikietis oficialiai dirba Eurolygos televizijai. Tačiau jis keliauja kartu su komanda, su „Real“ vadovais pusryčiauja prie vieno stalo ir dėliojasi darbotvarkę pagal Madrido ekipos grafiką.
Dėmesį patraukia ne tik įdomi jo išvaizda – tai tvirto sudėjimo įdegęs vyriškis, su išreikštomis veido linijos ir pilkais lyg pelenai plaukais. Bet lietuviams į akis krenta jo pavardė – Joe Arlauckas. Skamba įdomiai, ar ne?
1965-aisiais Joe gimė Ročesteryje, Niujorke, imigranto iš Lietuvos šeimoje. Tačiau iki pernykštės žiemos jis dar niekada nebuvo aplankęs mūsų šalies ir savo šaknimis pernelyg nesidomėjo. Daugiausiai dėl itališkos savo šeimos pusės – mama buvo italė ir nuklodavo stalą spagečiais, lazanijomis ar itališkais mėsos kukuliais.
Vis dėlto 1992-aisiais jis netgi buvo sulaukęs Lietuvos krepšinio federacijos kvietimo prisijungti prie Arvydo Sabonio rinktinės ir dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tačiau 206 cm ūgio sunkusis kraštas turėjo atsisakyti pasiūlymo.
„Su manimi mes būtume nugalėję JAV Svajonių komandą“, – išsišiepė Joe, patogiai įsitaisęs „Wyndham Grand“ viešbučio vestibiulyje.
Tai nebus lengvas 3-1. Bus labai sunkus 3-1. Ir vis tiek, manau, „Žalgiris“ turi šansų laimėti šią seriją.
Likimas taip susidėliojo, kad vėliau Joe vis tiek žaidė su Arvydu Saboniu, tik Madrido „Real“ klube. Du įspūdingi Eurolygos bokštai 1995-aisiais atnešė karališkajam klubui čempionų trofėjų.
Po metų, kai Sabas išvyko į „Portland Trail Blazers“, J.Arlauckas užfiksavo neįtikėtiną pasiekimą – Eurolygos rungtynėse pelnė net 63 taškus. Daugiau 1965-aisiais buvo įmetęs tik Radivoje Koračas – net 99.
Madrido „Real“ 115:96 nugalėjo Bolonijos „Kinder“, o Joe pataikė net 24 dvitaškius iš 28, 15 baudų iš 18, atkovojo 11 kamuolių ir surinko net 80 naudingumo balų.
Beje, „Real“ laimėjo rungtynes prametę visus 11 tritaškių!
Bet ne rekordai, o būtent užsimezgusios draugystės krepšinio aikštėje Joe įstrigo labiausiai. Tokios, kaip su Arvydu Saboniu ar Šarūnu Marčiulioniu.
Dėl kelio traumų 35-erių jam teko palikti parketą, bet nuo krepšinio jis nenutolo: dirba aukštaūgių treneriu, komentuoja Eurolygos rungtynes ir su mikrofonu kalbina „Real“ krepšininkus bei jų varžovus.
Atėnuose jis dabar vieši dėl Madrido „Real“ ir Atėnų „Panathinaikos“ ketvirtfinalio serijos. Tačiau šio viešbučio koridoriuose jis jau galėjo girdėti lietuviškus balsus žmonių, atvykusių palaikyti „Žalgirio“ kaktomušoje su „Olympiakos“.
J.Arlaucko prognozė – 3-1 „Olympiakos“ naudai. Bet jis nenustebtų, jeigu „Žalgiris“ dar kartą nustebintų Europą.
– Kodėl 3-1 ir „Olympiakos“, Joe? – 24sek paklausė J.Arlaucko.
– Patirtis. Manau, kad svarbiausia bus patirtis.
Matai, kas vyksta ir tai kažkuo primena „Fenerbahče“, kai jie statėsi keletą metų ir laimėjo Eurolygą. Būtų fantastiška pamatyti „Žalgirį“ nustebinantį visus ir žaidžiantį finalo ketverte.
Tai nebus lengvas 3-1. Bus labai sunkus 3-1. Ir vis tiek, manau, „Žalgiris“ turi šansų laimėti šią seriją. Kažkur giliai širdyje tuo tikiu.
„Olympiakos“ dviem pralaimėjimais baigė sezoną, iššvaistę didelę persvarą. O Graikijos komandose viskas labai paremta psichologija. Kai jie taip sunkiai baigė reguliarųjį sezoną, kyla klausimas, ar jie sugebės įjungti tą mygtuką ir pasikeisti.
Kita vertus, „Olympiakos“ yra „Olympiakos“. Jie kažkokiu būdu atkrintamosiose susistyguoja ir žino, kaip žaisti.
Bet aš dievinu Šarūną Jasikevičių, trenerių štabą. „Žalgiris“ yra mano mėgstamiausia komanda. Man patinka ne favoritai. Net kai jūs nebesate autsaideriai, anksčiau visada tokie būdavote. O man tokios komandos patinka.
Manau, kad pirmosios rungtynės Pirėjuje bus labai atkaklios. Ir jei „Žalgiris“ jas laimės, gali laimėti ir seriją.
– Daugelis naudoja patirties argumentą. Patirties nepamatysi statistikos protokole. Kas tai tokiose kovose?
– Vieni sako, kad patirtis nereiškia nieko, o kiti – kad viską.
Pats negalvoju, kad patirties reikšmė tokia didelė, kaip patirties trūkumo. Patirties trūkumas kartais gali būti net naudingas. Kai nežinai, kas bus, kaip turi būti, todėl žaidi nepaisant visko.
„Žalgiris“ žaidžia fizišką krepšinį, kokio šiaip Lietuvos komandos niekada nežaisdavo.
Bet dauguma žaidėjų tokią turi. Jie žino, kas laukia. Tokios komandos turi lyderius. Pavyzdžiui, „Olympiakos“ turi Spanoulį. „Žalgiris“ tokio neturi.
Bet kas man patinka apie „Žalgirį“, tai kaip stabiliai jie auga. Pernai jie kovėsi dėl vietos atkrintamosiose, o dabar jie jau čia.
Matai, kas vyksta ir tai kažkuo primena „Fenerbahče“, kai jie statėsi keletą metų ir laimėjo Eurolygą. Būtų fantastiška pamatyti „Žalgirį“ nustebinantį visus ir žaidžiantį finalo ketverte.
Niekas nežino, kas konkrečiai yra patirtis. Tai neapsakoma. Bet tai jausmas, kad tu jau esi ten buvęs. Esi praėjęs. Padaręs. Patyręs. Išgyvenęs. Tai reikšminga, bet tai nėra tiek reikšminga, kiek patirties trūkumas.
– Ko gero, tokio mažo biudžeto komandos kaip „Žalgiris“ turi žaisti kitaip, kad nugalėtų Eurolygos grandus. Kas kitokio yra „Žalgirio“ žaidime?
– „Žalgiris“ žaidžia fizišką krepšinį, kokio šiaip Lietuvos komandos niekada nežaisdavo. Jos daugiau mesdavo iš toli.
Jie geri po krepšiu, turi pavojų prie tritaškio linijos. O dar tas Pangoso žaidimas...
Bet manau, kad viskas prasideda nuo kultūros, kurią Šaras sukūrė rūbinėje. Tai matosi tik iš jų širdies ir ryžto. Jie laimėjo keletą labai didelių rungtynių Stambule prieš „Fenerbahče“, „Olympiakos“.
Tai dalykai, kokių ši komanda anksčiau nebuvo padariusi. Viskas prasideda nuo pasitikėjimo. Šarūnas jį komandai suteikė. Tikiuosi, jis liks „Žalgiryje“ kiek įmanoma ilgiau.
– Šarūnas Jasikevičius, jūsų akimis, dar kylantis treneris, ar jau elitinis Eurolygos strategas?
– Jis dar kylantis treneris. Bet jis jau yra TEN. Jis tikrai vienas geriausių Eurolygos trenerių.
Bet tai iškalbinga. Tikrai nelengva buvusiems krepšininkams taip greitai tapti gerais treneriais. Tas pasikeitimas sudėtingas.
Aš pats turėjau tokią problemą. O Šarūnas padarė neįtikėtiną darbą... Bet ar jis jau TEN? Aš – amerikietis. Amerikiečiams tu esi TEN, jei laimi titulą. Visada turėjau tokį mentalitetą.
Bet jokios abejonės, kad jis vienas topinių trenerių Eurolygoje.
– Kai kalbame apie „Žalgirį“, daugelis pirmiausia įvardija Keviną Pangosą. Ar matote jį jau vedantį į priekį ne tik „Žalgirį“, bet ir tokias komandas kaip Madrido „Real“ (jei Dončičius išvyks) ar „Barcelona“?
– Manau, kad jis elitinio lygio žaidėjas. Jis geras vyrukas, vedlys. Nepažįstu jo asmeniškai, bet jis man atrodo tylus lyderis.
Tačiau kiekviena situacija skirtinga. „Barcelona“ įsigijo Heurtelį ir Hangą, kurie turėjo būti vedliais, bet situacija susiklostė kitaip. Daug kas priklauso nuo situacijos. Pangosas dabar yra puikioje situacijoje. Ar jis gali vesti Eurolygos favoritus į priekį? Manau, kad taip.
„Žalgirio“ vietoje, aš jo nepaleisčiau! (juokiasi.).
– Ką dar norėtumėte išskirti iš „Žalgirio“ komandos?
– Man labai patinka Aaronas White'as. Sezono pabaigoje jis prarado stabilumą, bet man labai patinka, kad jis dažnai žaidžia palei galinę liniją, ko šiuolaikiniame krepšinyje beveik nebematome. Dabar visi mėto tritaškius.
Bet man labiausiai patinka, kad tai ne vieno žaidėjo komanda. Tai ne Pangoso ar White'o komanda – visi joje įtraukti ir svarbūs.
Kai ruošiuosi rungtynėms, visada matau, kad vienądien sužaidė vienas, kitą – kitas žalgirietis. Tokiame Madride vis tiek lyderis yra Dončičius, kartais – Gustavo Ayonas. O „Žalgiris“ turi komandą, kuri yra vieninga. Jie puikiai žaidžia kartu. Ir tai yra dar vienas Šaro nuopelnas, kaip jis įtraukia visus į žaidimą.
– Pernai lankėtės „Žalgirio“ arenoje ir žadėjote, kad antrą kartą aplankysite Lietuvą. Ar pavyko ištęsėti pažadą?
– Dar ne, viskas dar procese (šypsosi.). Bandžiau šiemet, tačiau nepavyko suderinti tvarkaraščio, nes teko dirbti.
Bet nieko, dar apsilankysiu!
– Gerai, o jei galiausiai pavyktų, ką darytumėte?
– Be abejo, skambinčiau Saboniui! (šypsosi.). Susitiktume, papietautume ir pakalbėtume apie senus laikus. Tai būtų pats geriausias būdas susitikti, nes kai taip nutinka Madride, būna per daug beprotiška.
– O ar jau turite minčių, kur keliautumėte, ką aplankytumėte ir kaip ieškotumėte savo giminės medžio šaknų?
– Taip, norėčiau apsilankyti Lietuvoje atostogoms, ne krepšinio rungtynėms. „Žalgirio“ arenoje stebėti rungtynes labai įdomu, bet aš norėčiau daugiau susipažinti su pačia šalimi. Tik, žinoma, ne sezono metu.
– Seniai seniai atmetėte Lietuvos krepšinio federacijos kvietimą prisijungti prie mūsų rinktinės. Ar įsivaizduojate, kokia tai sudėtis būtų su Saboniu, jumis, Šarūnu Marčiulioniu, Rimu Kurtinaičiu priešakyje?
– Taip... Pirmiausia, tai būtų Svajonių komanda, nes mes būtume nugalėję amerikiečius, čia jokios abejonės... Žinoma, tai tik pokštas!
Bet gyvenime priimi sprendimus priklausomai nuo to, kur esi ir ką darai. Tuomet man tai buvo tinkamas sprendimas dėl asmeninių priežasčių. Ir tai nebuvo sunkus sprendimas.
Bet kai metai bėgo ir vėliau žaidžiau su Sabu bei Rimu Madride, pažinau kitus vyrukus, net liūdėjau, kad nepasinaudojau kvietimu ir nežaidžiau Lietuvos rinktinėje. Tai būtų neįtikėtina patirtis.
Bet sprendimas buvo paremtas dėl šeimos. 90 proc. jį lėmė šeima, tik 10 proc. pasirinkimo buvo mano pusėje.
– Arvydas Sabonis bei Rimas Kurtinaitis ne tik legendiniai krepšininkai, bet ir labai spalvingos asmenybės. Ką pamenate iš tų senų laikų?
– Turiu labai daug puikių prisiminimų. Kaip ir su dauguma vyrukų, su kuriais teko žaisti.
Kurtinaitis buvo linksmas, nuoširdus žmogus. Jis turėjo visiškai kitokį požiūrį nei Sabas. Sabas buvo tylesnis, nors kai atsivėrė, buvo puikus vyrukus.
Aš toks dėkingas, kad sutikau tiek daug skirtingų puikių žmonių... Tai neįtikėtina sutikti tiek daug gerų žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių. Gerų žmonių pilna visur.
– Esate minėjęs, kad iš pradžių buvo sunku prisitaikyti prie žaidimo su Arvydu Saboniu. Kas buvo sunkiausia ir ar dabar įsivaizduojate tokią sunkią priekinę liniją šių dienų krepšinyje?
– Taip, moderniame krepšinyje... Žinote, ar Sabonis dabar nepritaptų? Manau, kad pats būčiau turėjęs kiek pakeisti žaidimą – daugiau mesti iš toli. Aš visada galėjau tą daryti, tik man tada to nereikėjo. Tada svarbiausia buvo ne tritaškiai, o bendras taiklumas, kuo didesnis efektyvumas.
Krepšinis pasikeitė, bet, žinote... Manau, kad dabar būtume galėję žaisti kartu. Sabonis jaunas buvo mobilus, galėdavo aukštai statyti užtvaras. Kas jį dabar sustabdytų leidžiantis po krepšiu?
Jei pats būčiau padirbėjęs vasarą su metimu, būčiau galėjęs mesti daugiau tritaškių. Žaidimas pasikeitė, sunkieji kraštai tada nepataikė iš toli, bet toks Sabonis kaip niekas kitas praplėsdavo puolimą, nes pataikydavo iš toli.
