„Gerai... Komandoje turėsiu 19-metį superžvaigždę“, – tada pakrapštė savo plikę A.Džikičius.
Penktuoju šaukimu NBA naujokų biržoje pasirinkta Lietuvos krepšinio viltis nebuvo vienintelis iššūkis, kuris laukė A.Džikičiaus.
Išraiškingas treneris atvedė „Rytą“ į Europos taurės finalo ketvertą ir VTB lygos pusfinalį, bet jam nepavyko nugalėti Kauno „Žalgirio“.
Iki šiol kalbama, kad A.Džikičius be reikalo nuvertino BBL finalą, kuriame kiek tausojo savo žaidėjus lemiamiems Europos taurės mūšiams.
Jis tada nesuprato, kaip „Rytui“ ir Gedvydui Vainauskui buvo svarbu nugalėti „Žalgirį“. Ypač tai įvertinant dabar, po 8 totalaus „Žalgirio“ dominavimo metų Lietuvos krepšinyje.
Galbūt 47-erių A.Džikičius dabar elgtųsi kitaip. Bet jis didžiuojasi savo pasiekimais Vilniuje ir iš naujo stoja į kovą su „Žalgiriu“. Tik šįkart – kaip Podgoricos „Budučnost“ treneris.
Jeigu galėtų grįžti į Lietuvos sostinę ir ten praleisti dieną, ilgai pagalvojęs Aleksandras Džikičius norėtų atsisėsti kur nors Vokiečių gatvėje ir stebėti žmones.
Dabar jis stebi Kauno „Žalgirio“ žaidimą Eurolygoje ir ima iš žaliai baltų pavyzdį.
A.Džikičius prieš 6-7 metus nebuvo didžiausias Lietuvos žiniasklaidos draugas, bet prieš „Budučnost“ ir „Žalgirio“ mūšį, strategas kantriai pusvalandį atsakinėjo į žurnalistų klausimus.
– Kokie jūsų prisiminimai apie „Lietuvos ryto“ komandą?
– Aš didžiuojuosi treniravęs tokį klubą. Taip, pamenu, kad niekada nenugalėjau „Žalgirio“. Bet pamenu ir faktą, kad buvome Europos taurės finalo ketverte, sėkmingai pasirodėme VTB lygoje.
Tikiu, kad padariau viską, ką galėjau, kad padėčiau Jonui Valančiūnui tapti žaidėju, kokiu jis tapo.
Tai buvo tikrai geri metai. Galų gale, aš didžiuojuosi, kad Vilniuje baigiau sezoną ir pradėjau kitą (šypsosi.).
– Dabar juokiatės, o ar buvo sunku dirbti po tokiu spaudimu ir reikalavimais?
– Niekur nėra lengvo darbo. Aš esu didžiausias savo teisėjas. Pavyzdžiui, niekada nejaučiau spaudimo iš klubo prezidento (G.Vainausko. – aut. past.) Žinoma, jis buvo nepatenkintas dėl pralaimėjimų „Žalgiriui“, bet, kita vertus, viskas buvo normaliai. Tiesiog treneriams nėra lengvų darbų.
Man nepatinka Europoje vyraujanti tendencija. Pavyzdžiui, Adrijos lygoje pirmą sezono mėnesį keturios iš 12 komandų jau pakeitė trenerius. Visoje Europoje klubai vis dažniau keičia trenerius.
Kaip treneris, sėdžiu ir galvoju apie sezono pradžią ir jos įtaką. Kad tos pirmos pergalės gali padėti laimėti laiko. Bet toks supratimas pakenks krepšiniui. Būdamas tokioje situacijoje, negali protingai tobulinti jaunų žaidėjų. Tiesiog negali to daryti, nes prarasi darbą. O jaunas žaidėjas negali tapti dideliu krepšininku tik treniruotėse. Jis turi pajusti žaidimo atsakomybę, valdyti pergalių ir pralaimėjimų stresą.
Jei atvirai, koks treneris paaukotų savo karjerą ir šeimos gerovę dėl kažkurio žaidėjo gerovės? Logiška būti konservatyviam.
Be to, tai, kas dabar vyksta NBA su dvišaliais kontraktais, naujomis rinkomis kaip Japonija, ta pati Kinija... Kiek naujokų turime Eurolygoje? Anksčiau buvo kitaip.
Tas pats Aaronas White'as. Kelintas jam tai sezonas? Jį vertiname kaip naujoką, nors jam tai ketvirtasis sezonas Europoje. Grigonis irgi jaunas žaidėjas. Vis šitie dalykai... Nežinau, anksčiau buvo kitaip.
– Be asistento darbo NBA, „Rytas“ buvo vienintelė jūsų komanda už Balkanų ribų. Ką pasiėmėte iš tos lietuviškos patirties?
– Jei atvirai, išmokau daug. Vis dar manau, kad tai buvo geras darbas. Tai buvo Europos taurės komanda, kuri kovėsi dėl vietos Eurolygoje. Turėjome stabilų neblogą biudžetą.
Jei atvirai, labai džiaugiausi turėjęs progą dirbti su Valančiūnu. Dabar pakankami didžiuojuosi, kad Rice'ui tai buvo pirma tokia gera patirtis Europoje. Tai yra faktai.
Ir Seibutis buvo vienas geriausių Europos taurės antrųjų žaidėjų.
Jonas Valančiūnas, skaičiuojant statistiką per 40 minučių, buvo naudingiausias Europos taurės krepšininkas.
Ko išmokau?
Kad kartais dalykus, kurių negali kontroliuoti, turi atidėti į šoną. Bet tai sunku.
– Ko tada Vilniuje tikėjotės iš J.Valančiūno NBA ir kaip vertinate jo progresą po šešerių metų „Toronto Raptors“ komandoje?
– Manau, buvo neteisinga, kad 2011-aisiais Valančiūnas buvo lyginamas su Sabu. Nes Sabas yra Sabas – jis pakeitė Europos krepšinį.
O dabar, manau, Jonas turi neblogą NBA karjerą. Aišku, galime diskutuoti, ar to užtenka. Bet, žinote ką? Jis vis dar jaunas ir jis tobulėja.
Pernai buvo linksma dėl jo tritaškių (šypsosi.). Žinau, kad jis visada norėjo mesti iš toli.
– Ar buvo sunku suvaldyti jauną devyniolikmetį, kurį kažkas lygino su Saboniu ir kuriam jau buvo paruošta vieta „Toronto Raptors“?
– Man patiko jo ambicijos ir man patiko tai, kad jis norėjo būti toks geras. Neprisimenu, ar su juo turėjau ypatingų problemų. Bet kai pirmą kartą nusileidau Vilniuje, pamačiau didžiulį Jono Valančiūno atvaizdą ant prekybos centro "Europa". Jonas jau buvo „Nike“ žaidėjas. Sakau, „gerai“... Turiu 19 metų superžvaigždę.
Bet viskas buvo gerai. Mano ego buvo mano problema, jo ego – jo problema.
Manau, tai buvo dvipusio eismo santykiai. Aš labai laimingas, kad jis nepatyrė traumų, nors žaidėme labai daug rungtynių. Manau, dirbau darbą taip, kaip ir turėjau jį atlikti. Jis žaidė, daug dirbo ir viskas buvo gerai.
– Kokį įspūdį palieka „Žalgirio“ žaidimas?
– Man patinka, kaip žaidžia „Žalgiris“. Matau, kaip sunkiai dirba ši komanda. Man patinka, kaip jie derina puolimą su gynyba. Jie turi Jankūną ir Daviesą po krepšiu, Ulanovą, bet jie gali bėgti. Jei tik būsi atlaidus gynyboje, jie geri greitajame puolime.
Jie labai pavojingi poziciniame puolime, kai Milaknis kantriai ieško savo progų. Jis tuo pačiu atveria daugiau galimybių savo komandos draugams. „Žalgiris“ gerai žaidžia du prieš du. Šis jų žaidimo elementas labai specifinis.
„Žalgiris“ yra komanda, kuri žino, ką daro. Man patinka jų krepšinis. Gynyboje jie fiziški, labai kovingi. Ruošdamasis tokioms rungtynėms ir matydamas „Žalgirį“, nori taip pat žaisti.
Ta praėjusio sezono sėkmė nebuvo tik atsitiktinumas. Kai kurie sako, kad tai buvo sėkmė. Bet esu įsitikinęs, kad tai neteisybė. Ir šiemet „Žalgiris“ turi gerą komandą. Jie turi Eurolygos patirties ir žaidėjų, kurie debiutuoja tokiame lygyje. Bet labai svarbu, kad „Žalgiris“ turi stiprų Lietuvos žaidėjų branduolį.
Dar pastebėjau, kad „Žalgiris“ nežaidžia pasiutusio krepšinio. Norėdamas įveikti „Žalgirį“, turi dirbti daugiau, atsakyti jėga, intensyvumu. Turi būti susikaupęs. Labai susikaupęs.
Turi suprasti, kurie žaidėjai turi gauti daugiau progų mesti, o kurie ne. Ką nori palikti prie perimetro ir kurių krepšininkų tikrai negali palikti.
Šioje situacijoje mums tai bus svarbiausia norint nugalėti tokią komandą.
Kartais žmonės sako, kad Eurolygoje pasitaiko energijos šuolių. Bet nematau to kalbant apie „Žalgirio“ žaidimą. Nemanau, kad jūsų komandoje yra žaidėjų, kurie rungtyniauja banguotai. O aš pakankamai gerai pažįstu „Žalgirį“.
– Ko toks klubas kaip „Budučnost“ gali pasimokyti iš kitos mažo biudžeto komandos kaip „Žalgiris“?
– Daug ko. Jums, lietuviams, krepšinis yra religija. Jūs labai užsivedę dėl Lietuvos krepšinio ir suprantate šį žaidimą. O Eurolygai svarbu, kas vyksta už aikštės ribų.
„Žalgirio“ vadyba dirba pakankamai neblogai. Žinau, kad mūsų klubo vyrukai prašo „Žalgirio“ patarimų. Ir tai, ko dar neįsisavinome – marketingo, bilietų pardavimų, logistikos. Daug tų veiksmų už aikštės ribų.
– Minėjote, kad „Budučnost“ mokosi iš „Žalgirio“ už aikštės ribų. O ar aikštėje norėtumėte matyti savo komandą tokią kaip žalgiriečiai?
– Kažkiek. Netikiu, kad galima kažką sėkmingai nukopijuoti, bet man tikrai patinka „Žalgirio“ atkaklumas. Man patinka, kaip kontroliuojamas „Žalgirio“ žaidimas. Nerasite daug momentų, kai „Žalgiris“ žaidžia pasiutusį krepšinį. Man tai patinka.
Šaras prilaiko komandą.
Jūs žinote geriau nei aš, bet neabejoju, kad Šaras turėjo pasiūlymų. Tačiau jis liko komandoje, o tai yra gerai. Gerai jam, klubui ir Lietuvos krepšiniui.
– Ar tokiai mažai komandai kaip „Budučnost“, ar „Žalgiris“ yra pagrindinis pavyzdys, kuriuo galima sekti?
– Noriu, jog suprastumėte, kad komandos turėtų žaisti pagal tai, ką jos gali daryti. Aš neturiu Tavareso. Kas mano Tavaresas? Kas mano Llullas ar Vesely? Visi tie dalykai... Todėl stebi kitus ir kai kažkas patinka, bandai panaudoti.
Aš tikiu nuolatiniu tobulėjimu: trenerių, žaidėjų ir klubų. Manau, tai turėtų būti kiekvieno tikslas.
O gal tikiu dalykais, kurie niekada neišsipildys?
– „Budučnost“ po 16 metų pertraukos grįžo į Eurolygą. Kaip Podgorica pasitinka šį iššūkį?
– Nepamenu, kaip buvo prieš 16 metų, bet dabar tai vertiname kaip krepšinio šventę. Ypač kai atvažiuoja tokie dideli klubai kaip „Žalgiris“. Jau sakiau oficialiame Eurolygos pareiškime ir kalbu rimtai – tai labai garbingas Lietuvos krepšinio atstovas. „Žalgirio“ komanda labai gera. Manau, jie turi viską, kad pakartotų praėjusio sezono sėkmę.
– O kokie „Budučnost“ lūkesčiai tokio lygio turnyre su 5 milijonų eurų biudžetu?
– Bandyti kautis su dauguma komandų. Mes suprantame savo pozicijas, bet nepasiduodame. Ši konkurencija yra nesuvokiama. Bet mes, kaip Eurolygos naujokai kaip naujo formato turnyre, augame su kiekvienomis rungtynėmis.
Tik 12 miestų turi Eurolygos komandą ir vienas iš jų yra Podgorica. Tai mažiausios Eurolygos valstybės komanda. Turime tuo didžiuotis.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte grįžę į Eurolygą?
– Už aikštės ribų. Suprantame, kad mūsų arena maža, bet įdėjome labai daug pastangų, kad dabar galėtume ja didžiuotis. Suvokiame ir Eurolygos lygį, ir kad turime žaisti 30 rungtynių prieš geriausias Europos komandas. Dar turime įsisavinti tokius dalykus kaip transportacija, aukšto lygio krepšinio išlaikymas ir Adrijos lygoje.
Europos taurė yra aukštame lygyje, bet Eurolyga yra kažkas... Be NBA, tai, be abejo, geriausias krepšinis.
– Kaip jūs asmeniškai džiaugiatės grįžęs į Eurolygą?
– Kiekvienas treneris nori dirbti tokiame lygyje. Tai trečias mano kartas Eurolygoje. Europos taurėje man kol kas sekėsi geriau, bet labai gera grįžti. Ypač dėl praėjusio sezono, nes nebuvome sutverti laimėti. Mes performavome komandą, stengėmės turėti kuo daugiau vietinių žaidėjų, jaunų vyrukų. Bet galiausiai laimėjome Adrijos lygą ir iškovojome teisę žaisti Eurolygoje. Mūsų klubui tai milžiniškas žingsnis į priekį. Bet mes turime kautis.
– Kas dar neveikia, kad pralaimėjote visus 5 mačus?
– Mes dar mokomės to, kaip svarbu žaisti visas 40 minučių. Šiame lygyje bet kokia nesėkminga 2-3 minučių atkarpa gali kainuoti rungtynes. Turėjome keletą rungtynių, kai buvome arti varžovų. Buvo ir gerų žaidimo atkarpų, bet kartais tai klaidos, tai kantrybės stoka, ar gynybos sutrikimas mums kainavo brangiai.
