P.Motiejūnas išsitraukė iš kišenės telefoną iškart po to, kai Deshaunas Thomasas Tel Avive prametė lemiamą dvitaškį, o „Panathinaikos“ pergalė 76:75 oficialiai išvedė „Žalgirį“ į ketvirtfinalį.
Prie „Žalgirio“ direktoriaus pasilenkė Robertas Javtokas. P.Motiejūnas linktelėjo galva. Panašu, tai buvo patvirtinimas, kad „Maccabi“ pralaimėjo graikams – būtent bent vieno žydų kluptelėjimo ir reikėjo žaliai baltiems įtvirtinti pozicijas stipriausių komandų aštuonete.
Kol galvoje sukosi jaudinanti emocijų karuselė, P.Motiejūnas atsilošė savo kėdėje.
Jis netoliese išvydo į savo žaidėjų ambicijas apeliavusį Šarūną Jasikevičių, kuris vėl ir vėl griebdamas saviškiams už gerklės bandė išspausti iš jų daugiau nei maksimumą.
Netrukus „Wizink“ tribūnose pasigirdo džiaugsmingas „Žalgiris! Žalgiris!“. Antakį pakėlę „Real“ sirgaliai netrukus didino triukšmą ir nušvilpė lietuvaičių šūksnius.
Maždaug 100 „Žalgirio“ gerbėjų žaliais lopinėliais nuspalvino mėlynas „Wizink“ tribūnas. Bet to patekimo į ketvirtfinalį džiaugsmo negalėjo numalšinti joks ūbavimas.
Tik žalgiriečiai nieko nežinojo. Šaras buvo nusiteikęs griežtai – niekas negalėjo sužinoti, kaip kėliniu anksčiau baigėsi rungtynės Tel Avive. Juolab savo vyrus į Madridą jis atsivežė ne paturistauti, o pergalės.
Šiais laikais atsiriboti nuo to, kas vyksta aplinkui, beveik neįmanoma, bet žalgiriečiai iš tikrųjų nuoširdžiai stengėsi nesižvalgyti į kitus rezultatus ir neužsiimti skaičiavimais turnyro lentelėje.
Krepšininkai į telefoną rungtynių metu nepasižiūrės, bet tą galėjo padaryti kostiumuoti „Žalgirio“ atstovai.
Nors „Žalgiris“ kandžiojosi kaip įkyrus nuo grandinės nutrūkęs kiemsargis, P.Motiejūnui ir R.Javtokui buvo sunku nulaikyti telefonus kišenėje ir nenuleisti akių nuo parketo.
Tačiau „Žalgirio“ vadovams pavyko išlaikyti rimtį po pralaimėjimo Madrido „Real“ 81:88.
Šaras kiek nusivylęs žengė į „Žalgirio“ rūbinę. Paskui jį sekė Darius Maskoliūnas, Darius Songaila, Evaldas Beržininkaitis, Paulius Motiejūnas, Robertas Javtokas ir Mindaugas Kvedaras. Susikrimtę.
Kalba buvo supertrumpa. Nepalyginsi su ta 15–20 minučių Š.Jasikevičiaus litanija po praėjusios savaitės pralaimėjimo Vitorijoje.
Įžengę į rūbinę žurnalistai rado žalgiriečius susimąsčiusius. Bet atsitokėję nuo rezultato, žaidėjai po truputį lindo į telefonus – įprasta procedūra.
Pasveikinti su patekimu į ketvirtfinalį Antanas Kavaliauskas ir Artūras Milaknis kiek nustebo.
„Kodėl gerai, kad „Maccabi“ pralaimėjo?“ – paklausė Antanas Kavaliauskas, porąkart atnaujinęs Eurolygos aplikacijos rezultatus telefone.
Todėl, kad bet kuris Tel Avivo ekipos kluptelėjimas uždegė „Žalgiriui“ žalią šviesą į kitą etapą.
Visai kitaip ir tos kelionės ar rungtynės namie. Net negalvoji, kad taip, šitų čia dabar nepaimsim, gal reikės paimti kitus. Nebėra skirstymo ir su visais žaidžiame vienodai.
„Nelabai mes sekėme situaciją. Koncentravomės tik į mūsų darbą. Treneris irgi akcentavo, kad mums nereikia dairytis į kitus varžovus. Tą ir bandėme daryti. Po rungtynių įsijungėme telefonus ir pamatėme, kad PAO laimėjo“, – pasakojo vienas jauniausių žalgiriečių Paulius Valinskas, kuriam buvo ketveri, kai „Žalgiris“ pastarąjį kartą žaidė Eurolygos atkrintamosios varžybose, o vėliau ir triumfavo turnyre.
Artūras Milaknis buvo atviresnis.
„Viskas užsikūrė labai anksti ir nuo to nepabėgsi. Žiniasklaida ir žmonės aplinkui tuo gyvena, šneka. Tai jiems neeilinis įvykis. Aišku, ir mūsų karjeroms neeilinis.
Džiugu, kad įsirašome pavardes į komandą, kuri pateko ten po tokio ilgo laikotarpio. Bet mes kažkaip... Manau, visi tikėjo, kad tikrai pateksime ir ten tas blogiausias scenarijus nepasikartos“, – 24sek „Wizink“ rūbinėje teigė A.Milaknis.
Jo ir Pauliaus Jankūno kalbos buvo emocingesnės. „Žalgirio“ senbuviai, matėsi, norėjosi išsipasakoti, koks ilgas ir sunkus buvo jų kelias iki išsvajotųjų atkrintamųjų varžybų.
P.Jankūnas debiutavo „Žalgiryje“ 2003–2004 m., kai vedamas Arvydo Sabonio Kauno klubas tik per stebuklingą Derricko Sharpo tritaškį nepateko į Eurolygos finalo ketvertą. Tik tada jis nesuprato, kaip arti ir koks didingas tai būtų nuotykis „Žalgirio“ organizacijai.
Tas aštuonetas buvo tikėtinas, bet didelio džiaugsmo nėra, nes norisi aukščiau.
„Žalgirio“ kapitonas vėliau sužais iš viso net 289 rungtynes be Eurolygos atkrintamųjų varžybų. Pagal sužaistų rungtynių skaičių P.Jankūnas yra net ketvirtas turnyro istorijoje, bet joks kitas dešimtuko atstovas taip ilgai nesikankino dėl ketvirtfinalio.
„Ilgas kelias buvo. Ilgas ir sunkus. Su daug duobių, pakilimų ir nuopolių. Gerai, kad dabar papuolėme“, – atsiduso 33-ejų žalgirietis, įžengęs į ketvirtfinalį pirmą kartą per 15 sezonų Eurolygoje. Pats vos neišgyvenęs „Žalgirio“ bankroto ir išnykimo iš krepšinio žemėlapio.
Artūro Milaknio laukimas buvo trumpesnis – 8 sezonai ir 139 rungtynės. Bet per tą laiką 31-erių snaiperiui spėjo ir barzda gerokai užaugti.
„Na taip, čia kažkas visai visai kitaip, nei buvo anksčiau. Tas jau daug kartų minėta ir įskiepyta į galvas per tuos porą metų atėjus treneriui Šarūnui. Džiugu.
Visai kitaip ir tos kelionės ar rungtynės namie. Net negalvoji, kad taip, šitų čia dabar nepaimsim, gal reikės paimti kitus. Nebėra skirstymo ir su visais žaidžiame vienodai, – 24sek pasakojo A.Milaknis, kurio žodis per tuos aštuonerius metus rūbinėje turėjo vis didesnį svorį. – Ir malonu, kad su visais gali žaisti, nugalėti, ką parodėme per šituos dvejus metus. Buvo ir įspūdingų pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų. Bet kaupiame malonią patirtį.
Kiekvienos rungtynės aukšto lygio. Kiekvienam tai turėtų būti didelė šventė ir didelis įvertinimas, kad galime rungtyniauti tokiose rungtynėse.“
„Žalgirio“ patekimas į ketvirtfinalį – didžiulis įvykis klubui, bet rūbinėje neaidėjo įprasti juokeliai, kokių būtų galima išgirsti po laimėtų rungtynių.
Mitais apipintoje „Žalgirio“ rūbinėje skraidydavo rankšluosčiai, sparnuotos frazės ar net vynuogės, bet Madride tvyrojo tyla ir pliaupiančio vandens duše garsas.
Šis „Žalgiris“ jau seniai gyveno nebe Eurolygos aštuonetu.
Džiaugsmas nenublanksta. Nueisiu, išgersiu vieną alaus ir bus viskas gerai.
„Viena vertus, labai smagu, kad patekome, nes prieš sezoną ir gal dar anksčiau niekas negalvojo, jog galime žengti į tą aštuonetą. Dėl to labai gerai, kad įrodėme žmonėms, jog jie suklydo.
Bet šią minutę galime padaryti šį tą dar daugiau ir pasikelti poziciją. Turėjome gerą šansą, bet nepavyko. Liko dvejos rungtynės ir norėtųsi kabintis į aukštesnę vietą, – 24sek tikino alkanas Edgaras Ulanovas. – Nemanau, kad džiaugsmas rūbinėje yra ar bus didelis. Nes treneriai akcentavo, kad turime žiūrėti į kiekvienas rungtynes kaip labai svarbias. Tas aštuonetas buvo tikėtinas, bet didelio džiaugsmo nėra, nes norisi aukščiau.“
Artūrą Milaknį sužavėjo Maskvos CSKA trenerio Dimitrio Itoudžio kalba, kurią jis matė internete. Rusijos superklubas jau gerokai iki finišo užsitikrino pirmąją vietą turnyro lentelėje, bet graiko žodžiai įstrigo žalgiriečiui.
„Jis pasveikino komandą su pirma vieta, bet jie patys supranta, kad nieko tai nereiškia. Aišku, gal namų pranašumą ir galbūt šiek tiek lengvesnį varžovą. Bet tarp tokių aštuonių komandų silpnesnių nėra.
Per tas dvejas likusias rungtynes reikia kiek įmanoma pasigerinti poziciją turnyro lentelėje ir kauptis kitiems mūšiams“, – pasakojo A.Milaknis.
„Smagu, bet kol yra šansas pakovoti dėl aukštesnių vietų, tol ir kovosime. Norisi pakilti kaip įmanoma aukščiau, – be didelio smagumo pridūrė P.Jankūnas. – Mūsų toks tikslas.“
Išėjus iš rūbinės laukė ilgas Šarūno Jasikevičiaus interviu.
Pats rūbinėje prieš 15 minučių kalbėjęs „Žalgirio“ treneris klausė žaidėjų: ar norite dar, ar jums jau užtenka tiek?
Jo septynių minučių interviu buvo daugiau priekaištų nei džiaugsmo, bet galop net ir komandos maksimalistas nesusilaikė.
„Džiaugsmas nenublanksta. Nueisiu, išgersiu vieną alaus ir bus viskas gerai, – šyptelėjo Š.Jasikevičius. – Tikrai nenublanksta. Fantastinis pasirodymas. Sveikinimai sirgaliams, žaidėjams – tikrai super.“
Šalia stovėjo ir šypsojosi „Žalgirio“ vadovas Mindaugas Kvedaras, kuriam po interviu džiaugsmingai nusišypsojo ir Š.Jasikevičius, nupėdinęs į trenerių kambarį tuo pasidalinti ir su savo štabu.
Šį istorinį „Žalgirio“ žingsnį iš pirmosios „Wizink“ tribūnų eilės stebėjo Arvydas Sabonis.
Krepšinio rungtynių stebėjimas savo buvusioje tvirtovėje „Real“ legendai – varginantis reiškinys. Per ilgąją pertrauką Sabas neturėjo nė kada atsipūsti, kai vienas po kito, lyg konvejeriu, prie jo sukosi smalsuoliai, būtinai norėję nusifotografuoti su Madrido pasididžiavimu.
Iš pradžių A.Sabonis dar atsistodavo nuotraukai, bet kai suprato, kad stoja-sėda kas 10 sekundžių, nebematė reikalo pasikelti iš vietos.
Panašiai iš pirmųjų eilių jis jau buvo matęs „Žalgirį“ per žingsnį nuo istorijos. 2004-ųjų pavasarį, deja, jis tapo vieno didžiausių Europos krepšinio stebuklų liudininku, kai žalgiriečiai pralaimėjo laimėtas rungtynes Tel Avive ir nepasinaudojo auksine galimybe patekti į Eurolygos finalo ketvertą.
Tada Sabas sėdėjo ant suolo kaip žiūrovas dėl penkių asmeninių pražangų.
Bet šįkart juoda istorija nebepasikartojo. Likimo ironija – „Maccabi“ pralaimėjimas atnešė „Žalgiriui“ kelialapį į ketvirtfinalį.
Šarūno Jasikevičiaus diriguojami žalgiriečiai pasiekė sabonišką rezultatą. Tik priminsiu, kad daugelis Eurolygos specialistų, žurnalistų, net žaidėjų prognozavo „Žalgiriui“ nereikšmingas 13-16 vietas turnyro lentelėje. Ir ši prognozė buvo visiškai pagrįsta.
Bet dabar visi socialiniai tinklai mirga nuo sveikinimų iš Graikijos, Ispanijos, Airijos, Latvijos, Italijos ir kitų šalių.
Nereikšmingas žalias taškas Eurolygos žemėlapyje staiga tapo toks ryškus, kad apie jį kalba Europa. Po 19 metų pertraukos „Žalgiris“ vėl grįžo į elitinį krepšinio komandų būrį.
